Bernardinai.lt” tęsia straipsnių ciklą „Muziką iš rūsio“.

„Praėjo dienos, kai nuodėmes išpirkt galėdavo nebent geležis į gyvą kaulą. Dvidešimt pirmo amžiaus skaistykla – scena. O visos tautos vardu išpažintį laužyta kalba atlieka MC Mesijus.“ Taip viename  tinklalapyje save pristato reperis iš Vilniaus – „MC Messiah“.

„MC Messiah“ pirmąją dainą parašė būdamas penkiolikos–šešiolikos. Nenustebkite – atlikėjas sako, jog repuoti visada pradedama anksti.

Per septynerius buvimo scenoje metus „MC Messiah“ subūrė daug nuostabių projektų, didžiausias iš jų – „Messiah goes MAD orchestra“, gavo šešis apdovanojimus, sugrojo daugybę koncertų ir šiuo metu brandina jau antrąjį albumą.

Su „MC Messiah“ prie arbatos puodelio kalbėjausi apie jo veiklą.

Kaip save pristatytum?

Kudirka... Kaip muzikantas tai – Mesijas arba „MC Messiah“, šitas slapyvardis prilipo dar tada, kai bandžiau kažką rašyti angliškai. Vėliau supratau, jog netgi įdomiau ir, turiu pasakyti, sudėtingiau repuoti lietuviškai. Priėmiau tą „iššūkį“ ir... Svarbiausia buvo persilaužti, kad lietuvių kalba neskambėtų juokingai, juk mes ją mokame kaip gimtąją, o anglų, na, ji tokia savaime daininga ir visi bando pagal ją kurti, bet užteko kokių šešių ar aštuonių „namudinių“ įrašų anglų kalba ir pradėjau kurti lietuviškai. Tiesa, dabar kuriame tokį jungtinį audiovizualinį projektą, kuriame prabilsiu angliškai, nes tokia buvo idėja. Nemanau, kad anglų kalba yra blogai. Manau, kad lietuvių yra gerai

Man, tiesą sakant, buvo kiek netikėta, jog tarp jaunų atlikėjų, kurie dabar stengiasi kurti angliškai, „išpuolei“ tu, kuriantis lietuviškai... Sakei, tau tai – „iššūkis“?

Lietuvių kalba yra išlaikiusi indoeuropietiškas šaknis, sakau kaip filologas (juokiasi)...

Iššūkis pasakyta gal kiek drąsiai, bet iš tikrųjų taip daug unikaliau ir įdomiau. Anglų nėra mano gimtoji kalba, vis vien ją mokame tik buitišku lygmeniu... Tada ir repas išeina buitiškas, o mano tikslas yra atitolinti repą nuo buities, tai nėra socialinis repas, kuris moko, kaip gyventi.

Scenoje pasirodai tiek su kitais atlikėjais, tiek vienas. Sakyk, kas tau yra lengviau – kurti, rengtis pasirodymui ir būti scenoje vienam ar su kompanija?

Iš tikrųjų man įdomi įvairovė: jei apsiribočiau viena sudėtimi, viskas eitų viena kryptimi, su skirtingais muzikantais viskas eina į skirtingas puses. Man įdomūs kontrastai.

Kas tu esi: labiau muzikantas ar poetas?

Prie poetų „kastos“ savęs nepriskiriu, nes mano tekstai neturi rašytinės formos, muzikantu laikyčiau žmogų, kuris groja instrumentu... Galbūt atlikėjas, bet atlikėjas atsakingas vien tik už atlikimą. Tai kas aš, po galais?

Kaip pavyksta išlikti originaliam, nesupanašėti kuriant dainas?

Mano dainos dažnai paremtos opozicija tam, kas yra. Dažnai noras tai padaryti ir paskatina sukurti naujos dainos gabalėlį... Neapsistoju ties vienu žanru, ir tai taip pat daro įtaką, tarkime, „slam“ poezijos motyvus įtraukiu į pasirodymą su gyva grupe, „žaidžiu“ garsu. Visos skirtingos sudėtys viena kitą maitina, gal tai ir būtų atsakymas į klausimą.

Dabar pakalbėsime apie tavo kūrybos procesą. Kas gimsta pirmiau – žodžiai ar ritmas? Ir ar vieną idėją pamažu gvildeni, kol ji virsta daina, ar kuri spontaniškai?

Savo principus pavadinčiau išplėstiniu „brainstormingu“ (angl. Brainstorm – staigi/gera mintis): ką sugalvoju, nieko neatmetu, visas idėjas užsirašau ir užrašant tą idėją dažnai viskas išsiplečia iki pusės reikalingo teksto, kartais užrašau vieną eilutę, kuri tampa tik pavadinimu, o ne tekstu. Turiu tokį raudoną sąsiuviniuką, kuris telpa į kišenę (parodo mažą raudoną užrašų knygelę), jį visada turiu su savimi ir užsirašau, ką sugalvoju. Vėliau peržiūriu tai, ką užsirašęs, kartais net pamirštu, kas ten yra, po kiek laiko suradęs suprantu, kad ten yra būtent tai, ko man reikia.

