Susirūpinimas šiuolaikinį pasaulį užgriuvusiomis ekologinėmis problemomis atsirado tada, kada jos, galima sakyti, dar nebuvo aiškiai suvoktos, nes nebuvo ir pačios ekologijos kaip mokslo. Bet jau buvo šią globalinę nelaimę pranašaujantys tam tikri ženklai ir, kas nuostabiausia, jau buvo imtasi praktinių priemonių užbėgti jai už akių. Omenyje turimas XIX a. filosofas, rašytojas ir publicistas Henry’s Davydas Thoreau - vienas iš didžiųjų amerikiečių. Jis šiandien žinomas kaip veikalo „Voldenas, arba Gyvenimas miške” autorius, aprašęs savo įspūdingą eksperimentą gyventi kitaip, nei buvo įprasta. Matyt, autoriaus šlovė dabartinėmis ekologinės krizės sąlygomis paskatino ne taip seniai mokslinėje literatūroje iškelti versiją, jog Thoreau sukūrė ir patį ekologijos terminą. Tačiau ši versija netrukus buvo argumentuotai paneigta. Kita vertus, galima sutikti, jog Thoreau neabejotinai prisidėjo kuriant šiuolaikinę filosofinę-etinę žmogaus ir gamtos dermės teoriją.

I

Thoreau priklausė XIX a. viduryje Amerikoje susikūrusiam būriui bendraminčių, kurie davė pradžią filosofinei trancendentalizmo srovei. Tai tikras romantikas, pagarsėjęs išskirtiniu gyvenimo būdu ir bekompromisine ištikimybe savo įsitikinimams. Labiausiai jis siekė būti žmogumi, išmokti teisingo gyvenimo meno, klausyti sąžinės, o ne valstybės primetamų antihumaniškų įstatymų ir militaristinių nuostatų. „Būti filosofu - tai ne vien subtiliai galvoti ir netgi įkurti mokyklą, bet taip mylėti išmintį, kad gyventum pagal reikalavimus - paprastai, nepriklausomai, didžiadvasiškai ir atsakingai, - rašė Thoreau. - Tatai reiškia ne tik teoriškai, bet ir praktiškai spręsti kai kurias gyvenimo problemas” (Thoreau H. D. Voldenas, arba Gyvenimas miške. Vertė iš anglų k. R. Pavilionis. Vilnius: Baltos lankos, 1997, p. 30-31). Bodėdamasis sumaterialėjusiu visuomenės gyvenimu, filosofas pasitraukė į nuošalų gamtos kampelį, kur natūralios aplinkos prieglobstyje rašė dienoraštį, mąstė apie žmogaus buvimo šioje žemėje prasmę. Tokiu savo elgesiu buvo draugų ir tyrinėtojų pramintas „gamtos bakalauru”, „tyro oro ir laisvos erdvės filosofu”. Jis norėjo paskatinti žmones pažinti ir mylėti gamtą, nes tik ji, o ne miestų statiniai esą tikrieji žmogaus namai.

Henry David Thoreau (1861)

Thoreau kritikuoja civilizuoto žmogaus polinkį, netgi aistrą, kaupti turtą, turėti kuo daugiau žemės, namų, miškų, butų, batų, drabužių ir t.t. Blogis yra ne materialinės gėrybės pačios savaime, o tai, kad žmogus visą savo gyvenimą pajungia joms įgyti.

