Kiekvienas turi savo mažų malonumų. Savo mažų nemalonumų – taip pat.

Prekybos centre man nemaloniausia žiūrėti ne į kylančias kainas, o į pirkėjus. Na, tiksliau, ne į visus pirkėjus, o į tuos, kuriuos viliojančios reklamos antraštės vadina senjorais, o eiliniai piliečiai – pensininkais.

Jauni piliečiai šitą pavadinimą trumpina į pencus ir vartoja jį, na, jei ne kaip keiksmažodį, tai bent jau kaip nieko gero nesakantį žodį. Pencai gadina gyvenimą, jie tik ir taiko pamokyti, pagraudenti, paaiškinti, kaip reikia gyventi, kad reikia jiems užleisti troleibuse vietą (ak, nepastovi matai, užtat į tą troleibusą įlekia kaip reaktyvinį variklį turėdami ir plėšriai dairosi vietos, tam sveikatos tai užtenka), netriukšmauti jiems girdint, o ir šiaip juos gerbti. Lyg būtų už ką, vaikšto čia surūgę, pajuodę, viskuo nepatenkinti...

Šita pati gyventojų grupė didelio džiaugsmo nekelia ir Vyriausybei. Reikia jais rūpintis, o jie, nekurdami jokio produkto, trukdo ekonomikos plėtrai ir šalies konkurencingumui. Ko blogo ar labiau nei jaunimas pencų nekenčiantis ponas Remigijus Šimašius mano, jog teisingiausia būtų jais nesirūpinti. Tiesiog atiduoti palikuonims karšinti, kad jau nepavyksta jiems skradžiai žemę prasmegti.

Nepasakyčiau, jog nekenčiu pensininkų, ar kad jie man kliudytų gyventi ir mane išskirtinai erzintų jų pamokslai, ar kad jausčiaus mokesčiais be reikalo juos išlaikąs, užuot leidęs atlikti valstybinio masto priverstinai savanorišką eutanaziją. Na, sensta žmonės ir kitaip nebus bent artimiausiu metu. Na, mėgsta pamokyt, betgi kas neturi savo nuomonės ir nelaiko jos geresnės už daugelį kitų. Ir taip toliau, begalvodamas nerandu nieko erzinančio, kas būtų specifiškai senatviška.

Bet vis tiek į parduotuvę važiuoju tą, kur vyresnio amžiaus žmonių nedaug arba visai nėra, arba tokiu metu, kai jie pažiūrėję „Panoramą“ neramiai vartosi savo lovose arba ramut ramiausiai miega. Tokiais atvejais galiu atsipalaiduoti ir sau kiek tinkamas šypsoti į ūsą iš vartojimo tuštybės, iš to, kad daug kokių nors solidžiai atrodančių pirkėjų nusipirktųjų produktų bus išmesti net neatvėrus pakuotės, kad žmonių godumo įveikti nepajėgūs jokie ekonominiai sukrėtimai. Nors, tiesą sakant, nesu „Nieko nepirk!“ ar „Pavok ką nors!“ dienų gerbėjas ir pats noras ką nors nusipirkti, tegu ir paveiktas dailios pakuotės, man neatrodo savaiminis, vienareikšmis ir absoliutus blogis. Dažniausiai galvoju, kad yra pernelyg daug daiktų, kurių man nereikia. Manau, nesu vienintelis taip manantis.

Tad tai, kad kažkas nevartoja, ar vartoja netinkamai, įsiveldamas į begalinius ginčus su pervargusiomis pardavėjomis dėl centų už nukainuotą užvakarykštę bandelę apskritai manęs netrikdo.

Tai kodėl gi, po galais, tie pensininkai, senjorai, vyresnio amžiaus žmonės, ar senukai man kliūva? Kodėl renkuosi jų nematyti?

Ogi todėl, kad tuomet, daug stipriau nei iš knygų ar televizijos laidų, gyvųjų pasakojimų ir mirusiųjų memuarų man į pakaušį alsuoja istorija. Senjoras lietuviškame prekybcentryje yra žmogus iš kito amžiaus, kito mąstymo, kito pasaulio. Sąmoningai ar nesąmoningai jie visą gyvenimą dirbo kitai šaliai, kitai santvarkai, kitiems gyvenimo tikslams. Kūrė, planavo, svajojo, tikėjosi visai kitokios ateities. Netgi tie, kurie kuo nuoširdžiausiai nekentė tarybinės santvarkos, dažniausiai manė, jog ir dienų galo sulauks būtent joje.

Bet staiga viskas apvirto aukštyn kojom, senasis gyvenimas baigėsi ir nieko, ničnieko nebeliko – gamyklos ir ganyklos – tarybinio žmogaus pasididžiavimas pražuvo kaip sapnas, tik žmonės liko. Atsirado nauja šalis, kurią sukūrė nežinia kas, bent jau niekas už ją dorai nenori prisiimt atsakomybės, ir jie po viso turiningo arba nuobodaus gyvenimo atsidūrė joje.

Bepigu kokių britų ar austrų pensininkams, jie savo šalių prekybos centruose gali demonstruoti visokiausiais užgaidas, gali kiek tinkami reikalauti, kad su jais būtų žmoniškai elgiamasi. Ne vien dėl to, jog apskritai Vakarų Europoje žmogus kiek labiau vertinamas. Tiesiog todėl, kad jie visa tai sukūrė. Jie turi savo šalies jausmą, gali jį turėti, mat visą gyvenimą stebėjo, kaip šita jų dabar gyvenama šalis atsiranda.

Mūsų senjorai, pakliuvę į kapitalizmo kvintesencija ilgą laiką laikytą prekybcentrį, dažnai jaučiasi tarsi inkliuzai, galbūt mąstantys kaip B. Jelcinas, devyniasdešimtųjų pradžioje pirmąsyk pakliuvęs į JAV: Viešpatie, ką jie su mumis padarė?

Ir ginčai dėl kelių centų ar siekis nusipirkti sunkiai valgomą užvakarykštį produktą kyla ne tik ar ne tiek iš menkų pajamų (dievaži, smalsu, ar kada buvo toks aukso amžius, kai žmonės buvo patenkinti savo pajamomis ir apskritai poreikių tenkinimu?), kiek iš pykčio, pagiežos, nevilties, nežinau, kaip tiksliai įvardyti tą būseną, kylančią iš beprotiško svetimumo jausmo. Iš nevilties, kad šalis, kurioje gyvenama, yra primesta. Iš nuoskaudos, jog pasaulis pakito, ir jau nebegali jo pavyti ir prisitaikyti, kad, tiesą sakant, ne tu jį sukūrei (juk niekas, veikiausiai net jis pats, netiki, jog Pagrindinis Šalies Pensininkas visą gyvenimą dirbo Lietuvai), o tai, ką kūrei ir sau, deja, ne visiems virto kapitalu pasikeitusios tikrovės sąlygomis.

Todėl sunku juos matyti. O ką, galvoju, jei ir man taip bus?