Šių metų rudenį menotyrininkų Aistės Virbickaitės ir Igno Kazakevičiaus inicijuotas projektas „Kritikos maršrutai“ – iššūkis rašantiems kultūros temomis bei naujos informacijos galimybė ja besidomintiems. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro „Kultūrpolis“ organizuojamo projekto metu kultūros temomis rašantys žmonės tiria jiems naujas ar mažiau pažįstamas erdves, žmones ir reiškinius. „Kritikos maršrutai“ – keitimasis ne tik informacija, bet ir gyvenamąja aplinka. Projekto dalyviai vieši vieni pas kitus, rinkdami ir reflektuodami informaciją, pažindindamiesi su aplinka ir žmonėmis, nešališkai, atvirai ir kritiškai žvelgdami į svetimo miesto kultūrinį gyvenimą bei jo reiškinius. Svetimoje erdvėje kritikas lieka be susiformavusios nuomonės ir asmeninių pažinčių. Taigi, vertindamas jis turi remtis savo asmeniniu žvilgsniu ir įspūdžiu.“

Virusas“, kuriuo verta užsikrėsti

Straipsnį norėjau pradėti žodžiu „deja“, tačiau pradėjau galvoti apie patį žodį, kuris po truputį vis labiau tampa mano požiūrio į aplinką išraiška. Taigi – deja, tačiau viršuje išdėstyta idealistinė „Kritikos maršrutų“ projekto idėja mano atveju nesuveikė ir viltis, kad „svetimoje erdvėje kritikas lieka be susiformavusios nuomonės ir asmeninių pažinčių“ eilinį kartą žlugo. Į Šiaulius visada noriai važiuoju būtent dėl asmeninių pažinčių ir aiškiai nusistovėjusios nuostatos – Šiauliai tai ne Vilnius, ir Šiauliai tai žino. Ir jiems mažai tai rūpi. Grupė entuziastų šį miestą paverčia, kaip pasakytų Jurijus Dobriakovas ir Tomas Čiučelis, – „kultūros kurortu“, atvirą visiems, norintiems neįpareigojančia forma dalyvauti ar stebėti kultūrinius miesto vyksmus. Vienas iš tokių vyksmų – jau keturioliktus metus vykstantis šiuolaikinio meno festivalis „Virus“, šiemet vykęs lapkričio 26–28 d. Man šis festivalis buvo pirmas, dalyvavau jame tik vieną dieną (parą) iš keturių, tačiau per ją kultūrinis Šiaulių „fenomenas“ išsivyniojo per visą ilgį. Apie jį būtų galima kalbėti keliomis atkarpomis.

Pirmoji atkarpa – konferencija / chaosas rūsyje

Šių metų „Virus“ tema – ekologija, tačiau ne toji, kurios nuolatinis eksploatavimas pavertė ją žiovulį keliančia pokalbių tema, tačiau kitokia, beveik svarbesne kasdienei patirčiai – vaizdų, arba estezio ekologija.

Šią temą, su visomis jos potemėmis – „medijų kamščiais“, „šiuolaikinės švaros ideologijomis“ – nagrinėjo žymiausi, kone ikoniniai Šiaulių filosofai: Gintautas Mažeikis, Jurgis Dieliautas, Kęstutis Šerpetis.

Konferencija vyko nedideliame Šiaulių dailės galerijos „rūsyje“, kur prisikimšo daugybė jaunų „Viruso“ gerbėjų, nepabijojusių kelias valandas praleisti tobulose (gripo) infekcijos sklidimo sąlygose.

Ši konferencija tapo produktyviu intelektualiniu chaosu, kuriame lektoriai ir keli dalyviai iš publikos ekologiją pavertė trasa meistriškiems idėjų manevrams. Nuo „tikrųjų“ mūsų pojūčių ir suvokimo anestezavimo pereita iki ekologijos kaip transgresyvios būsenos, kuriai pasiekti būtina kiek įmanoma apriboti subjektą, „išdalijant“ save ir/ar per įvairiausius (perversyvius, (savi)agresyvius) veiksmus pasiekti ekstazės būsenas. Ekologija jau senokai nebėra tik mokslas, tiriantis gyvųjų organizmų santykius su gyvenamąja aplinka, veikiau tai simbolinė sistema, kuriama tiek individualiai, tiek kolektyviai, į kurią patenka arba nepatenka tam tikri reiškiniai, organizmai, egzistuojantys už šios sistemos ribų, „tikrovėje“. Jei žmogus ar žmonės į šią simbolinę sistemą neįtrauks tam tikro organizmo ar reiškinio, tuomet jam netaikomi šios sistemos principai ir taisyklės, jo paprasčiausiai „nėra“.

