Pokalbiai su Sigitu Parulskiu. Parengė Laimantas Jonušys. Vilnius: Alma littera, 2009.

Labai įdomus leidinys, kurio užpakalinis viršelis pradedamas taip: ,,Jums patinka Sigitas Parulskis? Bet Parulskiui nepatinkate jūs.“ Apsimestinė ar nuoširdi mizantropo laikysena šioje pokalbių knygoje įgauna portreto kontūrus: visiems S. Parulskio gerbėjams (kurių, tiksliai žinau, yra nemažai) tokia asmenybiška figūra, matyt, daro talento tikrumo įspūdį. Čia esama ir nuotraukų, demaskuojančių tikriausiai klaidingą, vien iš jo paties parašytų knygų susidarytą autoriaus įvaizdį. Kūryba netiesiogiai apibūdinama kaip pasaulio sąrangos aiškinimosi forma: ,,Jei ko nors nežinai, parašyk knygą ir sužinosi“ (p. 73). Gerai, kad rašytoją kalbina L. Jonušys, užduodantis galbūt ir jam pačiam aktualius filologinės savivokos klausimus – apie vaikystę, rašymo ir biografijos ryšius, santykius su aplinka ir žmonėmis. Religingumas – viena svarbiausių rašytojui rūpimų problemų, nuolat gvildenama ne tik grožiniuose tekstuose, bet ir pasisakymuose apie save: ,,Gal ir Dievas taip galvoja: sukūriau tokį grožį šitiems debilams, kalnus, skruzdėles, šunis, galų gale žmogų, neįtikėtiną stebuklą. O tas žmogus nesidžiaugia, naikina viską, tarsi mes turėtumėm dar tris atsargines Žemės planetas“ (p. 80). Tie pasisakymai atsargiai sarkastiški, tačiau tai veikiausiai savisauga. Nepaisant to, kad Parulskis sakosi labiausiai norįs įspirti į subinę katalikų kunigui, - jis yra pats krikščioniškiausias man žinomas lietuvių rašytojas, sąmoningai ar ne prisilaikantis Dievo mirties teorijos.

Justinas Marcinkevičius Greitoji pagalba. Iliustravo Inga Marčiukaitytė-Ereminienė. Vilnius: Alma littera, 2009.

,,Greitoji pagalba“, mano mėgstamiausia vaikiška poemėlė. Kone terapinė, nes juk pratina prie daktarų, skatina atsižadėti jų baimės. Šmaikšti, gerai sudėta, kūrybingai panaudojanti paratekstualų K. Čiukovskio ir H.Lofting personažą. Tik dabar, naujai ir su distancija perskaičiusi kūrinėlį, atkreipiau dėmesį į kosmonautikos motyvą, išreiškiantį anuomet taip suprantamą progresą. Paskambinus į greitąją siūloma pora dienų palaukti, mat nesą mašinos (tipinė sovietmečio realija); tuomet ir skambinama pasakiškajam daktarui Aiskaudai į Mėnulį. Būdama trejų, mintinai mokėjau kai kuriuos eiliuotus epizodus: suaugusiajam skaitant, atitardavau tas taisyklingai surimuotas strofas. Didaktinė mintis – jog negalima valgyti anuomet populiarių vadinamųjų vandeninių dažų, primenančių saldainius, itin vaizdingai išskleista, puikiai žinoma visai mūsų kartai, į daktarus, kaip ir į kosmonautus, žvelgusiai su didele baime ir pagarba. Nežinau, ką pasakyti apie iliustracijas: objektyviai jos turbūt gražios, tačiau man ne; netgi saldžios ir ne visai skoningos. Tačiau gal tik mums, sovietmečio dailininkų išlepintiems, vis dar svarbu, kas vaizduojama paveikslėliuose; vaikai tos informacijos per dideles vaizdų griūtis ir pranešimų kiekius gal jau nė nebeskaito.

Aušra Kaziliūnaitė 20% koncentracijos stovykla. Kaunas: Kitos knygos, 2009.

Ji išardo, tarsi su stomatologės grąžtais dekonstruoja metonimijas. Siurrealizmas jai vis dar įdomus (toks turbūt ir liks), kraujai ir bjaurumo estetika vis dar atrodo kaip iššūkis (toks turėtų nelikti). Ji tikrai yra poetė: ,,o / tas drakonas / visai ne drakonas – / siamo dvyniai / dinozaurai / ir jokio lobio / nesaugo, / paprasčiausiai maitinasi / užrašu // ,,pusiau pridengtas / moters kūnas / skatina vyrų / vaizduotę“ // įdomu, ką jie tikisi rasti - / didesnius papus, // mažą šuniuką pamušta koja, / kitą vyrą / ar meilę“ (p. 35) Visko nesucituosi. Antroji A. Kaziliūnaitės knyga man daug įdomesnė už pirmąją, kurioje būta daugokai semantika neiškimštų avangardistinių eksperimentų. Geras maketas, skeliantis formatą į dvi dalis: ne dėl vietos taupymo, bet ir kažkaip mažinant tą baltą tuštumą, būdingą poezijos knygoms. Tik užpakaliniame viršelyje keistokas, stilistiškai visai nederantis A. Šimkaus tekstas. Ne dėl to, kad būtų prastai parašytas, o dėl to, kad atrodo taip eklektiškai, tarsi Škėma su Brazdžioniu. Bet gal čia tyčinė autorės ironija – ,,o kažkur toli už kalnų ir jūrų / nykūs filologai rašė / dar nykesnius / paistalus” (p. 63)?