Kodėl taip atsitinka? Thoreau manymu, kaltas žmogaus konservatyvumas, paveldėtų įpročių laikymasis, plaukimas pasroviui, pasidavimas prietarams, vengimas mąstyti ir kritiškai vertinti iš praeities paveldėtas gyvenimo formas. Thoreau nepatinka jo amžininkų perdėtas rūpinimasis savo buitimi, patogumais, tuščia prabanga, paikas išlaidumas, darymas to, kas nėra būtina, o demonstruoja tik tuštybę. Jam atrodo, kad tuo metu Amerikoje paplitusi aukso karštligė yra didžiausia gėda, ištikusi žmoniją. (Ar ne panaši nepasotinamo turtėjimo aistra sukėlė šiandieninę ekonominę krizę?!) Visa tai sielos gilumoje laikydamas blogiu, Thoreau renkasi savitą gyvenimo kelią. Jis tarsi Sokratas pats savo galva analizuoja viską ir savarankiškai ieško gėrio. Žmogus - pirmiausia asmenybė, o ne stovas drabužiams pakabinti, sako filosofas, nepalankiai žiūrėdamas į perdėtą madų vaikymąsi. Panašiai jis vertina ir kitas žmogaus gyvenimo sąlygas, kurios neretai praranda pradinę paskirtį ir virsta savitikslėmis. Įgijęs tai, kas būtina gyvenimui ir palaiko gyvybinę kūno šilumą, žmogus turi kilti aukštyn, neeikvoti laiko smulkmenoms, gandų, paskalų ir banalybių rinkimui bei skleidimui, o visur ir visada stengtis padaryti gyvenimą kilnesnį, pakelti kiekvienos dienos kokybę. Laikas yra didžiausias žmogui gamtos duotas išteklius, kurį turi panaudoti pagal savo prigimtį, t.y. žmogiškai, suteikdamas jam moralinę prasmę. Saulė sukurta tam, kad apšviestų vertingus žmogaus darbus, o ne vien savitikslį pinigų darymą, pabrėžė filosofas, smerkdamas beprotišką versliškumą bei skubėjimą ir prieštaraudamas miesčionims, išsigelbėjimą matantiems socialiniuos santykiuos. Jeigu civilizacija plinta vien horizontaliai, t.y. socialinių santykių plotmėje, ji suyra, nes žmogus tampa priemone, įrankiu, o ne tikslu. (Panašią skaudžią pamoką mums pateikė sovietinis socializmas. Bet ir kapitalizmas, ypač toks, koks dabar Lietuvoj, nėra gėris savaime. Jokia socialinė sistema neišgelbės, jei nebus proto ir dorovės.) Domėjimasis tik materialiniais, komercinę prasmę turinčiais procesais ugdo lėkštą sąmonę ir skatina asmenybės degradaciją. Todėl Thoreau pasirenka „paprastą pasienio gyvenimą”, t.y. įsikuria miške prie Valdeno tvenkinio, tik išoriškai apsuptas civilizacijos. Jį nepaprastai žavėjo laukinė gamta, kurios atbudimą po žiemos sąstingio laikė mitiniu atgimusio gyvenimo simboliu.

Gamtoje viskas dėsninga, teisinga ir gera, tik žmogus sukelia joje disharmoniją, kai jis savo neteisingas pažiūras ir veiksmus paskelbia norma ir įtvirtina visuomenėje, panaudodamas viešąją nuomonę bei socialinius institutus. Štai kodėl per socialinius santykius negali asmenybė dvasiškai atgimti, nes orientuojasi į neteisingą idealą. Gamta - štai tas didysis išsigelbėjimo kelrodis.

Jei gamta - harmonijos simbolis, tai kaip paaiškinti joje dažnus gyvūnų kovos, žiaurumo, sunaikinimo atvejus? Thoreau įžvalgiai mano, jog ir tokie atvejai yra bendrojo gamtos harmoningumo išraiška, tik žmogaus ribota sąmonė kartais nesugeba tos harmonijos pastebėti. Šiomis mintimis filosofas natūralistas artėjo prie ekologinių gamtos ryšių atskleidimo. Platus žvilgsnis, o svarbiausia nesavanaudiška pozicija ir tikėjimas geruoju gamtos pradu įkvėpė Thoreau praregėti, kad gamtoje nėra nieko nereikalingo. Dėl to jis džiaugėsi vešliomis piktžolėmis, kurių sėklos yra paukščių aruodai. Laikydamas gamtą harmonijos idealu, jis kartu reikalavo ją tausoti ir gerbti kaip svarbiausią žmogaus dorovinio tobulėjimo ir laimės sąlygą. Filosofas lenkėsi Gamtai kaip Motinai. Aš sudarau su gamta vieną visumą, sakė Thoreau dar iki Voldeno. Gamta neįmanoma persisotinti, pabrėžė jis.

Bet kad gamta prabiltų į žmogų savo dvasinėmis galiomis, pats žmogus turi kryptingai dvasiškai veikti, tobulinti savo jausmus, protą, kūrybines jėgas. Tik intensyvus dvasinis darbas, į kurį įdedama visa siela, sujungia žmogų su kūrybine Visatos siela, padaro žmogaus gyvenimą visavertį, o jo darbą - nemirtinga tikrosios meilės išraiška.

