Kai atsiranda galimybių, kuriomis anksčiau ne visada galėjai pasinaudoti, natūraliai imi vertinti, ką turėjai anksčiau ir ką čia pat gavai. Ir nors tai, ką turėjai ir tebeturi, išliks be galo svarbu ir neišduodama, tačiau dabartį pajusti dažniausiai yra daug lengviau.

Svarbiausia, toji dabartis Odensėje man suteikia kokybiško aukštojo mokslo galimybę. Žinoma, nepaisant daugelio iki šiol juntamų nuoskaudų, ketveri metai, praleisti Vilniaus universiteto auditorijose ir koridoriuose, man davė daug žinių ir ne tiek daug (diplomą). Tačiau kažkodėl kankina nuojauta, kad, atsiradus progai pasverti šiais skirtingais gyvenimo etapais po kojomis pasimaišiusias galimybes, svarstyklės įtikinamai pakryptų vienon pusėn.

Kita vertus, gausi tiek, kiek pats pasiimsi, todėl, jau apsisprendus lipti ant svarstyklių, derėtų kritiškai įvertinti savo paties įdėtas pastangas. Ir tai, kad tos svarstyklės šiandien toli gražu neįgauna pusiausvyros, yra abiejų pusių – duodančiojo ir imančiojo – nuopelnas.

Labai dažnai poreikis viską sverti ir vertinti atsiranda prieš semestro galą, kada norom nenorom visi taškai turi būti sudėlioti. Ir šįsyk ne kitaip. Tuos taškus bedėliodama susigriebiau, kad mano rašomajam darbui (kol kas dar tik galvoje, bet greitu metu ir švariame Word dokumente) trūks plyš reikalinga dar viena knyga! Gaila tik, kad nei trūkti, nei plyšti kol kas dar nėra kam, nes ta būtinoji knyga, pasirodo, universiteto bibliotekos lentynose nedulka.

Tačiau jau ne kartą įsitikinusi, kad stebuklų čia kartais įvyksta (va aną dieną netgi nelijo!), nusprendžiau šiuo klausimu pasikonsultuoti su bibliotekininke ir išsklaidyti visas abejones – galbūt aš tiesiog nemoku ieškoti. Pasidalijusi savo abejonėmis, aš, nepaisydama man už nugaros nusidriekusio gana gausaus studentų būrio, gavau lygiai 38 minutes trukusią „paskaitėlę“ apie tai, kaip veikia bibliotekos elektroniniai katalogai ir duomenų bazės ir kaip jais efektyviai naudotis.

Nors, prabėgus toms 38 minutėms, aš ir tapau šios srities profesionale, tačiau reikiamos knygos bibliotekos kataloguose neradau. Nerado jos ir šiek tiek anksčiau nei prieš 38 minutes profesionale tapusi bibliotekos darbuotoja.

Nežinau, ar čia kuo nors dėtas nusivylimas, kurį puikiausiai išdavė mano veidas, tačiau kantrioji bibliotekininkė pasiteiravo, kaip greitai man reikia tos knygos. Nelabai supratusi, kokia šio klausimo prasmė, jeigu knygos bibliotekoje tiesiog nėra, atsakiau, jog kuo greičiau, tuo geriau, bet pridūriau: „Nieko tokio, išsiversiu ir be jos.“ Tada bibliotekininkė uždavė, rodėsi, dar mažiau prasmingą klausimą: „Ar nebūtų vėlu, jeigu gautumėte ją po 3-4 dienų?“ Nusprendusi į neprasmingus klausimus atsakyti lygiai taip pat neprasmingai, sumurmėjau kažką panašaus į „žinoma, kad ne.“ Tada bibliotekininkė padavė man užpildyti kažkokį lapelį, kuriame buvo prašoma mano elektroninio pašto adreso, telefono ir kitos informacijos. Aš jau buvau bepraverianti lūpas klausti, kam visa tai, bet bibliotekininkė tikriausiai taip pat buvo profesionalė skaitydama kūno kalbą, nes, man nespėjus išleisti nė garso, paaiškino, kad šiandien pat užsakys reikalingą knygą Amazon books, o informacija, kurią turiu nurodyti lapelyje, reikalinga tam, kad man būtų iškart pranešta, kai knyga pasieks biblioteką.

Truputėlį nuraudusi, lyg po negero darbo, padėkojau bibliotekininkei ir grąžinau užpildytą lapelį. Po trijų dienų gavau laišką, kad galiu pasiimti knygą. Ir nors išsiaiškinau, jog tokia praktika universitete net labai įprasta, kažkodėl buvo nesmagu liesti dar nenučiupinėtą knygos viršelį.

Jau išduodama knygą ir linkėdama sėkmės, ta pati bibliotekininkė pasiteiravo, ar girdėjau apie galimybę „užsisakyti bibliotekininką“. Žinoma, žinoma... Tikriausiai aš atrodau kaip vaikščiojanti nesusipratėlė, nes žmonės manęs vis klausia ir klausia. Jau buvau bepameluojanti, kad viską apie tai žinau, tačiau tik akimirką nugalėjęs smalsumas leido išsprūsti tam trumpam, bet be galo reikšmingam žodeliui „ne“...

Šitaip ir sužinojau apie 40 minučių konsultacijos su bibliotekininku galimybę. Šios konsultacijos metu, žinodamas konkrečią darbo temą, jis galėtų patarti, kokių ir kur reikėtų ieškoti knygų.

Todėl ir tos svarstyklės niekaip neišlaiko pusiausvyros. Vis krypsta į vieną ir tą pačią pusę. Akivaizdu, kad ant jų padėjus dar ir devynias galybes lengviausiai prieinamų elektroninių žurnalų, apimančių net labai specifines sritis, ar universiteto organizuojamas konferencijas, kuriose dalyvauja pasaulinio lygio žvaigždės, svorių išlyginti gal jau niekada ir nebepavyks. Neverta jaudintis ir dėl anksčiau nuolat iškildavusios problemos, kai man, nepakankamai greitai ir vikriai, knygų bibliotekoje paprasčiausiai nelikdavo... Čia beveik visos naujesnio nei 2000-ųjų metų leidimo knygos turi elektroninę versiją bibliotekos kataloge.

Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu: Danija man suteikia galimybę mokytis. Kad ir kaip akiplėšiškai tai skambėtų. Ir nieko neprašo mainais.

Kas pasakys, kad neturiu teisės šia galimybe pasinaudoti?