Giovanni Portelli nuotrauka

Skiriame Lietuvos jaunimo dienoms

Tėvas Stanas Fortūna – amerikietis pranciškonas ir muzikantas virtuozas, išgarsėjęs dėl savo neįtikėtinų improvizacijų koncertų metu. Groja džiazą, folkroką, regį ir repą, yra įrašęs apie 20 kompaktinių plokštelių, tris savo albumus, parašęs knygų. Kviečiamas į svarbiausius tarptautinius krikščioniškojo jaunimo renginius visame pasaulyje, rugpjūtį lankėsi ir Lietuvoje.

Tėvo Stano koncertas 2009 m.  rugpjūčio 23 d. Vilniaus Bernardinų bažnyčios kiemelyje vainikavo visą savaitę Lietuvoje vykusį tarptautinį Pranciškoniškojo jaunimo kongresą, kuriame dalyvavo Europos šalių atstovai. Pokalbį ir pradėjome nuo atlikėjo, apkeliavusio daugybę pasaulio šalių, įspūdžių apie susitikimą su Lietuvos publika.

„Koncertas buvo puikus, atėjo daugybė žmonių, – sako tėvas Stanas. – Jaučiuosi labai dėkingas Dievui ir visiems, kas prie to prisidėjo.“

Kristinos Vildžiūnaitės nuotrauka

Apie save

Gimiau graikės ir italo šeimoje 1957 metais JAV. Šeima buvo tikinti, tad užaugau praktikuodamas tikėjimą. Mūsų parapijos klebonas buvo šaunus žmogus, ir aš visada norėjau būti toks kaip jis. Tačiau tėvas man pasakė: „Palauksim, kol pradėsi savo pirmą draugystę su mergina, jei ir po to vis dar norėsi tapti kunigu, ateisi ir pasakysi. Tada ir galėsi būti kunigu.“

Visa tai vyko ką tik pasibaigusio Vatikano II Susirinkimo fone. Visuomenėje brendo svarbios permainos. Mano kunigas metė kunigystę ir vedė buvusią vienuolę. Aš praradau norą tapti kunigu ir mečiausi į pašėlusį Niujorko gyvenimą su savo pašėlusiais draugeliais, būdamas dar labai jaunas. Muzikavau visą gyvenimą.

Kaip tik tuo metu prieš mano paties valią Dievas nusiuntė mane į Katalikų Biblijos studijų būrelį, ir čia mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Įvyko didysis atsivertimas. Tačiau kunigu vis dar nenorėjau būti.

Netrukus sutikau šv. Pranciškų, kuris mane visiškai pavergė – 1979 m. įstojau į kapucinų vienuolyną. Dievas mane kvietė į kunigystę, bet aš vis atsisakydavau. Galiausiai kvietimas tapo toks aiškus ir primygtinis, kad nebegalėjau pasakyti „ne“ šiai pašaukimo dimensijai. Taip iš pasauliečio brolio tapau kunigu.

Ligi tol negalėjau pakęsti studijų, knygų skaitymo, nesu joks intelektualas, manęs niekada netraukė akademinė aplinka, niekada net muzikos neskaičiau iš natų... Bet dabar visas mano gyvenimas pasikeitė: skaitymas man prilygsta valgymui, o valgyti aš mėgstu. Pavyzdžiui, čia mane vaišino be galo gardžiais lietuviškais valgiais: burokėlių sriuba, paskui – cepelinai su mėsa, paskui aguonų pyragas, paskui... (juokiasi). Skaitymas pasotina protą, pasotina sielą, antraip – gresia badas.

Kai žmonės kenčia alkį, puola į neviltį. Neviltin puolę žmonės tampa pavojingi. Dabartinė pasaulio krizė kyla iš to, kad pasaulyje badaujama, žmonės kenčia meilės alkį, o mes nesugebame jos „perskaityti“, nesugebame jos „valgyti“, nežinome, kaip ją duoti. Čia glūdi pamatinė šiandienos žmonijos krizė. Krizė, kuri apima finansus, politiką, kultūrą, ekologiją. Kai kurios pasekmės gali būti negrįžtamos. Leninas mirties patale sakė: „Atstatyti tai, ką mes padarėme, reikėtų dešimties tokių kaip Pranciškus Asyžietis.“ Pranciškaus asmenyje jis atpažino radikalų didžiadvasiškumą ir energiją, kuri geba būti nesavanaudiška ir paprasta, geba tiesiog mylėti.