Thoreau nepaprastai aukštino žemdirbio amatą, kuris pririša žmogų prie žemės, skatina pažinti jos būdą ir padeda žmogui atpažinti jame pačiame slypintį nuoširdumą, teisingumą, paprastumą bei kitas dorovines savybes. Gyventi pagal gamtą - tai gyventi saikingai ir kukliai. Pavyzdžiui, maitinimasis - būtina sąlyga gyventi ir plėtoti dvasinę veiklą. Tačiau jeigu šiam gyvenimo aspektui žmogus skiria daug dėmesio ir padaro jį gyvenimo tikslu, tai jau blogai. Žmones, mėgstančius daug valgyti, Thoreau palygina su lervomis, kurios godžios ir rajos. O kai jos tampa drugeliais, pasitenkina saldaus skysčio lašeliu. Ėdrūnių lervų stadijoje, pasak Thoreau, yra „ištisos tautos, tautos, neturinčios fantazijos ir vaizduotės, ir jas išduoda jų stori pilvai” (p. 191). Thoreau taip pat nusistatęs prieš rūkymą, alkoholį ir laiko didele žmogaus yda, jei pasiduoda šioms pagundoms, kurios kadaise pražudė Graikiją ir Romą, o šiandien, pasakytume mes, gresia nemažai daliai žmonijos.

II

Thoreau žodžiai ir darbai buvo opozicija absoliučiai daugumai jo amžininkų. Thoreau protestavo ne dėl ekologijos, bet dėl netinkamo žmonių gyvenimo būdo, nes nuvokė, jog tai į gera neatves. Šiandien, praėjus pusantro šimto metų, šio mąstytojo bei jo bičiulių mintys atrodo pranašiškos ir valdo jau ne vienišų keistuolių, o milijonų protus. Thoreau vardas, kaip pažymi šio autoriaus veikalo vertėjas į lietuvių kalbą Rolandas Pavilionis, tapo išminties ir paprastumo simboliu.

Būsimasis Vilniaus universiteto profesorius ir rektorius Thoreau susidomėjo tarnaudamas kariuomenėje. „Karinio dalinio bibliotekoje užtikau amerikiečio H. Toro dokumentinę knygą „Voldenas, arba Gyvenimas miške”. Apie Harvardą baigusį intelektualą, kuris paliko ekonominį rojų ir nuėjo gyventi į mišką, kad įvertintų žmogaus gyvenimą, - prisimena jis. - Prisiekiau, kad išversiu šią knygą į lietuvių kalbą, ir 1985 metais tai padariau. O būdamas komandiruotėje JAV aplankiau ir aprašytąją vietą. Iškirstame miške buvo tik lentelė: „Čia stovėjo Toro trobelė”.

Dar 1974 m. filosofijos žurnale „Problemos” pasirodė Pavilionio straipsnis „H.D.Toro ir asmenybės apsisprendimas”. Jame Thoreau gyvenimo kelias ir kūryba atskleidžiama kaip gyvenimo tiesos bei prasmės ieškančios „asmenybės dalia sparčiai progresuojančioje industrinėje savininkiškoje visuomenėje”. Po dešimtmečio gerokai pakeistas straipsnio variantas „Henris Deividas Toro ir jo pasaulis”, paskelbtas Thoreau „Voldeno” vertimo į lietuvių kalbą pirmajame leidime, akcentuoja kitus - moralinius, ekologinius - aspektus. 1997 m. pasirodęs antrasis Voldeno vertimo leidimas buvo papildytas garsiuoju Thoreau esė „Apie pilietinio nepaklusnumo pareigą”. Čia įdėtas vertėjo įvadinis straipsnis „Būti reiškia nepaklusti absurdui” kaip tik skirtas šiai esė komentuoti. Straipsnio autorius brėžia paralelę tarp Thoreau nuogąstavimų dėl žmogaus sudaiktėjimo XIX a. Amerikos visuomenėje ir dvasinio asmenybės primityvėjimo technologinės pažangos fone laisvę atgavusioje Lietuvoje.

Pavilionis problemą svarsto laisvų piliečių visuomenės kūrimo, valdžios institucijų demistifikavimo požiūriu, išryškindamas žmogaus laisvės ir orumo, savo Aš visaverčio suvokimo, nepasidavimo manipuliavimui bei materialumo stabui svarbą.