Ar Lietuvoje egzistuoja hip-hopo scena?

Taip, egzistuoja.

Ar šis judėjimas yra masiškesnis, ar „undergroundinis“, pavyzdžiui, kaip pankų judėjimas? Gali smulkiau papasakoti?

Šitie dalykai susiliejo, ir nėra aiškios ribos. Vieni mažiau reiškiasi, kiti sugeba ir masėse ieškoti repo rekrūtų, bet išlaikyti gerą vardą. Šiaip ar taip, visi vieni kitus pažįsta, bendradarbiauja.

Galbūt pankroko pasaulyje yra daugiau įvykių, bet viskas nuolatos juda: yra organizatorių, yra atlikėjų, renginių, radijo laidų.

Labai jaučiama, jog visi atlikėjai yra įkvėpiami vieni kitų: kartais vienas pradeda daryti ką naujo ir paskui jį nusirita tą patį darančiųjų banga. Panašiai kaip su grafito piešiniais: vienas piešinys atsiranda, po jo kiti nori padaryti kuo geriau.

Taip pat yra ir forumas, kuriame visi labai aktyviai kelia kūrinius.

Žodžiu, nemažai veiksmo. Būna labai gražu, kai atsiranda koks -iolikmetis iš mažo kaimelio ir vietiniame „kultūrnamyje“ organizuoja repo renginį, į kurį suvažiuoja apie šimtas žmonių.

Dar vienas klausimas, susijęs su masėmis ir „undergroundu“: tau yra tekę pasirodyti dideliuose renginiuose – „Be2gether“ festivalis – ir mažuose koncertuose – klube „XI20“. Kas pačiam mieliau?

Man viskas priklauso nuo konkretaus renginio ir atmosferos: gali būti didelis renginys, labai vykęs koncertas... Bet mažuose renginiuose atsiranda papildomas stimulas, nes pasirodymas darosi labai asmeniškas, kaip psichologo pokalbis su klientu ant kušetės.

Pasirodymai mažesnėms auditorijoms būna labiau improvizuoti.

Kai tau kas pasiūlo surengti koncertą, kaip atsirenki, kur sutinki, kur ne? Ar sutinki su visais?

Mano pagrindinis kiek egoistinis kriterijus yra tai, kiek matau iš to naudos sau: tarkime, jeigu turiu naują sudėtį, man pačiam įdomu yra ją pristatyti, tada groju besąlygiškai, dar jeigu įdomi pasirodymo vieta... Šiaip dažniausiai netgi nesiūlo groti ten, kur aš nenorėčiau: grojau ant „Lietuvos“ kino teatro stogo, gamyklose, festivaliuose ir taip toliau. Svarbu nesukurti dainos, kurios „dėka“ pasiūlytų groti ten, kur nenorėtum.

Scenoje esi septynerius metus. Kuo labiausiai didžiuojiesi?

Džiaugiuosi, kad pavyko tapti įvairiapusiškesniam, todėl dabar jaučiuosi galįs eksperimentuoti, priartėjau prie supratimo, koks yra kuris žanras ir kaip jie visi tarpusavy koreliuoja, išmokau įsiklausyti, išbandyti įvairiausius stilius.

Toks ir būtų mano didžiausias pasiekimas – nesėdžiu viename puode.

Kokie tavo ateities planai?

Su Dariumi Jurevičiumi rengiame „slam“ poezijos programą. Kita, didesnė ambicija – antras albumas, nes jau praėjo geri treji metai po to, kai įrašiau pirmąjį. Toliau – atnaujinti programą su gyva grupe... Dar, žinoma, rašyti ir plėtoti visas idėjas!

Kokių kitų Lietuvos atlikėjų galėtumei parekomenduoti?

„Despotin Fam“ kurie tuoj leis albumą, Shidlas ir Genys, kurie taip pat žada leisti albumą, „Green Carpet“ kolektyvas (taip pat ir „Nauji Lėktuvai“).

Kurią dainą duodi paklausyti mūsų skaitytojams? Kodėl?

Kad jau ir pats žadu leisti albumą (o visus naujus įrašus slepiu labiau nei Kremlius savo tamsias paslaptis), tai duodu paklausyt asmeninį favoritą iš pirmojo – „Gal kavos?“.

MC Messiah „Gal kavos?“

Kalbino Goda Raibytė

Nuotraukų autorė Neringa Truncytė