Grįžkime prie mano istorijos. Aš priešinausi kunigystei, nes neįsivaizdavau, kaip pajėgčiau studijuoti filosofiją, teologiją, bet Dievas viską pakeitė. 1990-ųjų gruodį tapau kunigu.

Kitas svarbus momentas buvo 1997 metais, kai mes, aštuoni broliai kapucinai, pradėjome naują bendruomenę, pavadintą „Pranciškonų atsinaujinimo brolija“ (Franciscan Friars of the Renewal). Dievas mus laimino. Pradėjome aštuoniese, o dabar po 12 metų esame daugiau nei 130 brolių, dėkui Dievui, turime pašaukimų ir augame.

Svarbus dalykas mano gyvenime, be abejo, ir apsilankymas Lietuvoje. Turėjau galimybę bendrauti su broliais pranciškonais, pranciškoniškojo jaunimo (JauPra) kongreso dalyviais. Tikrai šaunu dalyvauti jų šventėje, sutikti brolių iš skirtingų šalių – Baltarusijos, Ispanijos, Portugalijos... Grįžtu namo labai praturtėjęs, išsivežu daugiau, nei daviau... Tai padės grįžus namo praturtinti ir kitus. Gyvenant neturtu, mus aplanko meilė ir padaro turtingus, skatina duoti toliau. Meilė parūpina to, ko reikia, ir mes vėl galime duoti. Meilei reikia meilės. Dievas yra Meilė, Jis atėjo pas mus, ir nors keistai skamba, Jam reikia mūsų meilės. Jis eina iki kraštutinumų, kad tik laimėtų mūsų dėmesį.

Būti viso to dalimi – išties nuostabu. Visiems to reikia. Yra kas sako: „Aš netikiu į Dievą“. Taip, bet tu tiki Meile. Jeigu ir netiki, tau reikia meilės, tu myli kažką: asmenį ar daiktą. Galvok, ką nori, kuo tu tiki, tačiau meilė yra žmogaus prigimties pamatinis dėmuo. Ir tai tiesa ne vien žvelgiant iš krikščioniško požiūrio ar Dievo – centriško požiūrio taško.

Kai žmonės to nepaiso, kenčia baisias pasekmes, iš to kyla neregėta pasaulio mizerija.

Kristinos Vildžiūnaitės nuotrauka

Pralaimėtas mūšis

Muzika man nebuvo karjera. Turėjau galimybę uždirbti krūvas pinigų, gana sparčiai kopti karjeros laiptais pasirodymais, įrašais, bet tai manęs visai nedomino. Kaip muzikantas visada troškau būti improvizacijos meistru. Mane buvo visiškai užvaldžiusi aistra išmokti improvizacijos meno. Jo mokiau kitus, o visą likusį laiką skirdavau studijoms, praktikai, grojimui. Buvau visiškai pasinėręs vien į šią veiklą. Niekas daugiau manęs nedomino: negalvojau vesti, užsidirbti, buvau kviečiamas groti su grupėmis, kurios siūlė nemažus pinigus. Manęs tai nedomino.

Kai dabar atsigręžiu į praeitį, galvoju, kad Dievas, matydamas mano išskirtinį pasišventimą šiam reikalui, galvojo: „Tai labai gerai, bet nukreipsiu jį į kitokį kelią.“ Kai Dievas pradėjo man rodyti ženklus, aš sakiau: „Ne, ne, ne! Ne ten pataikei, gretimos durys...“ Ir taip pustrečių metų, kol pašaukimas tapo vis stipresnis, stipresnis, galiausiai pasakiau: gana, jei tai Tavo valia, parodyk man visiškai aiškų ženklą, antraip aš išprotėsiu.“

Teologijos kalboje tai vadinama „pasidavimu“. Ateina laikas, kai tu tiesiog pasiduodi Dievui, ir aš suteikiau Dievui leidimą man vadovauti, mane vesti ir man įsakyti, kaip Jis nori. Šį tašką pasiekti labai sunku, nes reikia mirti. Aš negalėjau savęs įsivaizduoti nemuzikuojančio. Negalėjau net pagalvoti, kad galėčiau negroti. Bet Dievo mintis buvo kita: „Tu gali, gali daug daugiau.“ Kovą su Dievu pralaimėjau, bet tai buvo mano didžiausias laimėjimas. Kai įstojau pas kapucinus, maniau, kad nuo šios akimirkos nebeišgausiu nė vienos natos savo gyvenime. Jokios bosinės, jokios muzikos, nieko. Jaučiausi tarsi Abraomas, besirengiantis paaukoti savo vienintelį sūnų... Jis paguldė vaiką, surišo, iškėlė peilį, bet tada angelas sustabdė jo ranką: „Dievas dabar žino...“

