Zigmas Vitkus. Pokario rezistencija – tema, dėl kurios pakyla adrenalinas
Holokaustas, požiūris į sovietmetį ir pokario rezistencija – tai trys „patentuotos“, trigerinės temos, kurios daugeliu atvejų Lietuvoje nepalieka abejingų. Padidėjęs adrenalino kiekis kraujyje, mintyse kylantis pirštas priešininkui pasmerkti ir padažnėjęs kvėpavimas – požymiai, kad priešininkui geriau sprukti.
Konfliktą dėl pokario partizaninio pasipriešinimo interneto erdvėje prieš gerą mėnesį išprovokavo tūlas Darius Pocevičius. Anot jo, lietuvių istorinė atmintis esanti iškastruota dėl per pastaruosius 20 metų per įvairias žiniasklaidos priemones vykusio tam tikrų istorinių laikotarpių – tarpukario ir pokario – ideologizavimo ir romantizavimo. D. Pocevičius metė pirštinę, ir netrukus susilaukė žurnalistų Ričardo Čekučio ir Virginijaus Savukyno atsako. Pirmasis D. Pocevičiaus svarstymus apibūdino kaip eilinę „mitų griovėjų“ demagogiją, saviplaką ir mazochizmą, kurių šaknys slypi ilgalaikiame gyvenime su „vyresniuoju broliu“. V. Savukynas savo ruožtu atskleidė mechanizmą, kaip iš „objektyvių“ skaičių įmanoma dedukuoti absurdišką tikrovę.
Į pagalbą konfliktą sukėlusiam D. Pocevičiui kiek pavėlavęs atskubėjo Ervinas Koršunovas. Jo nuomone, šiandien Lietuvoje siaučia tautinė reakcija, viešojoje erdvėje mikliai sukertanti bet ką, kas tik pasikėsina į tautines relikvijas. Šiuo atveju pokario rezistenciją. Taip „sukirtinėjant“, pasak E. Koršunovo, yra griaunami pilietinės visuomenės pagrindai ir užkertamas kelias geresniam pokario supratimui ir piliečių santaikai.
Šis mikrokonfliktas – vienas iš daugelio, vykusių per pastaruosius 20 metų, signalizuoja, kad tam tikrų Lietuvos istorinių laikotarpių vertinimas tebėra problemiškas. Jaučiame, kad, palietus kai kurias temas, – skauda ir nesmagu. Toks jausmas, turint galvoje XX amžiuje Europoje vykusias istorines „perturbacijas“, – visiškai normalus. Bent jau dėl to turėtume sutarti. Būtų keista, jei panašių konfliktų nekiltų.
Tačiau tai nereiškia, kad neturėtume kvestionuoti tokios jausenos ir konfliktų prielaidų. Šiuo „reaktyviniu“ tekstu būtent ir noriu tai daryti. Būtent kvestionuoti prielaidas, kurių nei D. Pocevičius, nei jo autoritetas ir beveik bendrapavardis istorikas Mindaugas Pocius, neseniai parašęs knygą apie „tamsiąją“ partizaninio karo pusę, taip pat E. Koršuvonas, panašu, nepaiso.
Taigi norėčiau klausti: kuo remdamasis D. Pocevičius nusprendė, kad dauguma (netgi ne daugelis!) kritiškai nusiteikusių Lietuvos gyventojų yra įsitikinę, jog kai kurie istoriniai laikotarpiai yra pernelyg idealizuoti ir romantizuoti? Iš kur jis tai ištraukė? Kitas klausimas D. Pocevičiui: kaip jis sužinojo ir patikrino, kad mūsų sąmonėje egzistuoja paplitę penki mitai apie partizaninį judėjimą? Ir kas tie mes? Taip pat įdomu, kokiu pagrindu E. Koršunovas teigia, kad pokario rezistencijos tema yra „užsklęsta“? Kas, kada ir kaip ją užsklendė?