III

Praėjus beveik šimtui metų nuo Thoreau knygos išleidimo, JAV pasirodė „Antrasis Voldenas”. Jį parašė žinomas psichologas neobihevioristas, elgesio modifikacijos teorijos kūrėjas Burrhus Frederikas Skinneris (1904 - 1990). Šiuo kūriniu autorius pratęsia Thoreau pradėtą paiešką: kaip galima pasipriešinti ydingam gyvenimo būdui ir jį pakeisti?

Thoreau pasirinko turbūt tuo metu vienintelį įmanomą kelią - individualistinį maištą, pozityvų protestą. Jis, tarsi ankstesniųjų laikų gydytojas, bandantis naują vaistą ar gydymo būdą, eksperimentuoja pats su savimi ir asmeniniu pavyzdžiu teigia, jog galima kuo puikiausiai gyventi ir kitaip, be to, savo dienoraštyje detaliai fiksuoja žmogaus ir gamtos darnaus sugyvenimo konkrečius, įtikinamus žingsnius. Skinneris, kaip mokslininkas eksperimentatorius, griebiasi teorinio modeliavimo metodo - utopinio romano žanro ir pateikia mažos sąmoningos bendruomenės, pagrįstos plačia elgesio kontrole ir kartu laisvos bei laimingos, viziją. „Dabar visuotinai pripažįstama, kad amerikietišką gyvenseną reikia keisti, - rašo autorius. - Mes ne tik nebegalime pažvelgti pasauliui į akis šitaip vartodami ir teršdami, bet ir nebenorime priimti savęs, suvokdami visą prievartą ir sumaištį, kurioje gyvename. Pasirinkimas aiškus: arba mes nieko nedarome ir leidžiamės ištinkami apgailėtinos ir veikiausiai katastrofiškos ateities, arba pasinaudojame savo žiniomis apie žmonių elgesį ir sukuriame socialinę aplinką, kurioje gyventume našiai ir kūrybingai, nesumažindami galimybių ateisiantiems po mūsų daryti tą patį. Antrasis Voldenas, pavyzdžiui, būtų nebloga pradžia” (Skinner B. F. Antrasis Voldenas: [romanas] Iš anglų k. vertė V. Labuckienė. Vilnius: Vaga, 2009, p. 20).

Ši citata, paimta iš 1976 m. parašytos naujos veikalo įžangos, puikiai atskleidžia autoriaus sumanymą ir aktualių klausimų akcentavimą. Tai klausimai apie kasdienį žmonių gyvenimą, pagrįstą ne gėrybių kiekiu, o protingųjų panaudojimu, nedarbo panaikinimu, optimalaus gyventojų skaičiaus palaikymu efektyviai reguliuojant gimstamumą, mažesniu vartojimu mažinant aplinkos teršimą ir pan. Visa tai, žinoma, prieštarauja šiuolaikinei ekonominei sistemai. Bet, pasak Skinnerio, yra „kažkas negerai, jei reikia gelbėti sistemą, o ne gyvenimo būdą, kuriam ta sistema turėtų tarnauti” (p. 19).

Skinneris, kaip socialinių reformų šalininkas, supranta, jog iš karto pakeisti pasaulį neįmanoma. Tad reikia pradėti nuo paprastų įpročių, juos tyrinėti, tobulinti, nuolat eksperimentuoti. Autorius apžvelgia įvairias šiuolaikinio gyvenimo sritis ir jų keitimo galimybes. Visa tai, sako jis, „būtų įmanoma tik tuo atveju, jei pasikeistų žmogaus elgesys, o kaip jį pakeisti, kol kas nežinome”(p. 11). Tačiau ties šia išvada patyręs mokslininkas nesustoja, o knygą rašo tam, kad aptartų ir pasiūlytų ką nors konstruktyvaus ir atvertų vilčių teikiančią perspektyvą, kurią jis vadina kultūros inžinerija.