Vienuolyne manęs paklausė, kaip užsidirbdavau duoną, iš ko susimokėdavau mokesčius? Atsakiau, kad mokiau muzikos, grojau. Man pasiūlė atsinešti instrumentus. „Bet juk tai neįmanoma!“. – „Kodėl? Šv. Pranciškus sakė, broliai gali naudotis savo darbo instrumentais“, – atsakė man. Taip aš atsivežiau bosinę, savo klasikinę gitarą... Pradėjau groti, rašyti muziką... viskas pradėjo augti. Buvau pasirengęs visko atsisakyti, „mirti“, tačiau Dievas grąžino man viską atgal.

Mirtis ir prisikėlimas. Tai teologinėje kalboje vadinama „Velykų slėpiniu“. Jį tenka išgyventi kasdien: galbūt norėtum antro puodelio kavos, bet nusprendi padaryti kažką kito ir t. t. Tai paliečia kiekvienos asmeninės istorijos detales: ten pasireiškia konkreti ir individuali Dievo meilė kiekvienam. Šis slėpinys yra tos tikrovės, kurią vadiname ‘Meile’ esmė.

Meilė yra ir kunigystės esmė, kuri turi labiau išryškėti ir per šiuos Kunigų metus. Žiūrėkime, popiežius Benediktas XVI pavyzdžiu rodo paprastą Arso kleboną kunigą M. Vianėjų ir sako: „Kunigystė – tai Jėzaus širdies meilė. Meilė, tokia kaip Jėzaus.“

Didysis pavojus

Sekti šv. Pranciškumi šiandien reiškia kiekvieną dieną vis radikaliau mylėti. Pranciškus niekada nesustojo, visada skatino siekti daugiau. Man tai reiškia kasdien mylėti vis labiau, vis radikaliau. Ypač dabar švenčiant Kunigų metus ir Pranciškaus regulos patvirtinimo 800 metų jubiliejų. Pranciškus sakė: „Mano regula – gyventi Evangelija“, o Jėzaus Evangelija yra ne kas kita kaip meilės radikalumo atskleidimas. Žinoma, ji įgyja įvairių atspalvių, tačiau tai – esmė, ir stengiuosi tai pritaikyti kasdien vis naujomis aplinkybėmis.

Kapucinai visada gyveno arti vargingiausiųjų. Gyvenome šiuo idealu ir jį mylėjome, tačiau norėjome didesnio radikalumo, tad subūrėme naują bendruomenę, kurios gyvenimas tikrai pašvęstas neturtingiesiems ir evangelizacijai.

Pirmiausia mes stengiamės su meile pasirūpinti tais, kurie stokoja meilės: materialiai, dvasiškai, visapusiškai. Meilės pilnatvė viską uždengia. Evangelizacija – tai noras paskelbti, ką reikėtų daryti.

Žmonės padeda mums ir taip mes galime padėti kitiems. Ši savitarpio pagalba labai svarbi. Didysis įsakymas, juk žinome, yra „Mylėti artimą kaip patį save“. Tad jei gerbi save, gerbi savo artimą, gali pradėti kasdien vis labiau mylėti Dievą visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis.

Tai skamba labai paprastai. Tačiau, kita vertus, tai pati sudėtingiausia tikrovė ir pati reikalingiausia, pamatinė. Apaštalas Paulius apie tai sako: „Jei turėčiau pranašystės dovaną, jei savo kūną atiduočiau sudeginti, bet neturėčiau meilės...“ – Verčiau užsičiaupk ir eik sau! Net jei tapčiau kankiniu, o tai aukščiausia meilės išraiška, bet neturėčiau meilės – tai nieko neverta. Tokia galimybė yra. Šventoji Dvasia įkvėpė apaštalą, pasakyti žodžius, kad galima be meilės tokius dalykus atlikti... Turime būti labai atsargūs ir būti budrūs.

