Profesorius Alvydas Jokubaitis dirba Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute ir Filosofijos fakultete. Jau ne pirmą dešimtmetį jis tyrinėja politinę filosofiją bei teoriją, ypatingą dėmesį skirdamas politikos ir moralės santykiui. Tyrimų rezultatus A. Jokubaitis yra paskelbęs daugybėje publikacijų, tarp kurių – ir monografija „Trys politikos aspektai: praktika, teorija, menas“, Lietuvos politologų asociacijos pripažinta geriausia 2005 metų politikos mokslų publikacija. Šį sykį su profesoriumi kalbėjomės apie filosofiją pasaulyje bei Lietuvoje, akademiją ir apie jį patį.

Kaip Jūs manote, kas yra filosofija?

Tai mokslas, kuris atsakinėja į klausimus, neturinčius ir negalinčius turėti specializuotų mokslų atsakymo. Ten, kur baigiasi klausimai, į kuriuos gali atsakyti specializuoti mokslai, prasideda filosofijos teritorija. „Kodėl yra kažkas, o ne niekas?“, „Ką mes galime pažinti?“, „Kas yra gėris?“, „Kas yra laisvė?“ Pereinant iš mokslų šalies į filosofijos sritį, būtinas atsargumas – galima lengvai atsidurti teologijos ar meno teritoriniuose vandenyse.

Dažnai pabrėžiamas filosofinių problemų amžinumas ar amžinas aktualumas. Kaip filosofo klausimai priklauso nuo jo gyvenamojo laiko?

Filosofijos istorija yra didelė filosofijos priešė. Kuo daugiau studijuojame filosofijos istoriją, tuo mažiau jėgų lieka filosofijai. Tikrai gerų filosofų darbai stebina tuo, kad juos skaitome kaip parašytus šiandien. Nepaisant to, kad filosofai yra savo laiko vaikai, jų idėjos neapima vien dabarties. Lietuvos filosofijos fakultetuose reikėtų pusmečiui uždrausti filosofijos istoriją. Įdomu, kas atsitiktų?

Kokie klausimai šiandien aktualiausi ir, kaip manote, kodėl?

Šiuo metu svarbus klausimas „Kas yra politika?“ Eiliniai piliečiai, politikai ir politikos mokslininkai daug samprotauja apie politiką, tačiau niekas iš jų negali pasakyti, kas yra politika. Gyvename tarytum Sokrato laikais: „Tu sakai, kad šis dalykas yra politinis, tačiau tam, kad jį tokiu galėtumei vadinti, turi pasakyti, kas yra politika.“ Turime daug kasdienių nuomonių apie politiką, bet jos neatlaiko rimto filosofinio testo.

O gal pamėgintumėte paspėlioti, kokie klausimai ateityje galėtų sulaukti filosofų dėmesio?

Šito neįmanoma nuspėti. Galima tik kitus priversti, kad atsakinėtų į tavo iškeltus klausimus. XVII amžiaus filosofai vargo su Descartes’o klausimais, vokiečiai ilgai negalėjo išsivaduoti nuo Kanto, o dabartinė amerikiečių politinė filosofija kamuojasi su Rawlsu. Ateitis visada yra dabarties filosofų kūrinys.

Ar filosofija yra tas pats dalykas kaip prieš porą tūkstančių metų?

Ir „taip“, ir „ne“. Kaip ir prieš porą tūkstančių metų, lieka reikalavimas kalbėti apie dalyko esmę atsietai nuo konkrečios situacijos, ieškoti bendro, abstraktaus ir racionalaus atsakymo. Tačiau, pradėjus rimtą filosofinę diskusiją, atsiranda naujų klausimų ir atsakymų. Filosofija yra čempionų pusryčiai. Tikrai didis filosofas sugeba pasirodyti net tada, kai visiems viskas yra aišku. Naujas filosofinis požiūris prilygsta stebuklui, sugriaunančiam įprastinę daiktų tvarką. Arčiausiai Vilniaus taip yra atsitikę tik vieną kartą – Karaliaučiuje.

Kokia filosofo funkcija?

Tam, kad pasakytume, kam reikalinga filosofija, reikalinga filosofija. Ji padeda nustatyti taisykles pamišėlių namams ir mūsų kvailumą padaro mažiau kenksmingą.

