Viktorija Daujotytė Vieninteliam miestui. Juditos Vaičiūnaitės Vilnius. Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2009.

Dailus leidinys, sujungiantis profesorės V. Daujotytės studiją apie J. Vaičiūnaitės poeziją ir Jono Kazimiero Vilčinskio ,,Vilniaus albumo“ iliustracijas. Iš tikrųjų prabangi jungtis, kurią sau leisti gali nebent Lietuvos dailės muziejus: jis nėra išleidęs nė vienos neestetiškos knygos. Dabar madingų ,,prisiminimų apie kokią nors asmenybę“ knygų sraute ,,Vieninteliam miestui“ išsiskiria nepriekaištingu medžiagos panaudojimo kultūringumu: čia rasime ir J. Vaičiūnaitės eilėraščių, ir nuotraukų, lyg ir artinančių leidinį prie tokio patrauklaus personalijos atvėrimo skaitytojui. Tačiau pats tekstas yra švariai literatūrologinis, pasižymintis neprilygstamai įdėmiu autorės skaitymu, poetinei kalbai jautriu stiliumi ir sisteminiu mąstymu: tai mokslinė monografija, parašyta laviruojant tarp eseistinės empatijos bei analitinio racionalumo. Su beveik interaktyviomis išnašomis, kurios neišlipa iš teksto korpuso, tik yra pažymėtos kita spalva – tai mažiau blaško skaitymą. J. Vaičiūnaitė, anot profesorės, tyrinėjusios jos vaikystės, jaunystės erdves ir poetinę percepciją (dienoraščius, laiškus), veikė, paveikdama Vilniaus suvokimą.

Lidija Šimkutė Mintis ir uola/ Tought and rock. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

Oksimoroninis pavadinimas neatsitiktinis: knyga dvikalbė, kaip ir autorė, reprezentuojanti tokio hibridinio rašymo galimybę. Čia turbūt svarbi autorės kultūrinė geografinė patirtis, kalbinis identitetas, rašymo ir vertimo sąveika. Lietuvoje ji mylima: dažnai matoma poezijos festivaliuose, mėgstama kaip ryški tos aplinkos figūra, neretai publikuojama kultūrinėje spaudoje. Šioje eilėraščių knygelėje, kaip ir ankstesnėse, išlieka autorei charakteringas lakoniškas kalbėjimas, trapūs pasaulėvaizdžio kontūrai, taupus verlibras ir haiku artimos formos. Tačiau pavadinime koduojama biblinės uolos metafora labai jau ,,pusplikė“. Iliustracijos, kad ir skoningos, blankios – o Lidijai, mano įsitikinimu, net ir ant knygos viršelio reiktų spalvų, akvarelės, nes dar nepastebėčiau jos knygyne. Užsienyje įprasta, bet pas mus keistokai atrodo nobelisto pagyrimas užpakaliniame viršelyje: mūsų kultūroje tai ne itin priimtina, ir veikiausiai ne iš pavydo. Pagyrimai ant viršelių juk visuomet atrodo įtartinai; jais tiesiog nepatiki, nes dedami jie per dažnai, neadekvatūs, ant absoliučiai visų knygų.

Arvydas Šliogeris Melancholijos archipelagai. Vilnius: Apostrofa, 2009.

Viena publikos dalis negali jam atleisti už ekscentrizmą, kita gerbia už konservatyvizmą. Kontroversiškai sutinkamo autoriaus knyga vienų apibūdinama kaip iškilus filosofo opusas, kitų - kaip ,,saldaininis“ fotografijų albumas. Atsiribojant nuo visų tų aistrų, A. Šliogeris man lieka vis dar tikrai įdomus autorius, skatinantis ,,mąstantį“ skaitymą ir minties polemiką su kone kiekvienu sakiniu, pvz.: ,,Nešvankybė ne tik beformė, bet ir bereikšmė“ (p. 31). Esminė tema – melancholija; toks savitai šliogeriškas jos variantas: ,,Melancholija – radikaliausia nuostabos paradigma: tai beveik Esmo atvertis, neištesėtas pažadas, kaip tik todėl traukiantis lyg magnetas“ (p. 14). Tokia filosofo adoracija melancholijai primena beveik liturginį sakralaus objekto išaukštinimą, bet su juo, kas keisčiausia, sutinki. Gal dėl to, kad atpažįsti ir savasias vertybes bei imperatyvus (pvz. ,,Melancholija ištinka kaip nekomunikacija, kaip Transcendencijos nesuprantamumo, nežmogiškumo pėdsakas” (p. 30)). O jeigu neatpažįsti, tai ir nesutinki. Tuomet logiška, kad ,,priešų“ A. Šliogeris turi gal net daugiau, negu gerbėjų. Beje, Lacanas irgi reabilituoja melancholiją, kurią lyg ir nurašė Freudas; tačiau A. Šliogerio melancholijos interpretacija vargu ar tiesiogiai susijungia su psichoanalitinėmis jos koncepcijomis. Teturiu techninį priekaištą: p. 26 neišskirta, kur baigiasi J. Baudillard’o tekstas ir prasideda Šliogeris. O dėl fotografijų - tie peizažai man nieko nesako: mano sąmonei jie beprasmiai, negyvi, nejaudinantys, neinspiruojantys minties. Vis dėlto jie yra informacija apie esmines topografines autoriaus patirtis, aktualias fenomenologijai. Atmetant tą autoriaus nuolatinį Apokalipsės matymą visame kame, knyga man nuoširdžiai patiko: vien jau už tai, kad parašyta, galima sakyt, poetine proza (kiek panašia į nyčiškąją).