Penkioliktais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais, Poncijui Pilotui valdant Judėją, Erodui esant Galilėjos tetrarchu, jo broliui Pilypui – Iturėjos bei Trachonitidės krašto tetrarchu, Lisanijui – Abilenės tetrarchu, prie vyriausiųjų kunigų Ano ir Kajafo, buvo Viešpaties žodis Zacharijo sūnui Jonui dykumoje. Jis apėjo visą Pajordanę, skelbdamas atgailos krikštą nuodėmėms atleisti, kaip parašyta pranašo Izaijo žodžių knygoje: „Dykumoje šaukiančiojo balsas: Paruoškite Viešpačiui kelią, ištiesinkite Jam takus! Kiekvienas slėnis tebūna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis – nulygintas. Kreivi keliai tetampa tiesūs, o duobėti – išlyginti. Ir kiekvienas kūnas išvys Dievo išgelbėjimą“. Ateinančioms pas jį krikštytis minioms Jonas sakė: „Angių išperos, kas perspėjo jus bėgti nuo besiartinančios rūstybės? Duokite vaisių, vertų atgailos! Ir nebandykite ramintis: Mūsų tėvas – Abraomas. Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų. Štai kirvis jau prie medžių šaknų. Kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, yra nukertamas ir įmetamas į ugnį“. Minios jį klausė: „Ką gi mums daryti?!“ Jis joms atsakė: „Kas turi dvi tunikas, tepasidalina su neturinčiu, ir kas turi maisto, tegul taip pat daro”. Ėjo ir muitininkai krikštytis ir klausė: „Mokytojau, ką mums daryti?“ Jis sakė jiems: „Nereikalaukite daugiau, kaip jums nustatyta“. Taip pat ir kariai klausė: „Ką mums daryti?“ Jis jiems atsakė: „Nieko neskriauskite, melagingai neskųskite, tenkinkitės savo alga“. Žmonėms esant apimtiems lūkesčio ir visiems mąstant širdyse apie Joną, ar kartais jis ne Kristus, Jonas visiems kalbėjo: „Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti sandalų dirželio. Jis krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Jo rankoje vėtyklė: Jis kruopščiai išvalys savo kluoną ir surinks kviečius į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“. Ir dar daug kitų paraginimų jis davė tautai, skelbdamas Gerąją naujieną. Tetrarchas Erodas, Jono baramas dėl Erodiados, savo brolio žmonos, ir dėl visų piktadarybių, kurias buvo padaręs, pridėjo prie jų dar ir tai, kad uždarė Joną į kalėjimą. (Lk 3, 1–20)

Tai vienas iš per adventą tradiciškai skaitomų krikščioniškų tekstų, bene ryškiausiai atsiskleidžiantis Jono Krikštytojo (nors Lukas jį vadina Jonu, Zacharijo sūnumi, arba tiesiog Jonu) paveikslą. Su jam būdingu kruopštumu evangelistas Lukas aprašo Jėzaus pirmtako veiklą, pamokslų esmę bei požiūrį į savo amžininkus. Iš pirmų šios Evangelijos skyrių sužinome, jog Jėzų ir Joną siejo giminystės ryšiai ir jie buvo vienmečiai (Jonas maždaug šešiais mėnesiais vyresnis). Abu į šį pasaulį atėjo stebuklo dėka – vienas pradėtas iš Šventosios Dvasios, kitas – nevaisingose įsčiose. Abiejų gimimą lydėję ženklai ir pranašystės bylojo apie išskirtinį šių berniukų vaidmenį ne tik Izraelio tautos, bet ir visos žmonijos istorijoje. Lukas detaliai pasakos apie Jėzaus mesijinę veiklą tolesniuose savo Evangelijos skyriuose, tačiau trečiame jis pradeda nuo išsamaus Jono tarnystės apibūdinimo. Akivaizdu, jog Jėzus, nors ir pirmesnis, eina paskui Joną.