Muzikos galia

Muzika suteikia išraiškos galimybę tiesiausiai bendrauti tiek su jaunu, tiek ir su bet kuriuo kitu žmogumi. Juk galiausiai tapti kitam esantis yra svarbiausias susitikimo ir bendravimo momentas. Štai kodėl žmonėms patinka žiūrėti televiziją, nes gali jaustis esantys: jie girdi, jie mato, jie patiria, gali kontroliuoti – pakeisti kanalą penkis tūkstančius kartų, įsijungti kabelinę, įsijungti palydovinę... Televizija daro esantį, radijas, internetas daro esantį: pateikia muzikos, vaizdų, minčių, sąvokų, garso įrašų. Laikraštis taip pat suteikia būtį kažkam, ką žmonės vartydami skaito. Tapti esantis yra esminė ir pamatinė komunikacijos priemonė.

Būtent tai ir atlieka muzika. Muzika kai ką pateikia, kai ką padaro esantį: garsais ir jausmais. Pavyzdžiui: Dun-dūn dun-dūn... (mušdamas rankomis ritmą į medinį redakcijos stalą niūniuoja dramatišką motyvą) arba Tiu-tiū tiu-tiu-tiū; tiu-tiū tiu-tiu-tiū (mediniu cukrinės dangteliu atkuria švininį heavy-metal) arba dar kitaip... Jūs galite pasakyti, ką ji perduoda. Ypač kino filmuose muzika paveiki: jūs galite aiškiai pasakyti, kokius herojaus jausmus perteikia muzikos fragmentas: liūdesį, džiaugsmą, pavojų... Muzika pasinaudoja žmogaus gebėjimu pateikti save ir priimti kito buvimą, jį pripažįstant. Tą buvimą padaro tikrą, vibruojantį. Tai nepaprasta.

Taip elgiasi kurdamas Dievas. Jis suteikė būtį daiktams, tapo esantis mums per Dievo Sūnų, atėjusį per Mergelės įsčias. Paskui Jis prisistato šv. Pranciškui, pastarasis – Bažnyčiai ir gauna palaiminimą. Vėliau, kur du ar trys tų žmonelių susirenka Jo vardu, Jis tampa esantis tarp jų. Paskui Jis padaro save vargšu, alkanu, narkomanu, kenčiančiu, nužengia į pragarus... Nėra kur dingti! Nėra kur dingti: gali nusižudyti (tik nereikia to daryti), nušokti nuo tilto, neišeiti iš savo miegamojo, paskęsti alkoholyje, seksualume, parsiduoti, išvaistyti save... Niekur nepasislėpsi nuo Jo! Biblija gražiai apie tai sako. Taigi, Dievas išties neįtikėtinai prisistato mums, tampa mums esantis. Turime mokytis iš Jo.

Svečiuodamasis Lietuvoje Stan Fortuna nepaleido iš rankų fotoaparato. Gedimino Numgaudžio OFM nuotrauka.

Gedimino Numgaudžio OFM nuotrauka

Pakeliui į žmogų

Jauni žmonės labai jautriai išgyvena savo buvimą. Tokie yra ir kūdikiai. Ką jie daro, kai nori valgyti? (šaižiai pamėgdžioja kūdikio klyksmą) Jis praneša apie save, nebelieka jokių abejonių, ką jis turi galvoje. Negali jam pasakyti „užsičiaupk“ tol, kol jo nepamaitinsi, nepervystysi ar nepaimsi ant rankų. Būna, kad kūdikiai klykia, kol nuvargsta; nėra, kas juos paimtų ant rankų, kas pamaitintų, yra atmetami... (kalba beveik pašnibždom). Tuomet jiems kyla baisus pyktis, šis pyktis yra didžioji jaunimo ir senų žmonių problema.

Jauni žmonės nori būti pastebėti, nori būti žinomi, pripažinti, jie nori išreikšti save, tapti esantys. Iš esmės tai ir reiškia būti žmogumi. Kalbant krikščioniškosios antropologijos terminais, toks yra ir krikščioniškojo humanizmo pamatas.

Nuo šių dalykų daug kas priklauso. Dažnai įvairios ideologijos kaip tik ir pasinaudoja taip nukentėjusiais žmonėmis. Pažvelkime į baisiausias praėjusio šimtmečio ideologijas. Ko jos siekė? Pašalinti esamybę, sunaikinti ore tvyrantį artumą: jį norėjo kontroliuoti, valdyti, sistemingai eliminuoti.

