Pieš keletą metų dainuojamosios poezijos scenoje atsiradusi atlikėja Eglė Sirvidytė nuoširdžia savo kūryba užsitarnavo publikos palankumą. Tačiau muzikinis smalsumas šią dainininkę mestelėjo gerokai toliau, nei ji pati galėjo tuomet tikėtis. Šis pokalbis - apie tai ir dar daugelį kitų dalykų.

Papasakok apie savo muzikinės veiklos pradžią, kas tave tuo metu inspiravo kurti muziką,  groti,  rašyti dainas?

Kada prasidėjo muzika, reikėtų skaičiuoti smuiko ir choro metus „muzikalkėj“, nes tas laikas turėjo didelę įtaką. Kai prisimenu vaikystėj dainų šventę, sunku net nupasakot tuos fizinius garso potyrius. O rimtesnioji muzika, kai jau pati pradėjau prie muzikinės architektūros liestis, jau Vilniuj, kai atvykau studijuot. Ne tiek daug to laiko ir praėjo - keleri metai. bet tada, kaip ir dabar, viena iš pagrindinių inspiracijų – smalsumas. Kai girdžiu muziką (klausausi ar pati groju), dirba ir mano širdis, ir mano protas. Kompoziciją konstruoju ir vartau, liečiu savo sąmonėje it tikrą daiktą, tik ne taktilika, bet klausa ir šitas procesas man yra vienas nuostabiausių. Už tai ir veda priekin smalsumas. Ir klausytis, ir pačiai konstruoti sakinius, linijas.

Prieš kelis metus vienoje internetinėje svetainėje išgirdau du tavo kūrinius, sakyčiau kraštutinai skirtingus kūrinius. Vienas jų- kartu su kompozitoriumi Albertu Navicku įrašyta vokalinė kompozicija „Blanche t'a vu“, o šalia jos pateikta autorinė daina „Mano namai". Tąsyk  išgirdęs turbūt pusę dienos negalėjau patikėti, kad tai tos pačios atlikėjos kūryba. Ar galėtum dabar iš tam tikros laiko perspektyvos palyginti šiuos savo muzikinius amplua?

„Blanche t'a vu“ - Alberto diplominis darbas, kurį jis pasikvietė mane įdainuoti. Tačiau Albertas rašo kūrinius jau iš anksto žinodamas, kas atliks  vokalines ar instrumentines linijas. Ir jis visuomet palieka daug vietos atlikėjo kvėpavimui ir interpretacijai. Ir šiame, ir dar kitame jo kūriniuose mano vaidmuo nebuvo iš anksto užrašytas ant lapo- nei maniera, nei atlikimo stilistikos. Albertas labai pasitikėjo, parodė kelią, bet norėjo, jog pati rasčiau, kaip visa turi skambėti.

Sakai, skirtingi amplua? Aš nė pati nežinau kiek jų manyje yra, ir koks jų skaičius. Dabar kuriam su nauju elektroakustiniu projektu "mmpsuf". Tai dar kitokias vibracijas. Gal čia viskas apie vieną ir tą patį, tik briaunos- vienos aštresnės, kitos - bukesnės.

Žinai, aš vis dėlto dar norėčiau išgirsti daugiau ir apie tą merginą, kuri kuria dainas, apie tavo folk muzikos  pajautą.  Nors tai apie ką tu pasakoji galbūt ir yra sėkmingai integruotas folkas, į akademinės muzikos klodus, tačiau šios dvi sritys visgi pakankamai skirtingos.

Žinai, kuo toliau apie tai galvoju kuo labiau jaučiu, kad folk pajauta nėra vien tik harmonijų, melodijų ar ritmikų išmanymas ir tai nėra vien tik liaudiškų melodijų hipnozė. Folk pajauta - tai galingi čiuptuvėliai, užčiuopiantys stiprias vibracijas, subtilius trūkius, gražias ornamentikas ir kažkaip stipriai  visus veikiančių dalykų išrišimas. Todėl akademizmas nėra taip toli nuo folk. Čia jau derėtų kalbėti apie atskirus žmones. Ir apie atskirus jų sugebėjimus, bet gali būti, kad aš sąvokai folk priskiriu ir gerokai platesnes reikšmes, nei įprasta įvardinti. 