Idant savo pasakojimui suteiktų istoriškumo, Lukas pirmiausia įvardija tuometinius valdžios atstovus: Romos imperatorių bei sričių, kuriose gyveno žydai, valdytojus. Žmogaus siela, kuriai Jonas skirs didžiausią dėmesį, gyvena kūne. Tikėjimo klausimai nėra neistoriški. Krikščionybė remiasi istoriniais faktais, o ne metafizinėmis prielaidomis. Kita vertus, Luko rašymo maniera, atkartojanti Senojo Testamento pranašų knygų įvadus (plg. Jer 1, 1–2), leidžia suprasti, jog bus kalbama apie Izraelio pranašą. Kiek vėliau Jėzaus lūpomis Lukas tai patvirtins jau nedviprasmiškai: „Tarp gimusių iš moters nebuvo didesnio pranašo už Joną Krikštytoją, bet ir mažiausias Dievo karalystėje didesnis už jį“ (Lk 7, 28). Izraelio pranašai skelbdavo atgailą, kad tauta išvengtų artėjančių Dievo teismų, kaip antai politinių perversmų, karų, ekologinių nelaimių, bado ar maro. Jono Krikštytojo, kaip pranašo, tarnavimas šiuo aspektu tęsia kitų Dievo tautos pranašų tradiciją. Tik įvykis, kurio laukiama, kur kas reikšmingesnis – eschatologinės Dievo karalystės atėjimas. Nei Jonas, nei jo amžininkai tiksliai nežinojo, kaip ateis ši karalystė, todėl turėjo lūkesčių, kurie mums, krikščionims, atrodo keistokai – mes Dievo karalystės sampratą įpratę traktuoti dvasine prasme. O jiems mesijinė karalystė reiškė įsigalėjimą teokratinės valdžios, kuri įtvirtins religinį dvasingumą ir sykiu socialinį teisingumą. Buvo tikimasi, jog Mesijas, kaip monarchas ir kaip Aukščiausiojo kunigas, suvienys susiskaldžiusį Izraelį ir atstatys nuo Romos nepriklausantį tarnavimą Jeruzalės šventykloje. Tuo metu Luko minimus vyriausiuosius kunigus patvirtindavo Romos valdytojai – todėl Ano ir Kajafo paminėjimą greta Piloto, Erodo ir kitų jau galime suprasti kaip užuominą apie mesijinės karalystės būtinybę. Be abejonės, idant tokie gigantiški pasikeitimai vyktų politinėje, socialinėje ir religinėje plotmėse, buvo reikalingas adekvatus pasiruošimas. Jono Krikštytojo misijos esmė ir buvo tautos paruošimas artėjančioms permainoms. Norintys turėti dalį Mesijo karalystėje turėjo pasikeisti.

Atgaila kaip būtina patekimo į Dievo karalystę sąlyga

Etimologiškai atgaila – μετάνοια (metanoia) – pažodžiui reikštų „supratimą“ arba „pažinimą po to“. Paprastai šio termino prasmė aiškinama kaip minčių ir nusistatymo pakeitimas, tačiau nesuklystume atgailą apibūdinę kaip „atsipeikėjimą ir sugrįžimą prie sveiko proto“. Senojo Testamento pranašystėmis paremtais pamokymais bei atgailos krikštu Jonas siekė pakeisti žmonių nuostatas bei mintis. Kuo jos buvo blogos?

Tai sužinoti norėjo ir žmonės, ėję pas Joną krikštytis, – net tris kartus Luko tekste skamba klausimas ką mums daryti? Pasikeitimai turėjo vykti viduje, ne išorėje. Naujakrikščiai pirmiausia turėjo mokytis gailestingumo ir užuojautos gyvenantiems nepritekliuje. Nevalia užmerkti akių neturtėlių skausmui. Dieviška ekonomija, kurios Izraelis mokėsi dykumoje rinkdamas dangišką maną, reikalavo dalintis maistu ir drabužiu su mažiau turinčiu. Anot Pauliaus, – „[...] kad šiuo metu jūsų perteklius patenkintų jų nepriteklių, o vėliau jų perteklius taip pat patenkintų jūsų nepriteklių ir būtų lygybė, kaip parašyta: „Kas daug surinko, neturėjo atliekamo, o kas mažai – nekentėjo nepritekliaus“ (2 Kor 8, 14–15).

Atgaila taip pat skatino susilaikymą ir romumą. Muitininkai, rinkę mokesčius iš liaudies, buvo įpratę prievarta išsireikalauti daugiau, nei ciesoriaus nustatyta. Būtent privilegijuotus mokesčių rinkėjus Jonas mokė atsisakyti lupikavimo, kuris dažnai būdavo pateisinamas Romos mokesčių politika.

