C. Monteverdi madrigalinės operos – baigiamasis „Baroko dialogų“ programos akordas
Gruodžio 8 d., 19 val., Rusų dramos teatre, nuskambės baigiamasis „Baroko dialogų“ programos akordas - Claudio Monteverdi (1567 – 1643) madrigalinės operos „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ ir „Nedėkingųjų šokis“. Režisierius - Gintaras Varnas, dailininkė - Julija Skuratova, muzikinės dalies vadovas - Darius Stabinskas, dalyvauja: konsortas Brevis, aktoriai, solistai.
Pirmą kartą Lietuvoje 2008 metų rudenį publikai pristatytos Monteverdi operos sulaukė didžiulio publikos ir profesionalių operos meno vertintojų susidomėjimo. Unikalios kūrybinės komandos: režisieriaus G.Varno, dailininkės Julijos Skuratovos, muzikinės dalies vadovo Dariaus Stabinsko, solistų, aktorių, konsorto Brevis dėka atsiskleidė ankstyvojo baroko muzikos genijaus C.Monteverdi operų esmė, išryškėjo pagrindinė energetinė linija, trapus, nuolant kintantis ir neišsemiamas grožis. Sužavėti kritikai lietuviškus Monteverdi baroko operų pastatymus apibūdino “užburiančiu sapnu”, “lėlių ir žmonių dvikova” arba “pritrenkiančiu pragaro sielų teatru”. Negailėjo palankių įvertinimų ir Maskvos kritikai, kuomet šių metų kovo mėnesį spektaklis buvo parodytas prestižiniame Rusijos teatro festivalyje “Auksinė kaukė”.
Lietuviško Monteverdi operų pastatymų muzika parengta ne remiantis naujai išleistomis moderniomis autoriaus partitūromis, o Bolonijos bibliotekoje saugomų partijų originalų kopijomis. Naują abiejų kūrinių redakciją papildo ir kita kūrybinės komandos idėja – pasitelkti lėles. Ji kilo remiantis žiniomis apie tuomet paplitusius keliaujančius teatrus, kurie atlikdavo kamerinius spektaklius su lėlėmis. Pasak teatro kritikų, dailininkė Julija Skuratova šiose operose tapo lygiaverte partnere, lėles pavertusi žmonėmis, o žmones – lėlėmis. Taigi, ekspresyvioji Monteverdi muzika čia išradingai susilieja su įvairiomis baroko formomis, lėlių teatro galimybėmis sukurdama nepakartojamą “pragaro sielų teatro” iliuziją.
Už Monteverdžio madrigalinių operų pastatymą režisierius Gintaras Varnas ir dailininkė Julija Skuratova apdovanoti “Auksiniais scenos kryžiais”.
tas spektaklis toks pat apdulkejes nesvarus ir smirdintis, kaip ir teatro patalpos kuriame jis buvo rodomas. Tai dar vienas karoliukas lietuviskos kulturos provincialumo karoliuose. Spektaklis nebendrauja su publika, kaip ir daugumas lietuviu rezisieriu pastatymu. Vienintele sasaja su realiu Lietuvos jusliniu gyvenimu, tai buvo tas perdetas tu sustingusiu veliu "pasimaivymas" kaip kad ir Lietuvoje dabar viskas be gyvybes zymiu, Labai nemoksiskai patalpintas orkestras: pakeltas iki scenos vidurio ir uzdengtas butaforijomis, kad garsas nepasiektu klausytoju. Gal tik dainavimas ir ranku mima galejo padeti issedeti per visa spektakli nepabegus. Nuobodus, negyvas, neisradingas Varnas.