„Daugelis iš mūsų priėmė hipišką laisvos meilės idėją kaip gražų dalyką, dėl kurio reikia džiaugtis,“ rašo Bel Mooney, 7-8 dešimtmečių Vakarų seksualinės revoliucijos liudininkė. „Raškyk dieną“. – šaukėme mes ir išmetėme senąsias sąvokas, tokias kaip ištikimybė, pro langą. Tačiau už šių naivių ir gražiai skambančių idealų, tariamai radikalių ir laisvos minties kairės judėjimui priklausiusių vyrų, slypėjo dalykas, kurį vienu sakiniu būtų galima apibendrinti taip: „Moters vieta yra apačioje.“

Kai rašytojas Martinas Amisas pasakė, jog būtent seksualinė revoliucija, įvykusi 7-8 dešimtmečiais, sugriovė jo „patologiškai promiskuitetiškos“ sesers alkoholikės Sally, kuri mirė 2000-aisiais, sulaukusi vos 46 metų, gyvenimą, jo pasakymas sukėlė kontroversijų audrą. Kritikai M. Amiso požiūrį išjuokė sakydami, kad jo sesuo „buvusi nekontroliuojama. „[Tai, kad ji šitaip baigė] buvo jos, o ne kultūros, kaltė.“

Ką gi, aš taip pat priklausiau šiai kultūrai. Dar studijuodama universitete (studentė buvau nuo 1966-ųjų iki 1969 metų) tiesiogiai patyriau seksualinės revoliucijos poveikį ir viską iš kelio šluojančius pasikeitimus vyrų ir moterų santykiuose.

Sakyti, kad kiekvienas žmogus turėjo imunitetą nuo šio potvynio ir jį lydinčio spaudimo, ypač jeigu kalbėtume apie moteris, atvirai kalbant – klaida.

Amisas palietė jautrų nervą, ypač tai pasakytina apie liberalus, kurie jo komentarą priėmė kaip kritiką viskam, kuo jie tada tikėjo ir dėl ko kovojo. Jų nuomone, ne „laisvos meilės kultūra“ buvo Sally mirties priežastis, bet jos pačios silpnybės. Galų gale mes visi galime rinktis, kaip gyventi, ar ne?

Laisvos valios, priežasties ir pasekmės ryšio problemos man yra patys įdomiausi dabarties klausimai.

Mane stebina, kaip liberalioji kairė (didelė Bažnyčia, kuriai ir pati priklausiau) geba atsiriboti nuo abejotinų jų propaguotų pažangių idėjų rezultatų.

Vis dėlto žalingos aštuntojo dešimtmečio revoliucijos pasekmės šiandienos visuomenėje matyti plika akimi – nuo visiškos maišaties švietimo sistemoje (tiesiogiai susijusios su tradicinių idėjų nuvertimu) iki pavojingo „anything goes“ požiūrio, metančio iššūkį visiems elgesio ir kalbėjimo suvaržymams.

Esu įsitikinusi, kad Martinas Amisas iškelia įdomų klausimą. Kas galėtų paneigti, kad ne tokioje „liberalioje“ visuomenėje jo sesuo būtų pasielgusi kitaip, kad būtų buvusi saugesnė?

Žinoma, kiekvienas individas yra unikali, kompleksiška, daugiaaspektė būtybė, kurią suformavo šeima, individualios reakcijos į įvykius, sekso ir meilės prigimties.

Nepaisant to, būtų absurdiška teigti, jog mes esame izoliuoti, kad mes nesame suformuoti kultūros, kurioje gyvename.

Niekas negali išvengti Zeitgeist, tam tikram laikotarpiui būdingos specifinės atmosferos, kurią nulemia tam tikros idėjos ir įsitikinimai.

Taigi Amisas ragina mus užduoti sau klausimą: kokį spaudimą jautė mergina, konkrečiai – jo sesuo, kuriai 1974-aisiais buvo 20 metų; taip pat svarbu, kokios to spaudimo pasekmės šiandienos visuomenei?

Žinoma, tai buvo svaiginamos dienos, tuo laiku gimė daug gerų dalykų. Tačiau universitete iš arti galėjai stebėti, kokių formų ši seksualinė revoliucija įgavo tikrovėje; būtent tada atsirado naujoviškas spaudimas mylėtis su kuo papuola. To buvo tikimasi; tada niekas nenorėjo būti palaikytas „ne šauniu“ ar „įsitempusiu“.

Žmonės visais laikais mylėjosi iki vestuvių, t. y. užsiiminėjo uždraustu seksu. Tik pagalvokite apie pirmąją sekso revoliuciją, „riaumojantį“ ketvirtąjį dešimtmetį. Tačiau mūsų seksualinė revoliucija buvo daug veržlesnė ir tęsėsi ji ilgiau.

