Tik ką išėjo antroji Olego Zacharenkovo, „lietuviško roko muzikos dinozauro“ ir legendinio „gėlių vaiko“ kompaktinė plokštelė „Iš pirmųjų šaltinių“. Į ją įeina dvylika dainų, toliau atstovaujančios tai plejadai muzikantų, kurie Lietuvoje pirmieji pradėjo groti roko muziką: Vytautas Kernagis („Rupūs miltai“), Stasys Daugirdas („Gėlių vaikai“), Vydmantas Juronis („Kertukai“).

„Blogiausia, kai dainuojamos banalios dainos, klausomasi bumčikų, o dar blogiau, kai įmantraujama“, – sako Olegas. Jis pats rašo ir žodžius, ir muziką, kurią ansambliui išradingai aranžuoja Andrius Kulikauskas, taip pat atlieka vokalo partiją, skambina akustine gitara. Šiame įraše dalyvauja ir Neda Malūnavičiūtė, gitaristas Gintaras Šulinskas. „Kiekvienas žmogus, jei gyvena prasmingai ir kūrybingai, turi bepročio idėją“, –  teigia autorius. Todėl naujoje plokštelėje atsirado daina šiuo pavadinimu, kurios idėja – suvienyti visas religijas ir filosofijas.

O. Zacharenkovas įrašą suformavo kaip dainų ciklą – jį įrėmina ironiškos dainos „Reikia vėjo“ ir „Rieda ratai“. „Reikia vėjo“ parašyta populiariojo roko stiliumi, o „Rieda ratai“ primena Erico Claptono stilistiką ir manierą. Klausantis paaiškėja, kad tai Grįžulo ratai. Ji biografinė daina kaip ir „Po savo stogu“, joje yra autoparodijos elementų. „Rieda ratai“ – tai Olego garsiojo hito „Saugok sveikatą“ tęsinys. „Po savo stogu“ atskleidžia kitokį, neamerikinį rokenrolo supratimą.

Dauguma dainų – bliuzo baladės. Tai žanras, kurį autorius atlikėjas kuria. „Bliuzo baladės, teigia Olegas, – visos yra tragikomiškos, kaip baladė „Būk žmogus“. Tai tiesiog raginimas nepamiršti būti žmogumi, nors buityje reiškia labai paprastą dalyką, pavyzdžiui: ‘Būk žmogus, paskolink pinigų’…“

Ilgiausia daina plokštelėje – „Žemynų giesmė“. Sumanęs parašyti labai rimtą dainą, šlovinančią visus žemynus ir Lietuvą, Olegas pajuto, jog ji nebeklauso, o pati siūlo būdus, todėl išėjo nevienaprasmė, ką išgirs atidus klausytojas. „Žemynų giesmė“ – iš tikrųjų ne tik daugiaprasmė, bet ir labai rimta. „Gyvuok per amžius, per laikų laikus/ir būk laisva vieninga tauta/Sodyboje, širdyje, valdyboje“, – dainuoja O. Zacharenkovas, ir čia ateina priedainis: “Tai giesmė, tai giesmė,/Tai giesmė dėl visų žemynų,/Tai giesmė dėlei visų“. Ši daina taip organiškai jungia neskubrų, platų ritmą, dainą ir gilų žodį, kad jai lemta būti dainuojamai svarbiomis viešų švenčių progomis, kai tautai norisi išgirsti ką nors tikrai vertinga, kas įstringa į širdį, bet nekamuoja lėkštu trankumu. Žmones suvienijančią dainą.

O. Zacharenkovui labai svarbu žodžio ir muzikos santykis – jis ypatingu būdu sukuria trečią, nedalomą kokybę, kuri jo muziką daro tokią organišką ir patrauklią. „Einame į vidų“ – funk stiliaus kūrinys. Stilinga aranžuotė ir nepakartojamas Olego vokalo stilius pasakoja šiuolaikinę pasakėčią apie lapes, paremtą tikrais nutikimais Klaipėdos jūrų muziejuje. Kad O. Zacharenkovas yra mūsų laikų istorijos metraštininkas, liudija ir kitos dainos. Žinia, jose fiksuojamas tyro, nekonformistinio žmogaus sielos metraštis. „Slapta meilė“  – tai meilės istorija ir užuomina į žmogaus meilės egoizmą. „Būsimoje dienoje“ yra aliuzijų į Šekspyrą, čia skamba ir Hamleto tema, tačiau ir ji, anot autoriaus, yra tragikomiška: „Suvokti vos galiu, kuo būti privalau/Į tūkstantį dalių skaudingai sąžinę dalau“. „Gali sau lyti“ – kitokios stilistikos daina, melodiškai kiek primenanti ariją. „Iš pirmųjų šaltinių“ primena Johną Lenoną, o dainos prasmė paaiškėja priedainyje: „Iš pirmųjų šaltinių trykšta grynas vanduo,/sugrįžtame su troškuliu namo“. Pagaliau dainoje „Laimė taip lėmė“ mėginama sujungti dvi žodžio „laimė“ reikšmes: tai yra likimas ir džiaugsmo būsena, tačiau ji pateikiama, taip kaip gyvenime, – žaismingai, su šypsena ir skausmu. Vis dėlto O. Zacharenkovo „tragikomizmas“ ne toks jau  tragikomiškas, o kupinas tikrovės pojūčio ir jėgos. Ir tiek pasakyti trumpu dainos žanru ne kiekvienas gali.

Olego muzika autentiška ir gryna, kuriai abejingų nelieka, ji kaip gaivus gurkšnis dabartiniame provincialios, neskoningos muzikos tvane, grąžinanti į pakylėto muzikos suvokimo lauką, turinti savitą melodiką, kupina prasmių ir gyvo jausmo. Kiekvienas jo dainų rinkinys – ne tik muzikinis, bet ir kultūros įvykis, primenantis mums tikrąsias gyvenimo vertybes. Iš kitų kūrėjų jį neabejotinai išskiria retas gebėjimas roko muzikos žanrą sujungti su aforistine, netikėta, šmaikščia, intelektualia poezija, kuri pasižymi ypač retu lietuvių kalbos jausmu, leidžiančiu atskleisti subtilybes ir netikėtus žodžių junginių efektus.

Pikčiausia, kad nesupratau…
Guodėja šeimos buvai seniau.
Rudenį girdėjo dejavimus javai,
Dejavo gatvės JAV,ai.
Ideé fixe!

Dainas O. Zacharenkovas brandina ilgai, todėl tiek daug erdvės, įvairovės, gaivios ugnies ir išlaisvinančio džiaugsmo. Ir jis net ne „lietuviško roko muzikos dinozauras“, bet, sakytum, „lietuviško roko alchemikas“, kurio muzika kaskart yra vis jaunatviškesnė ir reikalingesnė – kaip nuoroda į tikrąjį rojų be narkotikų, sekso, smurto ir vidutinybės.

Kasmet Olegas Zacharenkovas ir Audrius Azguridis rengia „Vienišų vilkų vakarą“, pradėtą su Vytautu Kernagiu. Praleisti neverta!

Olegas Zacharenkovas „Būk žmogus“

O. Zacharenkovas naują kompaktinę plokštelę pristatys gruodžio 15 d. 18 val. Mokytojų namų svetainėje.

Daiva Tamošaitytė