Panašu, kad pačių „mitų griovėjų“ pozicijų prielaidos skendi mistinėje migloje. Tai matyti iš pavartotų neveikiamosios rūšies dalyvių gausos: „manoma“, „galvojama“, „romantizuoja“. Kad mistikos rūkas būtų išsklaidytas, reikėtų aiškiai įvardyti, kas konkrečiai, kokia socialinė grupė ar institucija romantizuoja pokario kovas,
Galima jas ir pavardyti. Romantizuoja valdžia? Švietimo darbuotojai, rašantys vadovėlius ir mokytojai? Aukština politiniai kaliniai ir tremtiniai? Istorikai? O gal žmonės kasdienybės pokalbiuose įkyriai aukština partizanus? Jeigu žvilgtelėtume į diskursus apie pokarį stimuliuojančias grupes atidžiau, pamatytume, kad partizanų kaip herojų mitas nebūtinai dominuoja ar yra perdėtas. Jis yra tiesiog normalus.
Taip, valdžia traktuoja pokario rezistenciją kaip didvyrišką kovą už laisvę. Tačiau ar yra valdžių, kurios elgtųsi kitaip?! Ar įmanoma įsivaizduoti, kad valdžios atstovai per kiekvieną šventę politinio korektiškumo dėlei aptartų visus vieno ar kito istorinio periodo aspektus? Taip nebūna. Ir ne tik dėl laiko, skirto iškilmingoms kalboms, stokos. Tam, kad būtų suformuota integruota, oficiali valstybės pozicija, neišvengiamai eliminuojami (ne tik autoritariniuose režimuose) jai kliūvantys siužetai; kitaip būtų sunku nuosekliai papasakoti šalies istoriją. Tačiau tai nereiškia, kad demokratinėje santvarkoje kitoms, suinteresuotoms „alternatyvia atmintimi“ grupėms yra užginta kvestionuoti oficialiąją poziciją.
Mokyklų vadovėliuose apie rezistenciją kalbama kaip apie lietuvių tautos kovą už laisvę, tas tiesa, tačiau šiandienos vadovėliai (jų išleidžiama ne vienas), nors ir parašyti iš tautinių pozicijų – taip, tai oficiali mūsų šalies ideologija – yra pakankamai niuansuoti ir demokratiški. Niuansuoti gali ir mokytojas per pamoką. Tai kūrybiškumo, o ne ideologinio slopinimo klausimas.
Kalbant apie politinius kalinius ir tremtinius, sunku įsivaizduoti, kad jie traktuotų partizaninį judėjimą kaip nors kitaip nei kaip kovą už laisvę. Tokiame traktavime yra „seniokiško“ patoso, tačiau jis nėra džiaugsmingas, veikiau liūdnas; kylantis iš tam tikro nepasitikėjimo, jaučiant abejingą visuomenės atmosferą.
Lieka istorikai. Jų ceche egzistuoja įvairių nuomonių. Gal „demitologizuotojams“ ir teko sutikti kokį nors perdėtai pokarį aukštinantį profesionalų istoriką, tačiau vargu ar tokią poziciją užimančių galėtų būti daug. Tokių negirdėti. D. Pocevičiaus minima Bernardo Gailiaus knyga „Partizanai tada ir šiandien“ nėra partizanų kovas aukštinanti lektūra; priešingai, tai gyva ir įvairiapusė pokario įvykių ir jų atminties refleksija; ir tikrai ne „mainstream'inė“. Priešingai, iki šiol tai vienišas paukštis tylos vandenyne.
Dar reikėtų paminėti menininkus. Jų darbai dažnai turi didesnės įtakos praeities vaizdiniui žmonių galvose susiformuoti nei istorikų išvedžiojimai. Klasikinis pavyzdys – Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“. Tačiau ir čia tyla. Lietuvoje daug dailininkų, rašytojų, poetų, teatro režisierių, tačiau nuosekliai partizaninio pasipriešinimo tema nuosekliai gvildena ir garsina bene vienintelis Vytautas V. Landsbergis. Ar aš ką nors praleidau?
Kalbant apie kasdienius, „paprastų žmonių“ pokalbius, juose dažniausiai aptiksime pokario įvykius reliatyvizuojančią, „sveiku protu“ grindžiamą poziciją, įvardijamą pasakymais: „buvo sunkūs laikai“, „visokių atsirado“, „visi vienodi“ ir pan.