Tačiau vaizdų ekologija gana prieštaringa – viena vertus, jos principai tarsi apima, susilaikymą bei atsisakymą – kuo daugiau atsisakoma, tuo mažiau anestezuojami „tikrieji“ pojūčiai. Tačiau, kita vertus, tik per nepaliaujamą visais kanalais transliuojamą mirties realizmo stebėjimą, žiūrovas-žmogus-vartotojas suvokia savo gyvybingumą ir „tikrumą“. „Tik nuolatinis kito mirties regėjimas nulemia mano gyvybingumo pojūtį, formuoja savirefleksijos mechanizmą” (Goerges Bataille). Taigi, tam tikro turinio vaizdų gausa priverčia mus pasijusti gyvais, pasyviai stebint „mirties orgiją“ (kaip pasakytų Virginijus Kinčinaitis), tuo tarpu kito turinio vaizdai užkemša mūsų sąmonę ir anestezuoja mūsų pojūčius. Tokie vaizdai dažniausiai būna pernelyg estetizuoti – „nujautrinti“, pagražinti „tikrovės“ atvaizdai ar transformacijos: nuo milijardų nuotraukų albumų flickr.com iki dailių meno kūrinių. Beje, panašūs principai galioja ne tik vaizdo, tačiau ir teksto kultūroje, kur grafomanija su tinklaraščių pagalba skandina vartotojus idėjų kanalizacijoje.

Intelektualus chaosas pirmoje konferencijos dalyje antrojoje virto neįpareigojančiu lektorių pokalbiu „per pietų pertrauką“ – ekologija, o tiksliau objektų (autentiškumo) išsaugojimas, priminė jiems konkrečių Šiaulių „nykstančių rūšių“ rezervatus. Taip jie leidosi į pasakojimus apie nepakitusią „Ramunės“ parduotuvę-kavinę ar barą „Miško trobelė“. Įdomiausia buvo ne pačios istorijos, o jų sugebėjimas laisvai žongliruoti teorijomis, idėjų istorija ir labai konkrečiais, žemiškais, vietiniais kontekstais. Ši nesuvaržyta nuotaika persikėlė ir į oficialią festivalio pradžią, kurią paskelbė Laisvydės Šalčiūtės ir Kęstučio Grigaliūno parodos atidarymas.

Antroji atkarpa: (ne)ekologiška paroda

Štai čia pradeda ryškėti kultūrinis Šiaulių fenomenas: po kelių valandų operavimo šiuolaikinėmis teorijomis apie vaizdų ekologiją, atidaroma paroda, sudaryta vaizdų, minėtu estetikos pertekliumi anestezuojančius žiūrovo pojūčius. Apmąstytas žingsnis ar atsitiktinis paradoksas?

Kęstučio Grigaliūno paroda „apie MEILĘ: 130 biografijų, 104 pirštų atspaudai, 754 žmonių veidai ir 27 portretai“ atrodo lyg prieš metus jo paties sukurto ciklo „Tylėjimo forma – stabilus tapatybės jausmas“ tęsinys. Skiriasi tik temos: ankstesniajame jis kalbėjo apie žvilgsnį ir kontrolę, šiame – apie Meilę, o tiksliau – KGB nužudytus partizanus. Ir skaičiai – pirmajame cikle buvo 175 šilkografijos, o šiame jau 754 veidai. Autorius negailestingai atakuoja žiūrovus vis naujomis ir naujomis variacijomis. Aktuali, skaudi ir jautri rezistencijos ir mirties tema jo parodoje „nujautrinama“ kiekiais, tiesmuku surinktos medžiagos panaudojimu ir nudailintu jų pateikimu. Kitaip su panašia medžiaga pasielgė menininkas Gintaras Didžiapetris savo naujame darbe „Conversation piece“ (liet. „Pokalbio kūrinys“), kuriame slaptą koduotą dviejų žmonių pokalbį iš KGB archyvų jis aktorių pagalba atkūrė Vilniaus Lukiškių aikštėje, priešais buvusį KGB pastatą. Šis pokalbis išliko tik garsinėje dokumentacijoje, kuri ir tampa pačiu kūriniu. Tai pavadinčiau kontekstualiu požiūriu į pasirinktą temą ar turimą medžiagą.