„Sveikatos centrai dalijo tabletes kaip saldainius“

Universiteto Studentų sveikatos centras dalijo kontraceptines piliules kaip saldainius. Taigi jūs netapsite nėščia – tai, žinoma, gerai. Tačiau tuo pat metu jums nereikia stengtis būti atsargiai – tai, žinoma, blogai. Daugelis iš mūsų priėmė hipišką laisvos meilės idėją kaip gražų dalyką, dėl kurio reikia džiaugtis. „Raškyk dieną“. – šaukėme mes ir išmetėme senąsias sąvokas, tokias kaip ištikimybė, pro langą.

Daininkas Barry Mcquire'as su mergina Rachel 1967 metais

Tačiau už šių naivių ir gražiai skambančių idealų, tariamai radikalių ir laisvos minties kairės judėjimui priklausiusių vyrų, slypėjo dalykas, kurį vienu sakiniu būtų galima apibendrinti taip: „Moters vieta yra apačioje.“

Kaip sakė rašytoja ir feminzimo pionierė Rosie Boycott: „Undergroundas tik apsimetė esąs alternatyvus. Jis nepateikė alternatyvų moterims. Jis siūlė alternatyvas vyrams; esą nėra jokių problemų dulkintis, kada panorėjus.“

Menininkė Nicola Lane, tų metų liudininkė, tęsia: „Tai buvo rojus vyrams – visos tos pasirengusios merginos." Didžiausia problema buvo ta, kad jos buvo pasirengusios ne dėl to, kad joms tie vyrai būtų patikę, o dėl to, kad jos jautė, turinčios taip elgtis. Dėl to tada buvo daug bėdų.

Palankumas atsitiktiniam seksui buvo to laikotarpio ašis, jaunoms moterims buvo sunku atsispirti šiai įtakai, nepaisant to, kaip jos jautėsi tai darydamos.

8-ojo dešimtmečio kultūros istorikas Howardas Spunes, rašo: „Didžiųjų 7-ojo dešimtmečio socialinių ir kultūrinių pokyčių pasekmės, kaip ratilai, kuriuos sukelia bangos, atsimušusios į vandenyje stūksančias uolas, nuvilnijo per visą visuomenę.“

Tie, kurie šiandien išreiškia abejonių dėl šių pokyčių pasekmių, yra kaltinami šventeiviškumu, esą mes kenčiame nuo nuolatinių „moralinės panikos“ atakų. Liberalai neigia kaip neigę: neatsižvelgdami į kitų nuomonę, jie atsisako pripažinti, jog istorijoje egzistuoja priežastingumas.

Būtent apie pasikeitusius standartus ir rašo žymus istorikas Ericas Hobsbawnas knygoje „Age of Extremes“ („Ekstremalumų amžius“): „Šeimos krizė buvo susijusi su dramatiškais standartų, kurie valdė seksualinį elgesį, partnerystę ir dauginimąsi, pasikeitimais... Pagrindinis pokytis datuotinas 7-8 dešimtmečiais.“

Nenuostabu, kad 8-ąjame dešimtmetyje įvyko literatūros apie seksą sprogimas. Nekaltąjį „Playboy“ pakeitė ginekologiškai atviras „Penthouse“ ir jo imitacijos.

Seksas, iki tol buvęs privačiu reikalu, netgi tabu, tapo viešas; kaip to pasekmė susiformavo lūkestis, kad moterys meilės reikaluose turėtų demonstruoti prostitutės kompetencijas.

Alexo Comforto 1972-ųjų knyga „The Joy of Sex: A Gourmet guide To Lovemaking“ („Sekso džiaugsmas: gurmaniško mylėjimosi gidas") ir tais pačiais metais pasirodęs pirmasis britiškasis „Cosmopolitan“, negrįžtamai pakeitė žurnalų moterims specifiką.

„Į dorą merginą tada buvo žiūrimą kaip į keistuolę“

Tada dirbau viename blizgiojo popieriaus žurnale. Prisimenu, kaip šnairomis žiūrėjome į šį akiplėšišką naujoką, skelbusį, jog moteris savo seksualumui turi atiduoti viską, nes jos tikslas – užkariauti vyrą (iki 8-ojo dešimtmečio „Cosmopolitan“ buvo palyginti nekaltas; dabar antraštės tokios įžūlios, kad Amerikos parduotuvėse jas reikia pridengti.)

Tokios knygos kaip „Cosmo‘s Steamy Sex Games: All sorts Of Naughty Ways To Have Fun With Your Lover“ („Cosmo sekso žaidimai: kaip įvairiais būdais pasilinksminti su meilužiu")  ir daugelio kitų, tarsi sakė: jeigu jūs nenorite viso to daryti viso, ką gi, su jumis kažkas ne taip.

Į „dorą merginą“ tada buvo žiūrimą kaip į keistuolę. Tiesa yra ta, kad naujasis liberalumas suteikė vyrams leidimą tave išnaudoti. Štai apie kokį spaudimą, prisidėjusį prie jo sesers žlugimo, kalbėjo Martinas Amisas.

