Neseniai susibūrusi jaunų aktorių „Trupė liūdi“ lapkričio 11, 12 dienomis Menų spaustuvėje prisistatė su dar nematyta A. Slapovskio pjese „Išvažiuoju“. Tiek spektaklis, tiek trupė sulaukia vis didesnio dėmesio ir įvertinimų. Pasidomėsime ir mes, kurgi ši trupė taip nori išvažiuoti? Kalbiname pagrindinį Gramovo vaidmenį atlikusį aktorių – ŠARŪNĄ BANEVIČIŲ. Kalbamės LMTA Sluškų rūmuose, užsidarę nuo viso pasaulio trukdžių ir triukšmų. Kalbamės apie trupę, spektaklį, teatrą, Gramovą-Šarūną, Šarūną-Gramovą ir tik Šarūną (be Gramovo), kol galų gale prabylame apie stebuklus.

Aktorių Šarūną Banevičių kalbina Simona Smirnova

Kodėl pasirinkote Slapovskio pjesę „Išvažiuoju“? Ar tai buvo Jūsų iniciatyva, ar pasiūlyta režisieriaus?

Pjesės ieškota chaotiškai: jos reikėjo labai greitai. Buvo „praeitas“ Brechtas, Mrożekas... Ir visos pjesės netiko, nes tai „per juodas humoras“, tai „per daug absurdo“, tai „per daug tragedijos“, tai „per daug dramos“... Mūsų grupė jau buvo susiformavusi nuo antro kurso, turėjo savo braižą, tad ieškojome, kad kūrinys jį atitiktų. O Slapovskis... Aš jį įsimylėjau vien pamatęs „Batraištį“. Man iškart patiko jo dramaturgija, jo kalba... Galvojau: „Štai, ko mums reikia.“ Ir dėstytojas Bareikis kažin kaip netyčia... (iš nuostabos nejučiom pertraukiu).

Įsidėmėjai dramaturgą, o dėstytojas atnešė jo pjesę?

Taip. Mes tarsi telepatiškai... Nes niekad jam nebuvau apie tai prasitaręs. Ir kai jis atnešė Slapovskio pjesę, net nebebuvo minties, kad „ne“. Šios pjesės dar niekas nėra statęs Lietuvoje ir išvis mažai kas apie ją žinojo.

Kokie Jūsų „Trupės liūdi“ šių, jau paskutiniųjų, studijų metų planai? Ir kas laukia vėliau?

Kaip vieną kartą užsiminė Giniotis, mes labai melancholiški ir šiek tiek depresyvūs. Visi, kurie baigia studijas, kalba apie užmojus „sukurti teatrą, surasti savo žiūrovą...“ O mes stengiamės tai įvertinti racionaliai ir žiūrime atsargiai, nes žinome, kad tai labai slidu. Suprantame, kad ką nors sukurti yra labai pavojinga... Sukurti gali bet ką, bet išlaikyti... Ne iš gero gyvenimo juk visos tos trupės susikuria. Visi nori kuo nors išsiskirti, nori savo žiūrovo. Niekas nenori būti uždarytas Nacionaliniame dramos teatre ir dirbti „pagal etatą“.

Ar iš tiesų yra tokia tendencija?

Taip, bent jau aš taip manau. Šiais laikais visi, turintys ambicijų, nori būti „aš“. O aš šiuo atveju noriu dirbti su savo žmonėmis. Man norisi mūsų trupės žmonių, nes mes jau turime savo kalbą, savo darbo specifiką. Svetimoj erdvėj reikėtų ieškoti naujos kalbos. Nors ir „nerėkiame“, kad susikūrėme ir kad viskas tuo nuspręsta. Mes susikūrėme, o dabar – kaip Dievas duos...

Vienintelis noras – pastatyti kuo daugiau spektaklių. Šiuo metu galvojame apie penkis. Tai ir realu, ir nerealu, nes tiek yra ganėtinai daug.

Kas turi įtakos tokiam produktyvumui?

Dėstytojai. Be to, susikaupė nebaigtų medžiagų. Norisi pastatyti spektaklį ir su Bagdonu, ir su Graužiniu, ir su kitais.

Tai kodėl vis dėlto Jūsų trupė liūdi?

