Iš pavienių Arvydo Šliogerio rytmetinių peizažų, matytų „Trijų filosofų“ fotoparodoje ir spausdintų Fotosąjungos metraštyje, galima buvo tikėtis gražaus albumo. Gražaus! Dažniausiai, kai iš anksto kuo nors įtiki, vėliau tenka skaudžiai nusivilti. Taip atsitiko ir su „Melancholijos archipelagais“ („Apostrofa“. Vilnius, 2009).

„Pegaso“ knygyne, greitomis perbėgus puslapius, lauktas pilnatvės džiugesys staigiai nėrė pro duris ir nušuoliavo tolyn rudenine Laisvės alėja...

Kaip čia atsitiko, kad tokia turtinga medžiaga netapo užbaigtu kūriniu? Drąsiai sakau – turtinga, nes turiu prieš gerą pusmetį autoriaus padovanotą diskelį su devyniasdešimt septyniomis saulėtekių melancholijomis, iš kurių į knygą pateko tik trečdalis. Atsirado daug naujų, nematytų.

Knygos pradžioje visada laukia pats sudėtingiausias darbas – iš gausybės giminingų fotografijų atrinkti idealųjį šešiasdešimtuką („Melancholijos archipelaguose“ yra šešiasdešimt aušraspalvių pamatymų). Todėl kaltųjų paiešką tenka pradėti nuo sudarytojų, nes žinau, kad A. Šliogeris jais visiškai pasitikėjo ir jokio autorinio spaudimo nedarė. Taigi Giedrė Kadžiulytė ir Gintautas Trimakas naudojosi visiška kūrybos laisve.

Modernųjį avangardininką G. Trimaką visi puikiai pažįsta, o kokie G. Kadžiulytės, leidyklos „Apostrofa“ direktorės, fotografiniai potyriai, nežinia. Tikriausiai ji rūpinosi tekstų geros kaimynystės santykiais. Todėl didžiuma priekaištų nukris ant vyriškos galvos.

Žinant pastovią ir tvirtą G. Trimako kūrybinę sandarą, tokie saulėtekių išgražinimai jam visiškai nepriimtini. Jeigu jis sugeba save perlaužti, šio iškankinto racionalaus požiūrio rezultatas knygoje ir jaučiamas. Vis dėlto tokių jautrių peizažų atranką derėjo patikėti klasikinei fotografijai artimesnės sielos kūrėjui, kuriam nereikėtų išduoti savosios religijos.

G. Trimakas beprasmių fotografinių modernizmų ištęstinį pasikartojimą perkėlė į „Melancholijos archipelagus“. Konceptualių tuštybių kartojimas parodų erdvėse sukuria apgaulingą pilnatvės iliuziją. Tuo G. Trimakas nuolat žaidžia. Bet žemiškų A. Šliogerio peizažų su daugybe medžiagiškų detalių ir gamtinių atspalvių pakartojimai tik pasiūlo žiūrinčiajam iš keleto atsirinkti vieną, geriausią. Kartodamiesi jie nepapildo ir nepraplečia vizualinės erdvės, ko tikriausiai siekė G. Trimakas, o paprasčiausiai užmuša vienas kitą.

Įspūdingi žaliabokščiai kadagiai rausvoje saulėtekio tyloje iš eilės surikiuoti net devyniuose atvertimuose. Panašūs pakartojimai lydi ir netikėtos plieninės spalvos peizažus su kupoliniais gluosniais bei paminkliškai aštriabriaunius laukų akmenis. Įdomiausia, kad prie vieno kadaginio peizažo A. Šliogeris tekstiniu pirštu kaip tik ir rodo: „Iš daug padaryti mažai; iš visko padaryti beveik nieką; iš milžiniško kalbos masyvo išplėšti keletą žodžių…“ O aš vis prisimenu tuos į knygą nepatekusius puikius, visiškai kitokios struktūros darbus, kurie būtų suardę dirbtinai sulipdytą monotoniją ir suteikę kitokio rytmetinio gaivumo…...

Dažnam fotografui nepriimtinas jo darbų lūžimas knygų atvartuose. Pamenu, kiek zirziau ir dūsavau a. a. dailininkui Sauliui Chlebinskui, kai jis mano albume „Įkvėpimo žemė“ visas rašytojų nuotraukas laužė pusiau. Bet Saulius įrodė, kad į vieną puslapį sudėjus rašytojų dokumentinius atvaizdus ir tekstinį autografą, o į kitą – jų fotografijas gimtinėse, knyga būtų primityviai neišvaizdi. Skaudėjo, bet teko sutikti. Išėjus albumui tapo akivaizdu, kad dailininkas buvo įžvalgiai teisus. Visišką išsipildymą pasiekti padėjo ir profesionalus spaustuvės „Sapnų sala“ darbas.

