Tikrai nesame pripratę prie mažybinių žodžių, kai kalbame apie suaugusius žmones.

Tikriausiai visos panaudotos malonybės turi savo atsiradimo priežastį.

Jeigu atsirado tarp įprastų žodžių, reikia įsiklausyti: jeigu žodis netariamas piktai ir paniekinamai, jam suteikiama ypatinga reikšmė.

O čia - pirmininkėlis. Lyg nežinia iš kur iškritęs. Ir dar neiškreiptomis lūpomis tariamas. O kai tą žodį taria sena kaimo moteris, tai kiekvienam turėtų būti aišku, kad turimas galvoje kolūkio pirmininkas. Regisi, jokių kitokių pirmininkų kaime nuo seno nebuvo.

Kolūkį atgrūdo į kaimą partorgai su ginkluotais vyrais. Patys, bijodami, kad bus ištėkšti iš postų, ragino ūkininkus jungtis į bendrą katilą ne tik gudriais žodžiais, bet ir pagąsdinimais, tremties į šaltus kraštus priminimais. Ir raitė žmonės ant iš anksto paruoštų pareiškimų parašus, kurie buvo panašūs į varnos paliktus ženklus sodo pusnyje. Paskui reikėjo atiduoti arklį, karvę, padargus. Paskui kelti ir senų stogų šiaudais šerti per žiemą išbadėjusias ir jau nepajėgiančias atsistoti karves. Ir kai ateidavo pavasaris, pirmininkai, bijodami valdžios prakeiksmų, gegužinės šventės garbei, kaip paliepti, skubino vyrus sėti vasarojų, o tie, bijodami būti apkaltinti kenkimu tarybų valdžiai, pylė grūdus į balą, nes laukai dar nebuvo tinkamai pradžiūvę.

Visko buvo. Baimė iš viršaus žybsinčių griaustinių savotiškai pakopomis jungė visus: rajonų vadovus, kolūkių pirmininkus ir specialistus, o dar žemiau - traktorininkus ir karvių melžėjas. Buvo toks metas.

Paskui pamažu daug kas pasikeitė. Žmonės ėmė gyventi turtingiau, statytis namus ir pirkti naujus automobilius, dirbti tapo lengviau, o valdžia negailėjo medalių. Ir ūkiams vadovauti atėjo pačių kolūkiečių vaikai. Tačiau niekur nepradingo baimė. Ji, regisi, buvo pasėta į pačią žemę, dygo, augo, vėl dauginosi šaknimis ir sėklomis iš nematomų varpų. Todėl žemė tapo svetima, nors tu nežinia ką darytumei.

„Atsimenu jį, kai valdžia vadovauti atsiuntė, - sako moteris. - Didelis, petingas storulis. Ir rankos didelės kaip kultuvės.“

Tai kodėl pirmininkėlis?

„Kaimynė pavakary iš kolūkio lauko tempė didžiulę naštą kvietinių šiaudų ir susidūrė prie keliuko su pirmininku. Tas sustabdė ir pagrūmojo: ar žinai, girdi, kas būtų, jei koks milicininkas pamatytų, ar neatsimeni, kad ne vienas už tokius darbelius už grotų atsisėdo? Pamokė, kad prašyti, dokumentą gauti reikia. Liepė atgal šiaudus nešti, o kitądien leidimą išrašė.“

O gal tik vienas kartas toks ir buvo?

„Naktį žmogus keldavosi ir staiga sunkiai susirgusį žmogų per pavasarinę pliurzą keliuose į ligoninę veždavo. Žmonėms reikalingų daiktų, kai važiuodavo į didesnį miestą, nupirkdavo, vaistų atgabendavo. Senų žmonių trobas liepdavo suremontuoti, traktorininkai už dyką jų sodybinio sklypo žemę suardavo. Visada pinigų paskolindavo, jei kam kokia bėda atsitikdavo. Kai prisieidavo laidoti, pirmas į trobą atlėkdavo ir paklausdavo, ar reikia padėti. Visada susijaudinęs, paraudęs, nes gal kiek ir ligotas buvo. Tai ir ėmėme vadinti pirmininkėliu. Tas žodis buvo labiau ne tik prie liežuvio, bet ir prie širdies prilipęs. Prisimenu, per išdykumą jaunas traktorininkas su motociklu kelyje užsimušė, tai vėlų rudens vakarą, kai berniokas buvo pašarvotas, kieme netyčia pamačiau, kaip jis rūkė ir ašarojo, rūkė ir skruostus nosine brūžino. Pirmininkėlis, kaipgi kitaip.“

Visa tai papasakojusi, ilgai lingavo galvą.

„Kai gyvenimas staiga pasvyra į šoną, kai jis ima keistis, kai ką ima noras, kad visa, kas vakar buvo, būtų tik juodai nudažyta. Vienu žodžiu imama vadinti ir tą laiko sprindį, ir žmones, ir gyvenimą. Ir kartais garsiausiai taip šaukia tie, kurie iš arti nematė nei to laiko sprindžio, nei žmonių. Ir jautresni žmonės nepakelia ne teisingo žodžio, bet klaikaus šaukimo. Ir pirmininkėlis nepakėlė. Nors kaime jam niekas blogo žodžio nepasakė, pajuodo visas, visai nutilo. O paskui staiga girdime: širdis sustojo. Tai ir laidojome visi, į tėviškės kapelius jo didelį karstą lydėjome. Štai kaip gyvenime pasitaiko.“

Reikia šviesių akių, kad gerai įsižiūrėtum į kaimų ir jų žmonių gyvenimo istorijas.