Taigi aš tau sakiau (šypsosi)... Mes esame liūdni ir melancholiški žmonės. Na, liūdime... (Juokiasi.) O ko čia džiaugtis? Aktoriaus profesija yra liūdna. Jos perspektyva yra liūdna. Ir mūsų spektakliai, beje, taip pat yra... (tariame kartu) liūdni. Ir dėstytojai pas mus nelinksmi. Ir Cezaris turi daug liūdesio. Ir Bagdonas liūdnas. O Bareikis irgi nelinksmas.

Ir Sluškai liūdni...

Taip. Ir Akademija liūdna. Ypač.

Tad siektumėte atskleisti liūdesį naujomis spalvomis, o gal jį griauti?

Nežinau. Mes neturime tikslo. Mes pasivadinome liūdnais, o kur tai nuves –­ nežinome. Mūsų negalima klausti apie racionalų planą, nes jo nėra. Ir tai yra gražu. Žinoma, viskas kilo nuo „Liūdnų slibinų“. Jie iškėlė tikslą liūdinti tautą. Likusieji trupės nariai ėmė pavydėti, nes irgi norėjo ją liūdinti (šypsosi). Dabar kartu liūdiname „iš visų pusių“: ir muzikuodami, ir statydami spektaklius. Mes išvis galvojame sukurti tokią... Žinai, liūdnumo armiją! (Juokiamės.)

Spektaklis „Išvažiuoju“ sulaukė didžiulio dėmesio. Kaip manai, kodėl?

Aš ir pats ilgai mąsčiau, kodėl. Viena priežastis, „Liūdni slibinai“ turi savo žiūrovą, ir tas žiūrovas yra velniškai brandus. Jų žiūrovas supranta ironiją, nėra paviršutiniškas, turi savo požiūrį į pasaulį. Ir spektaklyje jautėsi tokia pat publika...

(Kitų priežasčių neišdavė, tad kalbamės toliau.)

Ar dažnai rodysite spektaklį?

Stengsimės kuo dažniau. Nors nenorėtume „užsisėdėti“ ties šiuo spektakliu.

Kalbėdamasi apie Jūsų trupę su teatro žmonėmis, girdžiu nuomonę, kad esate labai TIKRI. Kokį Tu galėtum išskirti Jūsų trupės skiriamąjį bruožą?

Esame tikri... Geras žodis. Mėgstame iš savęs pasijuokti, darome daug klaidų ir tuo džiaugiamės. Dar esame drąsūs. Stengiamės drąsiai ir nuoširdžiai „drėbtelt“, o jau kaip pavyks, taip... Niekados nesistengiame rodyti to, ko nėra.

Pakalbėkime apie teatrą. Kaip manai, ar teatras yra dar viena realybė, ar atspindys?

Čia reikia ieškoti kompromiso. Nes vien atspindys yra neįdomu. O teatro realybė yra visiškai kitokia. Visada kėliau sau klausimą: ar teatras turi parodyti ką nors nauja? Teatras neturi nieko nauja parodyti, jis tiesiog turi kai ką priminti, ką tu kartais pamiršti. Viskas juk yra parodyta, viskas apšnekėta, viskas aprašyta ir apdainuota... Bet kartais dėl viso šio „visko“ pamirštame kai kuriuos dalykus. Teatras turi tik priminti.

Tavo intonacijoje nujaučiu ne socialinę, o individualią „priminimo“ reikšmę. Ar, Tavo manymu, teatras neturėtų kovoti su socialinėmis problemomis?

Turėtų. Teatras... Na, Dieve mano. Žinoma, kad turi kovoti, kelti problemas. Pažiūrėk, kaip Hamletas kovoja! Aš niekada neieškojau, kokia turi būti teatro paskirtis. Gal kada nors surasiu... Tačiau nemanau, kad ji gali būti apibrėžta taip siaurai. Man gražiausias yra kompromisas. Aš pats dar ieškau, dar nežinau. Ir nelinkiu sužinoti, nes bus nuobodu. Kokia prasmė žinoti teatro paskirtį? Mes vadovaujamės Bagdono pacituota Tamulevičiūtės mintimi: „Esu už bet kokį teatrą, išskyrus nuobodų.“

Kokie Lietuvos teatro mokyklos idealai labiausiai ugdo jaunąją kartą?

Neseniai žiūrėjau „Aktorių portretus“: kalbėjo Paukštė, Banionis, Adomaitis... (Pauzė.) Na, labai gražu. Kažkada buvo aišku: nelipk į sceną su batais, nevalgyk scenoje... Ir visi kiti stanislavskiški dalykai. O dabar viskas taip susimakalavo, kad jau gali ir su batais eiti, gali ir valgyti scenoje, gali daryti praktiškai bet ką... Susidaro įspūdis, kad idealų nebėra. Kad teatras tampa toks – „bet koks“. Nebeatskiri, kur televizija, kur teatras, kur kinas... Ir kai pasižiūri atgal į tuos portretus, išgirsti aktorių mintis, kad teatras yra svarbiausias dalykas jų gyvenime...

Tad idealai egzistuoja?

Taip, bet jie yra iš anksčiau. Dabar atrodo, kad mes nebekuriame naujų idealų. Kad jų lyg ir nėra. Bet vis dėlto yra... Trūksta sakralumo ir nuoširdumo.

Miltinis yra pasakęs: „Aktorystė – tai gyvenimo būdas, gyvenimas „nuo – iki“. Ir jokių „tarp“. Ar su tuo sutinki?

Aš manau, ne. Kaip tu gali vaizduoti gyvenimą, jame neveikdamas? Tai nereiškia, kad turi žmogų nužudyti, kad žmogžudį suvaidintum. Tačiau vis tiek turi aktyviai dalyvauti gyvenime. Turi skaityti laikraščius, turi žinoti šiandienos aktualijas, net ir televizorių pasižiūrėti, kad matytum, kas vyksta, ir tik vėliau tai vaizduoti.

Bet tai irgi tarsi teatras. Nes tu „renki“ ne gyvenimo patirtį, o medžiagą.

Ne. Jeigu taip būtų, mes išprotėtume. Mus patupdytų į vieną vietą... (Juokiasi.) Tu vis tiek turi turėti savo gyvenimą. Ir tik paskui pradedi analizuoti. Aš už tai, kad aktorius būtų įvairiapusis, kad bendrautų su kuo įvairesniais žmonėmis: su bomžais, su intelektualais, su vidutinybėm... Ir tai nereiškia, kad jis visą tą laiką turi tirti. Tiesiog sveikai žiūri į pasaulį, o reikalinga medžiaga užfiksuojama savaime. Bet man labiau patinka analizuoti save nei kitus. Kaip gali analizuoti kitus, jeigu savęs dar nesi išsianalizavęs? Aš labiau save stebiu pasaulyje negu pasaulį atskirai.

Slapovskio pjesėje „Išvažiuoju“ atlikai pagrindinį vaidmenį. Ar Tau labai svarbu atlikti keliaplanį vaidmenį?

Aišku, kad nesvarbu. Tik smagu, kad galėjau dvi su puse valandos nenueiti nuo scenos. Nežinau, ar dar kada gyvenime turėsiu tokią galimybę stebėti partnerių darbą, stebėti, kaip keičiasi publika. Kaip ji „nusėda“, kaip vėl „pakyla“... Pagrindinis vaidmuo yra velniškai gera galimybė matyti visą procesą.

Ar Tavo sukurtas personažas keičia ir Tave patį?

Labai. Pirmiausia, aš jo nesukūriau, nebuvo tikslo jį sukurti. Aš prie jo tik prisiliečiau. Ir mes puikiai draugaujame. Jis man padeda, ir aš jam šiek tiek padedu. Mes nesipykstame. Tiesiog jis man padeda pasakyti kai kuriuos dalykus, kurių šiaip nepasakyčiau. Ir aš jam padedu prabilti. Tokį vaidmenį galima kurti visą gyvenimą.

Kokia galėtų būti Gramovo priešistorė, prieš jam apsisprendus išvažiuoti? Kodėl ir būtent kada jis nusprendžia išvažiuoti?

Kiekvieną kartą skirtingai. Nėra taip, kad būtent nuo to ar to laiko jis nusprendė išvažiuoti. Tai yra emocinė būsena, kuri kartais reiškia viena, kartais kita. Kartais man atsibosdavo repetuoti, norėdavosi viską mesti, viską pradėti iš naujo. Nes kuriu ne taip, kažin kas ne taip vyksta. Ir norisi išvažiuoti! Kartais tai būna smulkmenos, užtenka mažiausio impulso, kad norėtųsi išvažiuoti. Jeigu esi „užkastas“, užtenka vieno gnybtelėjimo, kad norėtum viską mesti. (Pauzė.) Nors aš taip negalėčiau. Dėl to Gramovui šiek tiek pavydžiu. Manau, kad kiekvienas žmogus nori išvažiuoti. Tik vienas išrėkia garsiai, o kitas sau tyliai ištaria – nusigeria, įsimyli, ar dar kokį velnią. Nes jei tu nenori išvažiuoti, tu negyveni. Esi pilka masė, kuriai viskas gerai. Išvažiuoti – tai reiškia norą keisti, norą viską pradėti iš naujo, norą būti ir nebūti vienu metu.

Aktorius vis tiek intensyviau stebi aplinką, fiksuoja, analizuoja, daro išvadas. Kokią mūsų visuomenės „ligą“ ar kompleksą galėtum išskirti?

Visada maniau, kad lietuvis labai užsisklendęs, nepasitikintis savimi. Nuolatos jaučiasi tas bendras „pilkumo kompleksas“. Bet dabar man atrodo, kad visi susirgo velnišku cinizmu. Atrodo, kad žmonių niekas nebedomina, viskas daroma kuo paprasčiau, kuo primityviau. Užtenka televizorių pasižiūrėti: kaip kuriamos laidos, ką rodo... Žmogus laikomas durnu. Aš nežinau, kas jį tokiu laiko. Valdžia? Televizija? Visa Lietuvos tauta įsivaizduojama kvailesnė nei yra iš tiesų.

Taigi problema ta, kad mes patys save suvokiame kaip pilkų „durnelių“ tautą, o iš esmės taip nėra?

Iš esmės mums trūksta drąsos.

Kalbėdami apie tautą, kalbame apie kolektyvinę pasąmonę, apie sociumo reikšmę žmogui. Bet kokiam kūrėjui visoje istorijoje buvo ir yra įdomus individo ir sociumo konfliktas.

Taip, visada. Ar čia klausimas?

Ar Tave asmeniškai tai įkvepia?

Taip, labai. (Juokiasi.)

Ko gyvybiškai reikia, kad kurtum? Ką nutraukus ar atėmus, kūryba sustotų?

Nustojus bijoti. Tai yra baimė, nepasitikėjimas aplinka, nepasitikėjimas savimi – amžina analizė. Kai pasakai „viskas taip turi būti“, „viskas yra dėsninga“, tada jau nėra ką kurti. Gyveni, ir tiek. Baimė ne tiesiogine prasme. Tai jautrumas aplinkai, dirglumas, nepasitenkinimas.

Taip besidirgindami kūrėjai anksčiau ar vėliau, mažiau ar daugiau „susidėvi“. Senuosiuose teologijos vadovėliuose įsakmiai primenama, kad kas septintą dieną būtina savyje atnaujinti Tikėjimo, Vilties ir Meilės aktus. Taip kalba mūsų pamatinės vertybės. Kaip atsinaujini Tu? Kaip prikeli save naujiems darbams?

Aš atsinaujinu kiekvieną dieną. Kasdien man šauna kokia nors idėja, paskui ją paneigiu. Vieną dieną būna vienoks požiūris, kitą – kitoks. Aš gi dar jaunas! Aš formuojuosi. Viskas keičiasi kas sekundę. Aš labai mėgstu analizuoti save. Gal tai savotiškas egoizmas, nežinau... Tačiau aš pats sau esu labai įdomus ir kaskart save stebinu. Taip, nuolat analizuodamas save, ir atsinaujinu.

Ar Tavo gyvenime esti stebuklų?

Man atrodo, kad kiekvienas suvaidintas personažas man yra stebuklas. Mano visas gyvenimas yra stebuklas.

Tu visuomet žinojai, kad nori būti aktoriumi?

Taip. Čia išvis nežinia kokie burtai. Mane užkeikė. Ir aš labai pavydžiu tiems, kurie dar turėjo galimybę pasiblaškyti. Taigi savotiškas stebuklas ir buvo, kad man jau viskas buvo nulemta nuo vaikystės, – būsiu aktoriumi. Kartais tai mane liūdina. Dieve mano, čia nenormalu. Ir kaip baisu buvo stoti į tą specialybę, kai žinai, kad esi užburtas. O jeigu neįstosi ir sužinosi, kad tiek laiko, kiek gyvenai, tebuvo falšas, fikcija. Bet, ačiū Dievui, mano gyvenimas iš tiesų yra stebuklas.