Trečiadienio bendrosios audiencijos metu sakytoje kalboje, tęsdamas krikščioniškiesiems viduramžiams skirtą katechezių ciklą, popiežius pristatė dar vieną to laikotarpio mąstytoją ir rašytoją, Bernardo Klerviečio biografą ir bičiulį Vilhelmą iš Saint-Thierry.

Vilhelmas gimė Lježo mieste tarp 1075 ir 1080 metų. Žvalų ir gabų vaiką turtingi tėvai leido į garsiausias to meto mokyklas, pirmiausia gimtajame Lježe, o vėliau Reimse. Vilhelmas susibičiuliavo su Bernardu Klerviečiu, susipažino taip pat su kita garsenybe Abelardu ir gyvai sekė to meto filosofijos ir teologijos diskusijas. 1113 metais Vilhelmas įstojo į Reimso benediktinų abatiją. Po kelerių metų buvo paskirtas Reimso vyskupijos teritorijoje buvusios kitos benediktinų abatijos - Saint-Thierry abatu. Tuo metu vienuoliniame gyvenime brendo atsinaujinimo, grįžimo prie ištakų būtinumas. Pats Vilhelmas bandė reformuoti jam patikėtos bendruomenės gyvenimą, tačiau susidurdamas su pasipriešinimu jis nusprendė palikti benediktinus. Nepaisant jo bičiulio Bernardo Klerviečio bandymų perkalbėti, Vilhelmas nusivilko juodąjį benediktino abatą ir apsivilko baltąjį cisterso abitą, stodamas į šios benediktiniškosios atšakos Signy abatiją. Čia atsidėjęs studijoms ir kontempliacijai Vilhelmas iš Saint-Thierry praleido likusius savo gyvenimo metus, iki mirties 1148-aisiais.

Šiuo laikotarpiu jis parašė keletą veikalų, kurių bene svarbiausias yra traktatas „Apie meilės prigimtį ir kilnumą“. Jame išdėstyta pagrindinė Vilhelmo kūrybos idėja, aktuali ir mums, - sakė popiežius.

Pasak Vilhelmo iš Saint-Thierry, pagrindinė žmogaus sielos varomoji energija yra meilė. Žmogaus prigimties giliausia prasmė yra pašaukimas mylėti. Žmogus yra pašauktas nuolat mokytis geranoriškai žiūrėti į kitus žmones ir pasaulį, mokytis nuoširdžiai, neatlyginamai ir ištikimai mylėti. Šitą nepaprastą pašaukimą žmogus gali įvykdyti tik su Dievo pagalba, tik Dievo dėka žmogus gali pasiekti tai, kam jis buvo sukurtas, - moko Vilhelmas iš Saint-Thierry.