Pozityvių pokyčių atspirties tašku Skinneris laiko savo paties sukurtą pastiprinimo teoriją. Dabartinė visuomenė paprastai taiko bausmes, jei žmogus elgiasi netinkamai. Tačiau bausmės, Skinnerio manymu, nesumažina nusikaltimo pasikartojimo. Jeigu jos ir veikia, tai neilgai, nes blogas elgesys buvo tik laikinai prislopintas. Bausmės - neigiamas pastiprinimas. Tai primityvus kontrolės būdas. Daug svarių pergalių istorijoje pasiekta ne jėga, o švelnumu, įtikinimu, pavyzdžiu. Antai Jėzus Kristus pirmasis atsisakė bausmių ir paskelbė: „Mylėkite savo priešus!” Savaime suprantama, poslinkiai į gera lėti ir skausmingi. Bet elgdamasis pagal Kristaus principą įgyji ramybę ir ilgainiui imi valdyti stipresnį, sako Skinneris. Meilė - tai dar vienas teigiamo pastiprinimo pavadinimas. „Antrajame Voldene” išdėstyta gyvenimo programa yra „lyg religinio judėjimo, tik laisva nuo bet kokių svaičiojimų apie antgamtę...” (p. 338).

Autorius užkliudo ypač jautrų politinio valdymo klausimą, tiesiogiai susijusį su išmintingų įstatymų bei kompetentingų sprendimų priėmimu ir socialinio teisingumo įgyvendinimu. Skinneris demokratijos nelaiko geriausia valdymo forma. Rinkėjai dažniausiai eina į rinkimus tam, kad išbrauktų nemėgstamą kandidatą. Bet tai maža galimybė ką nors pakeisti. Nesvarbu, kas bus išrinkta, vis tiek viskas vyks bemaž taip pat. (Dabartinė Lietuvos valdymo būklė visiškai tiksliai patvirtina šias autoriaus mintis.) „Balsavimas - tai būdas suversti žmonėms kaltę. Žmonės nėra valdovai, jie - atpirkimo ožiai” (p. 296), - teigia autorius. Argi ne taip? Antai Lietuvos Seimo narių polemikoje su politiniais oponentais pernelyg dažnai naudojamas argumentas, kad jie yra tautos išrinkti ir to esą pakanka, jog tai, ką jie sako ir daro, yra teisinga. Deja, tai tik parodo demokratijos skurdą: dalykinių argumentų neturėjimą ir asmeninės atsakomybės kratymąsi. Kalbėti apie Seimo narius kaip tautos išrinktuosius gali tik tie, kurie juos rinko, o patys išrinktieji savo politinį statusą turi įrodyti darbais, o ne žodžiais. Doras pedagogas niekada nesakys, jog tie, kuriuos jis mokė ir kurie daug pasiekė, yra jo mokiniai, - atvirkščiai, tik pastarieji gali jį pavadinti savo mokytoju. Nes tik jie žino tikrąją savo sėkmės priežastį.

Skinneris - poetas. Jo idėjos, samprotavimai apie žmonių gyvenseną, elgesio ir santykių modifikavimą reiškiami per romano personažų pažiūras, išgyvenimus, jausmus. Veiksmas plėtojasi mažoje bendruomenėje, su kurios tvarka susipažįsta du universiteto profesoriai ir dvi jaunuolių poros. Po kelių mėnesių, praleistų bendruomenėje, pusė svečių įsitikina naujosios gyvensenos pranašumu ir joje pasilieka. Kitas profesorius ir pora nekeičia tradicinių įpročių ir grįžta ten, iš kur atvyko. Ši takoskyra simboliškai atliepė padėtį XX a. vidurio visuomenėje, kurios dauguma dar nepajėgė peržengti savęs ir atviromis akimis pažvelgti į tikrovę. Šiandien šis santykis žymiai pasikeitęs: praregėjusioji visuomenės dalis dabar jau ne vienišiai, kokie kadaise buvo Thoreau ar Skinnerio sumodeliuota bendruomenė ir jos šalininkai.

Thoreau „Voldenas”, išleistas XIX a. viduryje, nesulaukė dėmesio ir tapo plačiau žinomas tik daugiau kaip po 100 metų. Panašiai ir Skinnerio knyga, pasirodžiusi 1948 m., nekėlė susidomėjimo, nes aplinka tada visuomenei dar nerūpėjo. Bet šių leidinių gyvybingumas ir šiandieninis paplitimas akivaizdžiai rodo žmonių sąmonės ir gyvenimo evoliuciją pažangos linkme. Tai kaipgi čia neprisiminsi išmintingų mąstytojų įžvalgos: estetika - rytdienos etika?!

www.zaliojilietuva.eu

Česlovas Kalenda - žymus Lietuvos filosofas. Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorius.