Dėmesingai perskaičiau V. Zaborskaitės straipsnį „Teisė ir teisingumas“ (Bernardinai, 2009 11 17), kuriame nagrinėjama pasipriešinimo okupantams ir aktyvaus kolaboravimo su jais dirbant represinėse struktūrose problema. Straipsnyje sugretinami dviejų žmonių gyvenimo keliai: paskutinio Lietuvos partizano a. a. Antano Kraujelio ir KGB leitenanto Marijono Misiukonio, paskirto pirmuoju vidaus reikalų ministru po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo.

Paprastai apie mirusius kalbama arba gerai, arba nieko ir  sakoma: ilsėkitės ramybėje. Bet kai sužinai, kad mirusiųjų nepalieka ramybėje Panevėžio prokuratūra ir juos naudoja norėdama nubausti gyvuosius, kyla noras detaliau panagrinėti šitą sudėtingą atvejį. Taip, kiekvieno žmogaus žudikai turi susilaukti atpildo. Tai prokuratūros šventa pareiga. Todėl prokuratūros noras nubausti tuos milicininkus ir KGB darbuotojus, kurie mėgino suimti Antano Pinkevičiaus namuose besislapstantį Antaną Kraujelį, o jis, nenorėdamas tapti dar vienu GULAGo gyventoju, nusišovė, būtų sveikintina, jei ne kai kurios aplinkybės, kurios sukelia  abejonių.

Pirmoji abejonė: kodėl prokuratūrai prireikė net gero tuzino metų parengti bylą teismui, kai dokumentai apie visas Antano Kraujelio gyvenimo ir žūties aplinkybes yra saugomi prokuratūros pašonėje – Lietuvos ypatingajame archyve (LYA)? Antroji abejonė: Utenos prokuratūra sustabdė bylą, sakydama: „Nors tyrimo metu ir pavyko nustatyti asmenis, kurie dalyvavo 1965 m. kovo 17 d. operacijoje Papiškio kaime, Utenos rajone, prieš partizaną A. Kraujelį, tačiau nesurinkta įrodymų, kad jie turėjo tikslą partizaną sunaikinti, nes nebuvo rasti šios ir ankstesnių operacijų planai“, – teigiama 2008 metų balandžio 4 dienos prokuroro Audriaus Mačerausko rašte. Ar tokie planai dabar jau atsirado? Jei jie atsirado, tai iškyla trečioji abejonė, kodėl tai įvyko tik pasikeitus politinei valdžiai ir ar tai neįrodo prokurorų nenoro būti nepriklausomiems ir jų pasiryžimo šokti pagal politikų dūdelę? Ir ketvirtoji, kodėl prokuratūra iki šiol nepatikrino LYA dokumentuose aprašytų A. Kraujelio gyvenimo epizodų atitikimo tikrovei? Ar Panevėžio prokurorai skaito tik baudžiamuosius kodeksus ir jie net nematė M. Pociaus knygos „Kita mėnulio pusė“, kurioje aprašoma Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944–1953 metais ir kurioje pateikiama pasipriešinimo istorija tokia, kokia ji buvo iš tiesų. Ji, be abejonės, buvo herojiška, bet buvo joje ir šaukštas deguto. Tai žinodama 1990-05-02 Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą I-180 „Dėl represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams teisių atstatymo“, kuriame rašoma, kad įstatymas netaikomas „asmenims, dalyvavusiems... taip pat beginklių civilių žmonių žudynėse.“

Dabar reikia atsakyti į klausimą, ar A. Kraujelis buvo tik bebaimis partizanas, visą savo gyvenimą kovojęs su LTSR represinėmis struktūromis, nedalyvavęs beginklių civilių žmonių žudynėse ir geriau pasirinkęs mirtį, o ne daugelį nelaisvės metų. Tegul kalba dokumentai. Pasinaudodamas M. Pociaus metafora apie dvi mėnulio puses, pradžioje pateiksiu šviesiąją, visiems matomą, o po jos ir mažai kam žinomą tamsiąją.