Apsukusi laiko ratą Lemtis „Melancholijos archipelaguose“ sukūrė identišką situaciją. Tik čia Sauliaus dukra Sigutė Chlebinskaitė laužo peizažų alkūnes. Sutinku, atidavus puslapį tekstui, o kitame į stačiakampį įspraudus peizažą, akį liūdintų anas Sauliaus „primityvus neišvaizdumas“. Bet tada dailininkei turėjo talkinti tobulesnė spauda. Liūdna, kai kas kelintą puslapį matai penkiomis baltomis siūlėmis subadytą ar atlipusių klijų dėmėmis išmargintą švelniarūbį rytmetinį rūką. Skaudu dėl sunaikintos subtilaus atvaizdo visumos.

Fotografijas perkeliant į kitą puslapį svarbu žinoti, ar spaustuvė pajėgi kokybiškai surišti albumą. Dabar „Petro ofseto“ nesėkmė nepelnytai išsidalijo visiems: leidyklai, dailininkei, autoriui, žiūrėtojams.

Mažytė, bet iškalbi detalė: Kauno centriniame knygyne „Melancholijos archipelagų“ nerasite fotoalbumų draugijoje. Jie sudėti tarp tekstinių knygų. Matematiškai skaičiuojant iš tiesų žodžiams skirta vos ne dvigubai daugiau puslapių. Gal tą pradinį mano nusivylimą, tikintis vaizdų primato, ir sukėlė ištisiniai teksto atvertimai?

Abejotinas prasmingumas ištaigingu albuminiu formatu ant brangaus kreidinio popieriaus surikiuoti tokią gausybę kad ir pačių protingiausių samprotavimų. Tuo labiau kad jie pakartojami iš ne per seniausiai išleisto A. Šliogerio filosofinių apmąstymų galingo dvitomio „Niekis ir Esmas“. Kažin kaip jaučiasi sudėtinguose surezgimuose įsitempę žodžiai greta niekur neskubančių, šventiniais drabužiais išsipuošusių rytmetinių vaizdinių? Tikriausiai kaip emigrantai tremtyje...

Bet, kai paskaitai, negali nesidžiaugti puikiu stiliumi poetinėse aukštybėse grakščiai skraidinėjančiomis metaforomis, pačiais netikėčiausiais pastebėjimais, supriešinimais ar sugretinimais ir iš jų išsirutuliojančiais atradimais: „Galima nemylėti žmogaus, bet neįmanoma jo negerbti: beprasmybės dykumoje vienišas padaras, bet kokia kaina siekiantis pagaminti prasmę...“; „Mes įkvepiame prasmę, o iškvepiame reikšmę, kuri tėra tik prasmės ekskrementai. Toks vadinamosios kūrybos paradoksas: kurti reiškia intensyviai naikinti prasmę...“

Arba toks puikus pagoniškos poezijos pliūpsnis: „Melstis rožės raudonumui, saulei, medžio žaliavimui, javų lauko bangavimui – taip, šitai aš suprantu. Bet melstis pačiam sau, užsidengusiam Stabo kauke – tai mažų mažiausiai narciziška, o gal ir nešvanku. Debesys, vėjo gūsis, kalvos linija – štai tikrieji altoriai ir šventybės pėdsakai. Bet jiems nereikia net melstis. Pakanka dėkoti jiems už tai, kad jie matomi, girdimi, glamonėjami, uodžiami. Štai ir viskas...“

Akivaizdu, kad įspūdingi žodiniai mintijimai skrieja savomis orbitomis, visiškai nepaliesdami greta nuolankiai tylinčių rytmetinių fotografijų. A. Šliogeris įžangoje prisipažįsta turįs „slaptą siekinį“ parodyti, kad kalba neatitinka vaizdo.

Keistoka koncepcija. Be didelio vargo galima įrodyti žymiai sudėtingesnę atvirkštinę žodžio bei vaizdo vienybę, tai jau daug sykių įvairiais poetiniais leidiniais buvo padaryta. O giliojo filosofinio neatitikimo įrodinėjimą reikėtų perkelti į kitą, ne harmoninga poetine romantika alsuojantį fotoalbumą. „Melancholijos archipelagai“ tokio keršto tikrai nenusipelno. Tam geriausiai tiktų vaizdiniai atitikmenys iš G. Trimako modernistinio arsenalo.

Nenutoldami nuo žodinių parafrazių trumpam stabtelėkime prie fotografijų pavadinimų, kurie šuoliuoja nuo tradicinių („Krioklys“, „Merkio ruduo“...) ir naujoviškumu dvelkiančių („Didelis nedaug“, „Nuotaka pateka“...) iki iš kažkurio Dangaus nusileidusių („Pentaksiomedimnija“, „Pyriflegetontas“...). Gal kam ir kils noras išsiaiškinti, kodėl aukštaūgis dzūkų gražuolis kadagys pakrikštijamas „Tahuantinsuju“, bet knaisiotis žodynuose neverta, nes pavadinimų svarbą sunaikina greta peizažo pateikiami išsiplėtoję tekstai. Jie ne visur suardo mums įprastą amžiną tvarką, bet kartais visiškai natūraliai įsilieja į miglomis suminkytus minkštus rytmetinius atokvėpius.

Prie veidrodinio upės (Merkio?) atspindžio, žemiškai pavadinto „Dvi saulės“, su daugybe prasminių atspindžių driekiasi puošnus žodžių vėrinys: „Tiesa, kaip horizonto linija: ji nutolsta lygiai tiek, kiek prie jos priartėji. Tu negali pasiekti horizonto linijos. Tu negali pasiekti tiesos... Geriausia neturėti tiesos, nes ji sunaikina prasmę. Būtent tiesa yra didžiausias prasmės priešas... Ir kuo daugiau iliuzijos, tuo daugiau prasmės. Iliuzija tai beveik Tikrovės sinonimas... Tiesa yra prabanga, ją gali sau leisti tik tie, kurie turi prasmės perteklių. Bet mes ne tokie. Mes – prasmės ubagai...“

Taigi kas mums, vargšams, lieka – tik ubagiškai toliau fotografuoti Iliuziją. Su skaitmenine fototechnika, sukuriančia dar vieną tobulybės iliuziją.

Gerbiu pasmerktuosius mazochistus, kurie ankstyviausiose brėkšmose su pakiliausiu džiugesiu gali žvejoti patekančios saulės stebuklus. Aš irgi išpažįstu gamtos Bažnyčią, bet tokio ankstumo rytmetinėse mišiose dar neteko melstis. Užtat nepažįstu saulėtekio tikrųjų spalvų spektro. Bet žinau, kad suvaldyti skaitmeninius atspalvius nėra paprasta.

Bandau patikėti A. Šliogerio „Karštųjų rūkų“ gelsvai parausvintais garais. Gal iš tikrųjų taip verda patekanti saulė. Bet kai atsiverti puslapius su aktyviai cheminiu netikrumu šūkaujančia žole ar skaudžiu violetu nusidažiusį melsvą upelio atspindį, suabejoji skaitmenine kokybe. Ne visur, ne visiems ir ne visada pavyksta deramai pasinaudoti kompiuteriniais protingumais. Ne veltui patyrę profesionalai, norėdami išsaugoti natūralias gamtos spalvas, sugrįžta prie juostinių fotoaparatų arba neria į šimtmečiais patikrintos nespalvotos fotografijos gelmes.

Pagrindinis A. Šliogerio fotografijų leitmotyvas – rytmetinis rūkas. Didysis grožio mistifikatorius. Esu stebėjęs, kaip Žemaitijoje radosi vakarinis rūkas: iš pradžių daubose ištiesė tik plonas drobes, jos pastebimai pradėjo kilti aukštyn, beregint aptvarstė medžių kamienus ir krūmokšnius, o iš Šarnelės vieškeliu atvažiuojanti mašina žibintais vos įstengė suplėšyti tvirtai nuaustą audinį. Prieš akimirką blyškus ir plokščias vaizdelis pavirto teatrališkai išvaizdžiu reginiu, kurio nefotografuoti neįmanoma...

Išgražintais rūko siužetais žavisi daugelis fotografų. Kaip ir spalvingais saulėlydžiais. Bet yra kolegų, kuriems tie gražumai visiškai nepriimtini, net atgrasūs. Įdomu, kaip susiformuoja toks iškreiptas akivaizdaus grožio neigimo poreikis. Juk prigimtinis genas būna užkoduotas normaliai suvokti grožį. Kaip ir kodėl žmogus sulaužo save, kad sukurtų bjaurasties ir destrukcijos estetiką? Neišvengiami kūrybinių virsmų dėsniai? Amžinos naujovių paieškos? Įtikinamiausiai išaiškintų išmintingieji filosofai, bet aptariamuoju atveju matome, kad jie imasi pačiais grožio vaizdiniais sugrąžinti prasmingąją Harmoniją. Tepadeda jiems visi dievai!

Meniškai išgrynintoje įžangoje „Apie prošvaistę“ A. Šliogeris sprendžia poetiškai filosofinį uždavinį – ar dvikamienis beržas greta jo namo yra vienas medis ar du. Pereidamas į kalbos ir vaizdo dvikamieniškumą, pabaigoje išskleidžia šito originalaus leidinio esmę: „Visi mes, mirtingieji, pasmerkti būti Dangaus ir Žemės vaikais. Dangun veda kalba, Žemėn – bekalbiai daiktai. Tam, kuris daugybę metų eina kalbos keliu, ištuštėja ir pabosta Dangus, ir jis pasiilgsta Žemės. Toks ir mano likimas: įkyrėjęs Dangus privertė mane atsisukti į Žemę ir jos grožį. Bet šiam posūkiui man prireikė fotoaparato – bekalbių daiktų draugo ir jų grožio liudytojo. Ši knyga – kelio iš Dangaus į Žemę dokumentas.“

Gaila, kad Dangus prarado tokį Talentą. Smagu, kad Žemė pasipildė dar vienu Fotografijos Kareiviu.