„Tokių filmų reikia“,– prasitarė režisierius, sukūręs filmą apie Taize jaunimo susitikimą, vykusį gegužės pradžioje Vilniuje. Filmas, kuris bus parodytas šį penktadienį 18 val. kino teatre „Pasaka“, tik maža dalis to, kas pavasario įkarštyje vyko Vilniuje.

Prisiminus tas tris saulėtas dienas, daugeliui renginyje dalyvavusių žmonių dar ir dabar pasidaro šviesiau, tos dienos buvo ypač šviesios ne tik dalyviams, sugužėjusiems iš visos Lietuvos ir kaimyninių valstybių.

Šviesu buvo ir vilniečiams, savo namuose, parapijose ir bažnyčiose priglaudusiems jaunuosius piligrimus.

Tuomet Vilnius atrodė it miestas, esantis kitame pasaulio krašte, miestas, kuriame dar nebuvai, bet tau čia labai gera.

Taizé brolių bendruomenė – ekumeninė, ir jau daugelį metų ji kviečia visą krikščionišką jaunimą - burtis, bendrauti ir rasti tai, kas visus vienija, - maldą, tikėjimą ir pasitikėjimą.

Surengti tokį susitikimą Vilniuje mintis kirbėjo jau senokai, bet tik praėjusį pavasarį ji virto realybe, kitomis spalvomis nušvietė sostinę ir jos žmones.

Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis pakvietė Taizé brolius surengti krikščionišką jaunatvišką šventę Vilniuje, Europos kultūros sostinėje, o tai, kas vyko vėliau, pranoko net gražiausius šalies dvasininkų ir Taize brolių lūkesčius.

Net tie, kurie nieko nežino nei apie Taize, nei apie sostinėje vykusį susitikimą, pastebėjo džiugų šurmulį mieste ir gerą su niekuo nesulyginimą atmosferą, tvyrojusią Senamiesčio skveruose, gatvelėse ir bažnyčiose.

Taize susitikimai traukia jaunus, ieškančius, tikėti ir to pripažinti nebijančius žmones. Jaunimas, užplūdęs bažnyčias, pamaldų metu džiugino vyresniųjų akis, stebino ir ragino prisijungti bendraamžius.

Būti kartu ir būti bažnyčioje, kartu melstis, valgyti ir džiūgauti. Viso to gegužės saulės nutviekstame Vilniuje buvo su kaupu.

Septyni tūkstančiai jaunųjų piligrimų praskaidrino sostinės kasdienybę, ir jų šurmulys, sumišęs su gatvės muzikos garsais, vertė stebėtis net tuos, kurie dalyvavo daugelyje Taize bendruomenės rengtų susitikimų.

„Buvo labai keista mieste, kuriame jau gyveni daugiau kaip pusę metų, ir jaustis, lyg būtum čia pirmą kartą atvykęs. Gal dėl žmonių? Tikriausiai nesvarbu, kur yra Taize, nes jos esmė – žmonės. Jų nusiteikimas būti geram ir tuo gėriu dalytis su kitais. Keista Vilniaus centre girdėti giesmes“, - savo tiklaraštyje prisipažino viena susitikimo dalyvė.

Matyt, tai Vilniaus aura, o gal ilgai lauktas, pasiilgtas religinis renginys jaunimui, stebėtinai gerai pavykęs, nustebinęs ir sušildęs visus jame dalyvavusius, buvusius greta, jį rengusius.

Pritraukti jaunimą į bažnyčias, parodyti, kad ten gali būti gera, – pavyko. Taize susitikimas pripažintas metų iniciatyva jaunimui.

Pasibaigus Taize susitikimui, bendrystės dvasia ir gera atmosfera niekur nedingo – bažnyčiose renkasi jaunimo grupelės, skamba giesmės, vyksta bendravimas, pagyvinantis sostinės parapijų bendruomenes.

O filmas „Lūpos tylai sudėtos“, pasakojantis apie šiltą gegužės pradžią ir tą kartą visus pakerėjusį Vilnių ,– dar viena proga prisiminti Taize.