Taigi šviesioji pusė. Vikipedijoje pateikti tokie A. Kraujelio gyvenimo faktai: „Mokėsi Aluntos progimnazijoje, kurią baigė jau prasidėjus antrajai bolševikų okupacijai. 1946–1947 m. A. Kraujelis veikė kaip partizanų ryšininkas, turėjo ginklą. Tačiau dėl nuolatinio persekiojimo, siūlymų tapti agentu ir išdavinėti partizanus A. Kraujelis nebegalėjo ilgiau pasilikti namuose, todėl 1948 m. rudenį išėjo į mišką. Pasirinkęs Pabaisos slapyvardį, buvo Vytauto apygardai priklausiusiame Mykolo Urbono-Liepos būryje. 1949–1950 m., kaip Rytų Aukštaitijos atstovas, vyko į pasitarimus pas dzūkų partizanus dėl ryšių užmezgimo. 1950 m. A. Kraujelis perėjo į Žėručio rajono Henriko Ruškulio-Liūto būrį, veikusį Utenos, Molėtų ir Anykščių rajonų sandūroje. Tapo rajono štabo nariu ir pasivadino Siaubūnu. 1952 m. būriui buvo tragiški – daug jų žuvo, buvo suimtas būrio vadas. 1954 m. A. Kraujelis – Siaubūnas liko vienas. Gyveno Papiškių kaime, Utenos rajone, svainio Antano Pinkevičiaus gyvenamajame name, po krosnimi įrengtoje slėptuvėje. 1965 m. kovo 17 d. per kariuomenės operaciją, kuriai vadovavo KGB majoras Nachmanas Dušanskis, Antano Pinkevičiaus name A. Kraujelis nusišovė, prieš tai sunaikinęs dokumentus.“                                       

Jau Nepriklausomos Lietuvos laikais:

1992 m. birželio 13 d. Utenos politinių kalinių ir tremtinių skyriaus iniciatyva prie namo, kur žuvo A. Kraujelis, buvo iškilmingai atidengtas ir pašventintas paminklinis akmuo su V. Giedraičio iškaltu įrašu.

1997 m. gruodžio 17 d. A. Kraujelis pripažintas kariu savanoriu.

1998 m. birželio 10 d. jam suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis.

1998 m. gegužės 22 d. jis apdovanotas Vyčio kryžiaus III laipsnio ordinu.

Iš šios medžiagos būtų galima tvirtinti, kad tokio šviesaus atminimo žmogui, koks yra A. Kraujelis, taikytinas įstatymas I-180.

Kita mėnulio pusė aprašyta LYA dokumentuose, pažymėtuose grifu LYA, f. K-1, ap.58, b. 4778/3:

1949 09 26 A. Kraujelis nušovė Utenos švietimo sk. vedėją B. Stasiulionį (t.1,1.76, priedas) 1949 11 05 A. Kraujelis nušovė L. Gečienę (t. 1,1. 101,108-110,118-110, priedas). 1949 12 06 A. Kraujelis nušovė apylinkės tarybos pirmininką L. Lapušauską ir jo žmoną Viktoriją (t.1,1.159, priedas). 1951 08 11 A. Kraujelis nušovė Anykščių rajono „Pergalės“ kolūkio pirmininką Rutkauską (t.1,1.224,238-39,280, priedas). 1951 12 2-3 A. Kraujelis dalyvavo nužudant Litvinavičių, Vrubliauską, Adamonienę ir pats nušovė komjaunuolę Šidlauskaitę (t.2,1.8-12, priedas). 1952 06 12 A. Kraujelis nušovė Molėtų rajono kolūkio pirmininką V. Utkiną ir sužeidė Aluntos skaityklos vedėją J. Sakalį (t.2.1.219-220,245, priedas). 1952 12 22 A. Kraujelis nušovė Molėtų rajono „Kaniūkų“ kolūkio pirmininką E. Satkūną (t.2,1.287, priedas).

Kadangi visi šie asmenys buvo civiliai, atrodytų, A. Kraujeliui negali būti taikomas įstatymas I-118.

Bet kaip yra iš tiesų? Ar galima laikyti LYA saugomą medžiagą patikima, jei ji buvo surinkta dar „anais laikais“? O gal visi aukščiau paminėti asmenys, nors ir apsirengę civiliais, bet buvo ginkluoti KGB talkininkai? Norint atsakyti į šį klausimą, prokuratūrai reikėtų kruopščiai patikrinti minėtų asmenų žūties aplinkybes ir pasakyti visiems, buvo jie tik neginkluoti civiliai, ar ginkluoti KGB talkininkai, ir ar tikrai A. Kraujelis buvo jų žūties kaltininkas. Man nepavyko rasti tokių prokuratūros tyrimų ir, jei jų iš tiesų nėra, darytina, deja, išvada, kad A. Kraujelis buvo civilių (nesvarbu ginkluotų ar ne) žmonių kaltintojas, teisėjas ir nuosprendžių vykdytojas viename asmenyje.