Žiauru ir sakyti, tačiau šiandienos jaunos mergaitės, besidabinančios šeštadienio nakčiai ir vėliau būdamos girtos, nusirenginėjančios ir griuvinėjančios gatvėje (ryte dėl to jos jaučiasi dvigubai blogai) yra Sally likimo paveldėtojos.

Amisas liūdnai pripažįsta: „Neapsakomai sunku surasti tinkamą santykį tarp vyrų ir moterų; ir mes jo dar neatradome.“

Manau, kad neįmanoma surasti šio „santykio“, kadangi gyvename apsupti blogiausių seksualinės revoliucijos aspektų, kurie ne padidino abipusę meilę ir pagarbą tarp lyčių, tačiau vietoje to pakišo mums niekam vertą visuomenės „pornografizaciją“.

Kaip sakė jauna amerikiečių rašytoja Ariel Leve: „Netgi jei šis alaus ir mergaičių pasaulis atrodo svetimas 7-ojo dešimtmečio revoliucionierių vizijai, jis faktiškai yra... tada pradėjusių veikti jėgų atgarsis.“

Ji teisi. Visa tai pradėjome mes – tie, kurie pasekė mumis, sumokėjo didelę kainą ir vis dar tebemoka.

Savo knygoje „Bodies“ („Kūnai“) psichoterapeutė Susie Orbach rašo: „Jaunutės keturmetės mergaitės, ką tik suvokusios savo kūniškumą, veidrodžiuose jau pozuoja seksualiomis pozomis, kurios labiau šiurpina nei žavi.“

Klausimas, kurį mes turime sau užduoti yra toks: „Kodėl jos taip anksti suvokė savo kūniškumą?“

Bijau, kad mes žinome atsakymą. Jei Tomas Cruisas ir jo žmona, būdami pakankamai kvaili, leidžia savo trejų metų dukrai svyrinėti ant sidabro spalvos aukštakulnių, ką jau kalbėti apie milijonus šių žvaigždžių gerbėjų, kurie mato juos kaip herojus.

„Pussy Cat Dolls“

Be jokio gėdos jausmo tėvai (seksualinės revoliucijos „anūkai“) savo mažas mergaites rengia tarsi mažas kekšes ir vedasi jų žiūrėti atvirai seksualinių aktų, ant scenos demonstruojančių „Pussycat Dolls“.

Augdamos mergaitės išmoksta pozuoti kaip porno aktorės ir paviešinti savo nuotraukas internete. Net trečdalis paauglių mergaičių, tai išsiaiškinome šią savaitę, viešina nuotraukas, kur jos pozuoja seksualiomis pozomis, internete.

„Mes vis labiau prarandame savigarbą“

Tad argi nenuostabu, kad kai vaikinai iš savo merginų tikisi būti seksualiai patenkinti bet kur ir bet kada (anot Susie Orbach, pavyzdžiui, mokyklos autobuse), visa tai verčia mergaites jaustis išnaudojamomis? Argi nenuostabu, kad jos nekenčia savo kūnų, kurie yra taip ciniškai komerciniams tikslams išnaudojami seksualizuotos medijos?

Seksualinis spaudimas šiandien stiprus kaip niekad; nepaisant to, kad ir ką moterys pasiektų vadovavimo ar malūnsparnių valdymo sferoje, kalbėti apie moterų lygybę yra nonsensas.

Amerikos psichologų asociacija 2007 metas paskelbė pranešimą apie jaunų mergaičių seksualizavimą ir jo skatinimą per vaizdo įrašus, televiziją ir įvairias pramogines laidas. Ar ir juos reikia apkaltinti „moralinės panikos“ kėlimu?

Kai žurnalai, tokie kaip „Zoo“, organizuoja konkursą, kuriame jauni vyrai yra raginami siųsti konkurso organizatoriams savo merginių krūtų nuotraukas, kurios vėliau yra lyginamos su kokių nors „žvaigždžių“ krūtų formomis, kaip prizą siūlant krūtų korekciją, visa tai reiškia, jog vyksta kažkas itin blogo.

Besitęsianti seksualinė revoliucija, tiesą pasakius, yra tokia pati savanaudiška ir reakcinė, kaip ir tų, liūdnųjų devintojo dešimtmečio vyrų; tada kai Amiso sesuo buvo jauna. Ji, kaip ir daugelis kitų, buvo apgauti kalbų apie laisvę. Patikėjusios šiomis kalbomis, jos nustojo savigarbos.

Liūdniausia yra tai, kad jaunos moterys tebėra apgaudinėjamos; jos yra tapusios viską persmelkiančios sekso industrijos, kuri naudoja „išsilaisvinimo“ sąvoką pridengti paprasčiausią degradaciją, aukomis.

Bel Mooney yra žurnalistė, ilgametė „New Statesman“, „The Listener“, „The Sunday Times“ ir „The Time“ bendradarbė. 

Straipsnį „My generation created the sexual revolution – and it has been wrecking the lives of women ever since“ iš www.dailymail.co.uk vertė Zigmas Vitkus.