Juk kai Dievas tampa mums esantis, kai pajuntame Jo buvimą, norime kažką daryti: skambiname varpeliais, mušame būgnais, puolame kniūpsti... Priešingybė nori visa tai užgniaužti. Tą patį darome ir tada, kai negerbiame kito žmogaus. Ne veltui Jėzus sakė: „Elkis su kitu, taip, kaip norėtum, kad tau darytų.“ Ragino gerbti tą buvimą, parodant tai savo elgesiu. Pats tampi esantis, gerbdamas kito buvimą.

Jauni žmonės tai žino. Jie gal nekalba, negalvoja apie tai, bet žino šiuos dalykus savo būties gelmėse, savo širdyse.

Sakoma, suaugusiesiems sudėtinga bendrauti su jaunimu. Tai todėl, kad jiems sudėtinga bendrauti su pačiais savimi. Jauni žmonės suaugusiuosius erzina. Nebent jaunas žmogus turi gerą tėvą ar motiną, kurie moka mylėti, moka kentėti ir gali vaikus išmokyti tiesos apie meilę. Tada viskas gerai. Tai pagrindinis vaistas. Reikia jo jaunam, reikia ir kiekvienam žmogui. Ne veltui Jonas Paulius II rašė, kad meilė yra pamatinis kiekvienos žmogiškos būtybės pašaukimas.

Tad svarbiausi šie du dalykai: žmogaus asmens orumas ir pašaukimas mylėti. Jokiu būdu jie nėra vien krikščionių tikėjimo dalykai, tai apskritai žmogiškumo pamatas.

Kaip gimsta improvizacijos muzikoje...

Tai aukos vaisius. Norėdamas išmokti improvizacijos meno, privalai meistriškai valdyti savo instrumentą, jis turi tiesiog „išnykti“. Negali galvoti, kur dėti pirštą, ką spausti... Kartojimas yra tobulumo motina. Tam reikia milžiniško pasiaukojimo: reikia kartoti, kartoti ir vėl kartoti...

Panašiai kaip fizinėje plotmėje su instrumentu, nutinka ir intelekto bei vidinio pasaulio plotmėje: turiu omenyje mintis, žodžius, sąvokas, įkvėpimą... Kartojimas, pavyzdžiui, būdingas ir dvasiniame gyvenime: kasdien kalbame rožinį, skaitome Mišių tekstus, kasdienė ryto, vakaro, vidudienio malda, nuolatinis minčių kreipimas į Dievą... Ką tai duoda? Šitaip tarsi palaikai nuolat degančią šviesą. Kartais, kai baterijos nusėda, šviesa vis tiek šviečia! Tuomet užtenka kažkokios smulkmenos (skambiai spragteli pirštais į stiklinį indą), kuri iškart tau viską primena. Disciplina – labai svarbi.

Improvizacija nėra atsitiktinumas. Žmonės dažnai man sako: „Kaip gražu! Kaip tu tai padarei?" Kai buvau jaunas muzikantas grojau sudėtingą roko muziką, nes mane žavėjo jos kompleksiškumas. Kartą pamačiau improvizuojančius didžius džiazo meistrus. Pamačiau savo bosinės gitaros mokytoją paimant instrumentą ir sugrojant kažką tokio pa-pa-pa pa-pa-pa... „Ką čia groji?“ – klausiu. „Na, tiesiog girdžiu muziką ir groju.“ – „Bet kaip tu taip sugebi?" – „Norėdamas taip groti, privalai lavintis.“ Pasijutau tarsi alkanas vilkas, sėmiausi iš jo viską, ką tik man davė, kas savaitę eidavau pas jį į pamokas... Štai kodėl reikia kasdien melstis, kodėl reikia kas sekmadienį dalyvauti šv. Mišiose. Kartais žmonės to nesupranta. Gerai, sakau, bet tokiu elgesiu jūs išjungiate sistemą, nuskurdinate save, savo meilę. Tuo tarpu disciplina, kartojimas padeda mums auginti meilę, gebėjimą mylėti.

„Ai, vis tas pats ir tas pats...“ Tai netiesa, ne, ne! Tai aklumas! Kas kartą, kai imu groti, atrandu siaubingai daug galimybių, kurias norisi nuolat keisti. Tai yra atsivertimas. Kuo labiau žmonės priartėja prie Dievo, tuo labiau jie mato poreikį atsiversti, pasikeisti. Kartais manoma, kad kai žmogus priartėja prie Dievo, jau gali atsipalaiduoti. Kur tau! Toli gražu! Problemų tik daugėja! Pavyzdžiui, Motinos Teresės gyvenimo pabaigoje išryškėjo, kiek daug ji kentėjo. Žmonės sakė: „Kokia ji miela.“ Toli gražu! Atsisakant kančios, nukenčia ir gyvenimo kokybė, ji nuskursta. Pastangų atsisakymas kenkia ne tik kūnui, jis nuskurdina žmogaus protą, sielą, visą kultūrą, nes nuskurdina asmenį.