Galiausiai Jonas aiškino, jog atgaila reiškiasi savanaudiškumo atsižadėjimu, arba, kitaip tariant – meile artimui. Nevalia prievarta siekti naudos. Nedera melagingai liudyti teisme prieš savo kaimyną ar bendradarbį iš pavydo, neapykantos ar tiesiog dėl to, kad tau užmokėjo jo priešas. Šias ir kitas nuodėmes išpažindavo prie Jordano ėję krikštytis žmonės. Krikštas jiems reiškė ne tik apsiplovimą nuo šių nedorybių, bet ir naujo gyvenimo, kuris tuoj prasidės Mesijo karalystėje, pradžią. Atgailos krikštą Jonas skelbė ne kaip ritualinę apeigą, trumpam apmaldančią sąžinės priekaištus, bet kaip patekimo į Dievo karalystę sąlygą.

Paviršutiniškas religingumas

Visgi kai kuriems Jono krikštas buvo tik ritualas. Juk Jonas netrukus tapo savo visuomenės įžymybe. Kadangi pas jį plūdo minios, eiti į Pajordanę tapo net madinga. Net tie, kurie netikėjo Joną esantį pranašu, ėjo prie Jordano dėl žmonių akių. Tačiau šios veidmainystės paslėpti nuo Jono akių nepavykdavo: Angių išperos, duokite vaisių, vertų atgailos! Tiesos žodis buvo skaudus, tačiau pajėgus išgydyti nuodėmingą sielą, jei tik bus priimtas.

Paviršinę atgailą suponavo ir vyravusios klaidingos teologinės interpretacijos. Dauguma hebrajų patekimo į Dievo karalystę sąlyga laikė ne dorą gyvenimą, bet sandorą, sudarytą dar su Abraomu. Kadangi sutartis – toks būtų paprasčiausias šiuolaikinis sandoros atitikmuo – buvo neatšaukiama, visiems, turintiems sandoros ženklą, t.y. apipjaustytiems, vieta Mesijo karalystėje buvo garantuota. Tačiau Jonas Krikštytojas aiškino, jog tokia soteriologija turėjo rimtų trūkumų. Pasitikėjimas savo tautine tapatybe buvo per menka išganymo prielaida – „ [...] nebandykite ramintis: „Mūsų tėvas – Abraomas“. Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų“. Pajordanės akmenys hebrajų akimis buvo tokie pat beviltiškai negyvi kaip ir pagonių tautos. Helėnams – Dangus uždaras.

Ironiška, tačiau istorija, kurią Lukas pasakoja Apaštalų darbų knygoje, viską apvertė aukštyn kojomis. Pagonys su džiaugsmu priimdavo Gerąją naujieną, o žydai jai visomis išgalėmis priešinosi. Jono amžininkų problema buvo tai, ką Dietrichas Bonhoefferis vadina pigia malone. Sudėję viltis į protėviams duotus pažadus, jie rasdavo pateisinimų savo nedorybėms; anot Jono cituojamos Izaijo metaforos, nekreipė dėmesio į duobėtus, kauburėtus ir kreivus kelius, kuriais Mesijas tikrai nesiruošė keliauti (šia prasme šlovės Karalius nemenkesnis už romėnų imperatorius ir valdytojus, kurių atvykimui paprastai buvo ruošiamasi taisant kelius). Sandora su Abraomu nebuvo praradusi galios, tačiau tik tiems, kurie sekė Abraomo pėdomis, t. y. paklūstantiems Dievui. Kaip rašė Paulius, – „[...] ne tas yra žydas, kuris išoriškai laikomas žydu, ir ne tas apipjaustymas, kuris išoriškai atliktas kūne. Bet tas yra žydas, kuris toks viduje, ir tada yra apipjaustymas, kai širdis apipjaustyta dvasioje, o ne pagal raidę (Rom. 2, 28-29).