Vienokios ar kitokios pozicijos gimimas yra pernelyg kompleksiškas procesas, kad būtų galima šį procesą paaiškinti vienu sakiniu. Čia tiesiog norėjau suabejoti manymu, kad pokario partizanai perdėtai heroizuojami. To nematyti, tai nekrenta į akis. Tikiu, jog kritiškai nusiteikę oponentai nemano, kad partizanų dainų kompaktinės plokštelės išleidimas yra heroizavimas...
Viena yra labai aišku – diskursas apie tai, kad vykstąs perdėtas heroizavimas, yra tikrai gyvas ir dominuoja.
Ar nėra taip, kad mitų penketukas, tariama baimė šiandien prabilti apie pokarį bijant sukirtimo egzistuoja tik šių mitų ir baimių generuotojų galvose? Ar nebus taip, kad minėti autoriai (žinoma, ne tik jie, gali būti, kad daugelis mąsto panašiai) grumiasi vien su savo nusipaišytais demonais?
Tikėtina, kad ši tema visai nėra užsklęsta, tiesiog yra įprasta galvoti, kad ji tokia.
Ir apskritai, kodėl pokario rezistenciją turėtume laikyti „paslaptinga“ tema? Kas gi paslaptingo, ezoteriško, nenormalaus šiame viename iš daugelio tuo metu vykusių partizaninių karų ir oficialiame jo traktavime? Paslapties rūkas kyla, kai Lietuvos partizaninis judėjimas imamas skyrium, nelyginant jo su kitais Europos šalyse vykusiais partizaniniais judėjimais. Tada galima ir (nusi)šnekėti apie tai, jog lietuvių partizanai kovojo su savo tautiečiais, o ne su okupantais.
Kur kas paslaptingesnis dalykas, mano galva, kai kurių veikėjų poreikis jame surasti kuo daugiau „kabalistinių“ paslapčių; jų obsceniškas noras demistifikuoti, demitologizuoti, atskleisti, iškapstyti. Lyg kas nors ką nors norėtų nuslėpti ir iškreipti.
Kalbant apie konfliktų dėl pokario įvykių vertinimo prigimtį, vertėtų suabejoti plačiai paplitusiu manymu, kad juos esą provokuojanti prieštaringa pokario metų tikrovė. Tikėtina, jog ne vien dėl jos šiandien laužomos ietys, o labiau dėl dabarties. Praeitis dabartyje tampa tik instrumentu, kuriuo individai gali paaiškinti dabarties problemas, tikrą ar tariamą posovietinės tikrovės, kurioje šiandien gyvename, priešiškumą, nepažinumą, kompleksiškumą, taip pat galbūt ir savo asmenines nesėkmes. Panašiai yra ir su nostalgija sovietmečiui. Pasak kai kurių šį visuotinį Vidurio ir Rytų Europoje reiškinį tyrinėjusių antropologų, sovietmečio ilgesys egzistuoja ne dėl to, kad „anksčiau buvo geriau“, bet dėl to, jog „dabar yra blogai“.
Kodėl instrumentu pasirenkamas būtent pokaris? Atsakymas reliatyviai paprastas. Bent jau aš stengiausi į jį kuo paprasčiau atsakyti. Tai neabejotinai vienas iš dviejų dramatiškiausių ir skaudžiausių Lietuvos istorijos laikotarpių. Būdamas toks jis oficialiojoje valstybės politikoje užima kertinio istorinio siužeto vietą; yra jos akcentuojamas ir palaikomas. Kadangi pasitikėjimas valstybe ir vienu iš svarbiausių jos reprezentantų, valdžia, šlubuoja, stengiamasi nepasitikėti tuo, ką valdžia „sako”, ką ji iškelia kaip vertybę, ką skelbia valstybės pagrindu, stengiamasi tai kvestionuoti. Taip atsiranda negatyvūs vertinimai ir netgi verdiktai.
Jeigu tai, kas pasakyta aukščiau, nėra visiška nesąmonė, šiais verdiktais teisiami ne partizanai, tie 20 tūkstančių vaikinų ir merginų, prieš pusę amžiaus žuvusių Lietuvos laukuose ir miškuose, bet komplikuota, dažnai neperregima dabartis, tikros ir tariamos jos negerovės. Trumpai tariant, pokario tema tampa geru laidininku, „per“ kurį galima paaiškinti įvairius šiandien vykstančius procesus ir save juose.