Gedimino Numgaudžio OFM nuotrauka

...ir gyvenime

Prieš koncertą sudarau dainų sąrašą: senų ir naujų. Pasidedu jį scenoje ant grindų, ir tas lapelis „išnyksta“. Dainuoju senas dainas naujai ar gimsta naujos, viskas priklauso nuo aplinkos, nuo klausytojų, nuo dabartinės akimirkos...

Aš daug keliauju, ir tai visada sunku. Dažnai esu toli nuo namų, nuo brolių... visa tai yra dalis tos aukos. Bet viskas prisideda prie disciplinos, kuri būtina laisvei, spontaniškumui, be kurių neįmanoma improvizuoti.

Tai labai susiję su Dievo Apvaizda. Ir kaip Dievas numato! Kaip Jis žino! Pavyzdžiui, vakar valandą prieš koncertą Vilniuje stipriai lijo, debesys tiršti per visą dangų. Žiūrėjau aš į juos ir sakau: „O, Jėzau, prašau! prašau!“ Paskui lioviausi prašęs, nes pasakiau: „Tai Tavo reikalas.“ Širdies gilumoje baiminausi, kad gal ne visi turės skėtį, bus per šalta, ar veiks aparatūra?.. „Bet Tu viską pramatai, Tu pasirūpinsi.“ Ir lioviausi galvojęs. Kai prasidėjo koncertas, lietus aprimo, ir galiausiai buvo nuostabiai giedras vakaras.

Dievas visiškai laisvas savo Apvaizda. Net jei ir būtų liję, viskas būtų turėję savo prasmę. Būtų tekę kitaip improvizuoti, kitokį koncertą surengti... Ne kartą yra tekę susidurti su situacija, kai aparatūra sugenda, o aš stoviu prieš publiką ir turiu koncertuoti DABAR! Tuomet klausytojams sakau: „Paprastai darau taip ir anaip, bet šiandien bus kitaip.“ Tada paimu kas po ranka pasitaiko ir dainuoju (muša ritmą šaukštu į stiklinį indą): „Apa-ra-tūra su-gedo, bet dai-nu-oju šian-dien jums...“ (juokiamės.) Paskui imu gitarą ir darau dar kažką. Turi priimti situaciją, kokia ji yra, ir leisti dalykams vystytis. Žinoma, kirba mintis: „Esu paruošęs tokių nuostabių dalykėlių, o negaliu dabar jų panaudoti...“ Taip, bet turi pasitikėti, turi eiti pirmyn. Pasitikėjimas yra vienas iš esminių meilės elementų. Jei negali pasitikėti, meilė tampa labai sunki.

Kartais keliaujant lėktuvu atgaunu bagažą, bet ne instrumentus. Tenka koncertuoti be jų. Ar aš laimingas? Žinoma, kad ne, bet turiu kažką daryti. Kartais pavyksta geriau, nei tikėjaisi, kartais – ne, bet eini tikėdamas Dievu, ir viskas. Ne kartą patyriau, jog net tokiais sunkiais momentais Dievas pasirūpina. Tad nėra taip, kad muzikavimas yra lengvas dalykas. Jis kainuoja. Taip yra su kiekvienu gebėjimu, kiekviena Dievo dovana: ar tai būtų verslas, ar interneto puslapis... Tiek daug dalykų gali nesisekti, būti kitaip, nei tikiesi, bet tu darai, ką gali, ir viskas. Galiausiai būtent šitai labiausiai paliečia žmones. Yra grojančiųjų puikiausia aparatūra, puikiai pasirengusių, tačiau nepadaro tokio stipraus poveikio. Nes savo širdį sudėjo į tai, ką turi.

Kalbėjosi Saulena Žiugždaitė

2008 metais lietuvių kalba pasirodė Luc'o Adrian'o knyga „Gėlės pragare“ (leidykla „Krantai“) apie Bronkso pranciškonų bendruomenę, kuriai priklauso ir brolis Stanas Fortūna.