Advento pamokos

Apžvelgę Luko pasakojimą, pabandykime įvardinti, ko jis galėtų pamokyti mus. Visų pirma šis tekstas liudija apie dvasinius atsinaujinimus, nuolatos vykstančius Dievo tautoje (šiandien šiuo vardu vadinama ne tik Izraelio tauta, bet ir Bažnyčia). Pagal reformatorišką maksimą, – Bažnyčia išlieka semper reformanda – nuolatos atsinaujinanti. Bažnytinės reformos, naujų teologinių paradigmų kūrimas bei asmeniniai atsivertimai yra ekleziniai ženklai, liudijantys Kristaus kūno gyvastį. Tačiau verta pabrėžti, jog dvasinis atsinaujinimas, o tiksliau pats Kristus, atėjęs į Izraelį Jono Krikštytojo tarnystės dėka, akcentavo dorybę, o ne charizmą, Dvasios vaisius, o ne dovanas. Buvo galima tikėtis, jog pranašas, gyvenęs dykumoje, vilkėjęs kupranugario vilnų apdaru ir maitinęsis skėriais bei medumi, savo adeptus skatins kurti „Dykumos“ bendruomenę, nustatys rigoristines taisykles ir pamokslaus apie pasninko bei maldos privalumus. Tačiau Jonas taip nesielgė. Jo siūlomas dvasingumas buvo labai praktiškas. Net visų žydų niekinamiems muitininkams jis neliepė keisti savo tarnybos, bet sąžiningai ją atlikti. Kareiviai nebuvo skatinami sukilti prieš romėnus ir pereiti į zelotų gaujas. Deja, šiandien dvasinis atsinaujinimas paprastai pabrėžia „agresyvaus evangelizmo“, „dvasinės kovos“, naktinių maldų ir t.t. reikšmę. Neteko girdėti, kad sąžiningumas darbe, pasitenkinimas savo atlyginimu ar atsižadėjimas šmeižti savo brolius taptų kokios nors atsinaujinimo grupės moto. Manding, „superdvasiškumas“ išduoda atgailos nepažįstančią širdį.

Antra, konfesinė tapatybė nelaiduoja dvasingumo. Tūlas lietuvis, paklaustas, ar tiki Dievu, vis dar atsako (nors kur kas rečiau nei anksčiau): „Aš – katalikas“. Tai, kad už šio išpažinimo daugeliu atveju slypi netikėjimas Jėzaus dieviškumu, mirusiųjų prisikėlimu, pomirtiniu gyvenimu ir apskritai Dievo egzistencija, taip pat tikėjimas reinkarnacija ir kitomis krikščionybei svetimomis doktrinomis, patvirtina apklausų statistika. Kita vertus, pasakymas „aš – ne katalikas“, būdingas protestantams, automatiškai nereiškia, jog taip sakantis pažįsta Reformacijos paveldą ir puoselėja evangeliškosios teologijos postulatus. Nors krikščionims nereikia gėdytis savo konfesinės tapatybės, jos dėka malonės nepelnysime. Nei tautinis, nei konfesinis identitetas neužtikrina tyros sąžinės. Bet kokia doktrina, net ir biblinė, gali tapti priedanga nedoriems poelgiams. Net tiesa įmanoma dangstyti melą.

Trečia, tikrasis religingumo motyvas yra Dievas, o ne žmonės. Dvasinis brendimas vyksta slaptoje. Dalyvavimas religinėse apeigose dėl akių yra tuščias. Apgaulinga tikėtis išganymo, sykį per metus ateinant į bažnyčią. Filisteriškumas, o ne pamaldumas skatina ieškoti „garsių“ bažnyčių vaikų krikštynoms ar vestuvėms. Keistai atrodo jaunavedžių poros, besituokiančios ne savo bendruomenėje, o prie „gražesnio“ altoriaus. Nei važinėjimas po krikščioniškas konferencijas, nei žymių pamokslininkų maldos negarantuoja dvasingumo. Greičiau priešingai – pasitikėjimas šiais dalykais atskleidžia jo stoką.

Ketvirta, atgailos vaisiai reiškiasi kasdienybėje, atrandami profesinėje veikloje. Atgailą patyręs žurnalistas nerašys užsakomojo straipsnio, neparsidavinės dėl didesnio duonos kąsnio. Advento prasmę suvokęs verslininkas dalį pelno skirs labdaringiems tikslams. Gydytojas nepriims kyšio, teisėjas tenkinsis savo alga. Jono katechezė, įgyvendinta platesniu mastu, iš esmės pakeistų socialinius santykius. Galime tik hipotetiškai svarstyti, kokia būtų žiniasklaidos ir teisėtvarkos, mokslo ir kultūros, valdžios ir verslo struktūrų būklė, jei ten dirbantys vadovautųsi Jono pamokymais. Visgi Bažnyčios ganytojams ir tarnams tenka didžiausia atsakomybė – pirmiems praminti Pajordanės takus, idant atgailos dvasia nebūtų svetima ir mūsų kaimenėse.

Meilė artimui kyla iš atgailavusios širdies. Jordano vandenyse paskęsta tuščia puikybė ir savanaudiškumas, piktumai ir vaidai. Atgailos krikštas apiplauna nuo netyrumo, pavydo ir šykštumo. Dangaus karalystės pilietis yra ir savo bendruomenės narys.

www.btz.lt