Kaip Jūs pats atėjote į filosofiją? Kaip kito Jūsų akademiniai interesai?

Kai baigęs universitetą tarnavau sovietų armijoje, būdamas sargybos viršininku, negalėdavau naktimis miegoti, nes draudė statutas. Reikėjo ką nors sugalvoti, kad naktis neprailgtų. Atsinešdavau knygų, tarp kurių įdomiausios pasirodė filosofinės. Paskui norėjau parašyti protingą disertaciją apie kokį nors garsų, įtakingą ir madingą filosofą, bet greitai pamačiau, kad apie juos disertacijas jau parašė net ir už lietuvius mažesnių tautų atstovai. Tada nutariau parašyti disertaciją apie Vilniaus tarpukario filosofiją, kurios dar niekas iš tyrinėtojų nebuvo ištyręs. Tarpukario Lvovo-Varšuvos mokykla pripratino prie logikos, bet, nuvažiavęs į Krokuvą, radau ne logiką, bet mums, lietuviams, dėl sovietinio marksizmo neįdomia tapusią discipliną – politikos filosofiją. Bogdanas Szlachta savo studentams uždavinėjo klausimus apie Burke’ą ir Hayeką, o aš sėdėjau šalia ir vaidinau, kad ką nors apie juos žinau. Kai Bogdanas su šeima išvyko švęsti Velykų į kitą Lenkijos miestą, per kelias dienas prarijau nenormalų jo asmeninės bibliotekos knygų kąsnį. Tai buvo politikos filosofijos knygos.

Kodėl pasirinkote praktinę filosofiją? Juk kur kas „rimtesnė“ ir įdomesnė, atrodo, yra metafizika ir epistemologija.

Aristotelis sakė, kad žmogus yra politinis gyvūnas. Nėra svarbesnio dalyko už politikos filosofiją. Ši disciplina po savo stogu surenka metafiziką, teologiją, epistemologiją, etiką, estetiką ir kalbos filosofiją.

Įtariu, pritartumėte, kad Machiavellio „Valdove“ – nemažai politinės realybės, t. y. politika išties – ne itin „švarus“ dalykas. Kodėl tuomet Jūsų svarstymų lauke toks keistas derinys – moralė ir politika? Ir kodėl tik svarstote, o ne dalyvaujate?

Politika nėra švarus reikalas. Tačiau kitos filosofų tyrinėjamos sritys taip pat nėra pavyzdingai tvarkomos sodybos. Moralės ir politikos santykio problema mane sudomino po to, kai pamačiau, kad Kantas nerado įtikinamo atsakymo į šį klausimą. Daugumai žmonių atrodo, kad jie žino atsakymą į šį klausimą. Tai netiesa. Mėgstu šį painų klausimą.

Ką šiais laikais reiškia Jūsų pasakymas „dalyvauti politikoje“? Esu matęs daug žmonių, kurie dalyvauja politikoje, bet nedaug galvoja apie šį savo dalyvavimą. Man kol kas patinka priešingos krypties kelio juosta. Tai nėra geriausias kelias, bet norint lengvai galima pasukti į praktikos pusę.

Savo veikaluose Jūs kritikuojate liberalizmą, vertybiškai neutralius politikos mokslus, tačiau nepateikiate savo (pozityvaus) pasiūlymo. Kodėl nesuformulavote savitos politinės filosofijos?

Geras klausimas. Iškart visko nepadarysi. Per daug laiko sugaišau ginčams su liberalais. Jų politinė filosofija prieš dešimtmetį atrodė daug rimtesnis oponentas negu dabar. Esu posovietinio laikotarpio produktas. Įkurtuvės dabartinės Vakarų politinės filosofijos namuose užtruko daug ilgiau, negu galėjo atrodyti prieš du dešimtmečius. Vakariečiai gerai saugo visus priėjimus prie savarankiškos politinės filosofijos, mums palikdami tik pamėgdžiojimą ir nevykusius filosofinius spektaklius.

Esate dėstytojas, dėl kurio teigiamo įvertinimo studentai varžosi tarpusavyje. Kolegos taip pat Jus vertina kaip puikų pedagogą. Kaip Jums tai pavyksta? Kas Jums svarbu būnant dėstytoju?