Panaši problema iškyla ir antrajame dailės galerijos aukšte eksponuojamoje Laisvydės Šalčiūtės parodoje „Propaganda“. Nagrinėdama iš esmės šiuolaikiškas ir kartu amžinas problemas apie moterį ir jos vaidmenį visuomenėje, maskaradinę jos būtį, mass-media „geltonuosiuose“ puslapiuose brukamą jos įvaizdį, menininkė pati neišvengia to moteriškumo, kurį ji kritikuoja – darbai neretai (tikrai ne visi) neprovokuoja mąstyti, o „džiugina akį“ savo rafinuotumu. Dekoratyvusis feminizmas nedaug prisideda prie moterų emancipacijos ir lygiaverčio įsitvirtinimo visuomenėje ir įvairiose veiklose.

Trečioji atkarpa: „šlapi lapai“ ir „Ramunės“ paieškos

Po parodos atidarymo, kuriame prie bendros „kultūros kurorto“ nuotaikos prisidėjo ir švelnios Tomo Čiučelio elektrinės gitaros improvizacijos, vyko elektroninės muzikos programa „Šlapi lapai“, kurioje dalyvavo atlikėjai „Sraunus“ ir „ZLo live“. Minimalistinė Ambient stiliaus muzika keistokai nuteikė žiūrovus, kurie stebėjo prie nešiojamųjų kompiuterių prilipusius atlikėjus iš saugaus atstumo. Nusprendėm išbandyti šį tą ekstremalesnio ir surasti konferencijos dalyvių išgirtąją nepaliestą praeities oazę – kavinę „Ramunė“.

Pastaroji, įsikūrusi visai greta Šiaulių dailės galerijos, deja, nepritrenkė egzotika ar ekstremalumu, tad teko pasikliauti oficialia festivalio programa ir slinkti į pagrindinę miesto jaunimo pasilinksminimo vietą – „Centro šokoladinę“. Čia greta vyno apvalioje vitrinoje sukasi viliojantys skanėstai, kuriuos festivalio vakarėlio dalyviai po ketvirto vyno ąsočio neištvėrę pirko.

Ketvirtoji atkarpa: nėra jokių atkarpų arba nelinijinis, o ciklinis būvis

„Virus“ festivalis, vykstantis rudenį, bei „Enter,“ vykstantis pavasarį, sudaro du pagrindinius Šiaulių meninio gyvenimo atramos taškus, į kuriuos remiasi didžioji dauguma mažesnių iniciatyvų mieste. Šie festivaliai nepretenduoja į nacionalinį mastelį, kuo nors pralenkti ar nustebinti sostinę ir joje įsikūrusius meno gerbėjus, sukurti anarchistinio pobūdžio alternatyvą ar sureikšminti save iki tarptautinio

festivalio lygio. Šiauliai yra „kultūros kurortas“, kuriame visos meno šakos, akademinė bendruomenė ir kultūros institucijos veikia tame pačiame lauke, persipindamos ir veikdamos viena kitą. Ambicingumas čia apsiriboja tradicijų tęsimu geriausia kokybe ir neišnykimu iš kultūros žemėlapio. O tai tikrai neįmanoma, nes miestas autentiškas savo pozicionavimu ir marmuriniu pastovumu. Šiauliuose kultūros gyvenimo laikas yra ciklinis – nuo „Virus“ iki „Enter“, iki „Virus“, iki „Enter“. Kultūrinis „Virusas“ jau baigėsi ir kai gripo virusas išslinks iš Lietuvos, jau reikės krautis daiktus ir važiuoti į „Enter“. Sako, kad geram poilsiui reikia visuomet rinktis tą patį kurortą.