Naujai išrinktas Lietuvos Respublikos Seimas sugalvojo, kaip būtų galima apeiti šią opią problemą. 2008 11 29. jis pataisė įstatymą I-180 pridėdamas tokią nuostatą: „Okupacinių režimų represinių struktūrų bylose esantys duomenys be papildomo jų tyrimo negali būti pripažinti įrodymais“ (str.2, paragrafas 2). Taikant šią nuostatą, aukščiau minėti LYA faktai yra niekiniai ir tokiais bus toliau tol, kol nebus papildomai ištirti. O juos tirti Panevėžio prokurorai matomai ir nesistengė. Todėl nebeliko tamsiosios mėnulio pusės ir prokurorams atsirišo rankos pateikti kaltinimus genocidu pirmajam atkurtos Nepriklausomos Lietuvos VR ministrui M. Misiukoniui, nuo kurio pozicijos priklausė, bus ar nebus pralieta kraujo upė 1990 metais. Nebuvo. Bet ar sapnavosi tada M. Misiukoniui, kad jis jo gintoje laisvoje Lietuvoje bus pasodintas į kaltinamųjų suolą?

Eksministras dabar kaltinamas genocido vykdymu. BK 99 str. genocidu kaltinamas „tas, kas siekdamas fiziškai sunaikinti...“, LYA yra dokumentas, ant kurio LTSR prokuroro Viktoro Galinaičio ranka užrašyta: „padaryti kratą A. Pinkevičiaus sodyboje ir suimti A. Kraujelį.“ Pabrėžiu: „suimti“, o ne „sunaikinti“ ar „likviduoti“. Todėl A. Kraujeliui buvo siūloma pasiduoti, bet jis nepanoro pakliūti į Gulago salyną ir pats pasirinko mirtį, o ne nelaisvę. Tai jo paties gerbtinas pasirinkimas. Kuo čia dėtas genocidas? Yra pagrindo manyti, kad Panevėžio prokurorai ir jų generalinis prievaizdas R. Valentukevičius vis žvalgosi į politikus, niekaip nenori būti nepriklausomi, kaip juos įpareigoja LR Konstitucija, ir kurpia politinę bylą.

Panevėžio prokurorų darbo broką pastebėjo ir Panevėžio apygardos teismas, kuris savo 2009 11 24 dienos nutartimi grąžino bylą prokurorams, reikalaudamas užpildyti ikiteisminio tyrimo spragas. Nutartyje rašoma: „(...) Be to, teismui pateiktoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra duomenų, duodančių pagrindą manyti, kad A. Kraujelis galėjo nužudyti byloje minimus civilius gyventojus, kurie nedalyvavo kovos veiksmuose, buvo neutralūs arba komunistinių pažiūrų (...) Vertinant kaltinamųjų veiksmus, būtinas gilesnis to laikotarpio pažinimas (...), siekiant nustatyti, ar nebuvo ir A. Kraujelio veiksmuose nukrypimų nuo nustatytų ar nusistatytų elgesio taisyklių (...). Šios aplinkybės yra nei paneigtos, nei patvirtintos, todėl neaišku, ar ikiteisminio tyrimo medžiagoje minimi civilių žmonių nužudymai, turto grobimai yra išgalvoti ar realiai egzistavę faktai (...). Faktams pasitvirtinus, spręstina, ar yra tikimybė, kad tai galėjo padaryti A. Kraujelis, ir ar tokia jo veika negali būti pripažinta nusikalstama (...). Tik ištyrus minėtas aplinkybes, bus galima spręsti, ar jis buvo sulaikomas kaip pasipriešinimo kovų dalyvis, ar kaip kriminalinis nusikaltėlis, ir tuo pagrindu vertinti kaltinamųjų padarytas veikas.“

Įsigaliojus apygardos teismo sprendimui, prokurorai privalės patikrinti A. Kraujelio veiklos epizodus, aprašytus LYA dokumentuose. Jei jie bus paneigti, reikės dar teismui įrodyti, kad milicijos ir KGB pareigūnų veiksmai, norint suimti A. Kraujelį, kvalifikuotini pagal BK 99 str. Tai neturėtų būti itin paprasta. Jei prokuratūrai nepavyks paneigti aukščiau minėtų epizodų autentiškumo, tada pradės veikti 2008 11 29 įstatymo I-118 išlyga su visomis teisinėmis pasekmėmis. Taip atsitikus, prokurorai suprastų, kad politiniai žaidimai ir teisė nėra sinonimai.