Būti dėstytoju ypač sunku dabartinėje Lietuvoje. Pašėlusiai pavydžiu tarpukario Lietuvos filosofams, kurie nematė dabartinio universitetinio absurdo. Šiandien Vilniaus universitete dėstytojais nepasitikima, jie žeminami įvairiausiomis ataskaitomis, a priori traktuojami kaip tinginiai, apgavikai ir veidmainiai. Mes perėmėme pačius blogiausius paskutinių kelių dešimtmečių Vakarų universitetų išradimus, atėjusius iš ekonomikos srities. Panašiai kaip perėmėme muilo burbulu virtusį bankininkystės modelį. Heideggeris buvo teisus: mokslininkai iš tikrųjų nemąsto. Maceina ir Kavolis be jokių kvailų ataskaitų Lietuvos filosofijai padarė daugiau negu visa dabartinė biurokratinė akademija.

Dirbate dviejose institucijose: TSPMI ir Filosofijos fakultete. Kuo skiriasi darbas jose ir jų studentai?

Filosofijos fakulteto studentai dažnai jau trečiame kurse nusivilia filosofija. TSPMI studentai nėra taip stipriai nukankinti akademinės filosofijos, išlaiko geresnį apetitą filosofijai, geriau rašo rašto darbus ir nesusiduria su ta keista bakalauro ir magistro darbų gynimo maniera, kuri būdinga Filosofijos fakultetui. Tiek vieno, tiek kito fakulteto studentų studijos turi daug greito maisto restorano bruožų: meniu primityvus, bet greitai paruošiamas. Būna puikių studentų, tik gaila, kad mes neišnaudojame jų talentų.

Kaip atrodo filosofo dienotvarkė, įskaitant laisvalaikį, – koks jis?

Laisvalaikis – tai paprastai ir ramiai gyventi.

Ar filosofija kokiu nors būdu dalyvauja kasdieniame Jūsų gyvenime, t. y. ar tai yra ir gyvenimo būdas, darantis įtaką už darbo kabineto ribų, ar tik specialybė?

Filosofija yra išminties meilė. Jeigu už tai gauni pinigus – tai ji lengvai gali pavirsti prostitucija. Pirmiausia filosofuojame kaip asmenybės. Fizikos fakultete dirbantis dėstytojas savaime yra fizikas. Filosofijos fakulteto dėstytojas nebūtinai yra vertas filosofo vardo.

Kokią filosofijos ateitį matote, gal išskirtumėte kokias nors ryškesnes filosofijos raidos tendencijas?

Nuvilia dabartinė anglų filosofinė mintis. Jų kūrybinę impotenciją šiek tiek kompensuoja amerikiečiai. Po Antrojo pasaulinio karo neatsigauna vokiečiai. Kol kas pirmauja prancūzai. Jie rizikuoja, bando naujus požiūrius, nepuola į metafilosofinius tyrinėjimus, kurie tapo mirtina dabartinės filosofijos liga.

Žvelgdama į filosofijos istoriją, „Monty Python“ grupė tautų varžybose filosofijos čempionais paskelbė graikus su Sokratu priešakyje. Ką Jūs laikytumėte iki šiol nepranoktais filosofais? Kurios asmenybės Jums labiausiai imponuoja?

Genijų genijus lieka Blaise’as Pascalis. Su juo negali lygintis net Newtonas ar Einsteinas. Senovės graikai yra filosofijos čempionai. Net sunku patikėti, kiek daug jie padarė. Filosofijai reikia tik genijų. Visi kiti yra tik aptarnaujantis personalas. Politikos filosofijoje žavi Carlas Schmittas, kurį kai kas vadina „politinės filosofijos Heideggeriu“. Skaudu, kad lietuviai neįvertina Šalkauskio ir Maceinos. Niekas iš mūsų filosofų kol kas nėra pralenkęs Maceinos „Filosofijos kilmės ir prasmės“.

Kokie Lietuvos filosofijos bruožai džiugina ir kas kelia liūdesį ar pyktį?

Mes nelabai reikalingi Vakarų filosofiniame baliuje. Vakariečiai ir be mūsų išsprendžia savo filosofinius uždavinius. Svarbiausia, kad mums patiems reikėtų filosofijos. Lietuvių filosofinėje padangėje yra daugiau humoro negu liūdesio ar pykčio.

Kalbino Ieva Vasilionytė, www.filosofija.vu.lt