Man visada norėjosi sužinoti, kam tau vienu metu prireikė jaunųjų džiazo muzikantų savo kūriniams atlikti, vietoje perkusijos atsirado būgnai, bosinė gitara. Muzikinis žodynas lyg ir plėtėsi, bet tuo pačiu jis artėjo prie aiškiai suprantamų ir atpažįstamų standartų. Kam išmainei folką į „mainstream'inį“ džiazo skambesį? 

Na matai, atėjau į muziką iš grynosios akustikos. Gali vadinti tai folku, kaip tik norisi. Ir neturėjau jokios patirties, jokio santykio su elektra. Ir kai pradėjom groti su grupe, gerą pusmetį ar net metus skambėjom tik akustiškai. Taip, džiazo vis daugėjo ir garsas kito, bet tai buvo labai natūralus procesas, kuriam tikrai nesipriešinau. Grupė buvo gyvas demokratiškas organizmas. O ir aš pati neturėjau jokių išankstinių nuostatų kaip mes turėtume skambėti, kokį maršrutą rinktis, kur link eisim, kur nueisim. Matyt mainstream jazz sound buvo mūsų pasiekto koncensuso kaina. Savęs į nieką tikrai nemainiau. Atvirkščiai, sakyčiau, kad džiazas buvo įdomus kelias, kurio metu labai atvira širdimi įdėmiai klausiausi kaip ir apie ką jie (grupės muzikantai) kalba muzika.

Grįžtant prie internetinių netikėtumų temos, norisi aptarti dar vieną įdomų reiškinį. Dažniausiai koncerte tave galima išvysti dainuojant, grojant klavišais, akustine gitara ir kartais smuiku, o projekto „Dykumos" vaizdo klipe „Selfish"  noriai garsą raižai elektrine gitara  „fuzuotu" skambesiu. Papasakok apie šią patirtį ir apie šį jau savotiškai intriguojantį projektą.

Jei atvirai, tai mane labiausiai erzina tie teritorijų brėžiniai – čia folk’o zona, čia džiazo muzikantai, čia pogrindis. Visad grąžinu atgal man viešai išduotas identiteto korteles, ir vien jau faktas, jog esu stilistiškai apibrėžta manyje stipriai disonuoja su vidine harmonija. Nes dar negirdėjau nė vieno apibrėžimo, ar formulės, su kuria susižieduočiau visam likusiam gyvenimui.

Manau, kad dar vis ieškau to, kas būtų artimiausia. O gal visa yra artima. O gal to paties artimiausio niekad ir nesurasiu. Ir valio – jei ir taip nutiktų. Svarbu, kad rasčiau kelią į viduj skambančią muziką, kas tai – nuoga akustika, elektronika, eksperimentai, triukšmas, tyla – bebūtų. Aplink pasaulyje yra gigantiškai daug gražios muzikos. Bet tol, kol smalsu, kol nuostabus yra pats atradimo jausmas, tol bandysiu viską, kas yra gražu. Ir dabar esu nuolatiniame procese, aktyviam sąmonės sraute, vyksme, ir jaučiu, kaip nuolat keičiuosi: su kiekvienu iš arčiau pažintu žmogumi, ypač su kiekvienu iš arčiau pažintu muzikantu ir išgirsta muzika.

O „Dykumos” – projektas, gimęs po mudviejų su Domu (M.I.R. project) susitikimo „Regeneratoriaus” festivalio užkulisiuose. Iš visos širdies tikiuosi, jog fiziniai atstumai, kurie dabar mus, dykumiečius, skiria, tėra laikini trikdžiai toliau kartu keliauti drąsiųjų kelių link.

Gerai, kalbėsiu kiek santūriau: jau įsitikinau, kad tave domina įvairi muzika ir labai smalsu save išbandyti naujose muzikinėse situacijose, o kas domina šiuo metu? Koks skambesys ir nuotaikos?

Taip taip, man tikrai įdomi įvairi muzika, o šiuo metu čiupinėju elektronikos audinius. Dabartiniame sąstate esame trise: akustiniai būgnai, elektronika, ir vokalas beigi pora kitų akustinių instrumentų. Tai irgi buvo gan lauktas ir išlauktas žingsnis. Jau senokai domėjausi elektronika ir labai knietėjo ją iš tikrųjų pačiupinėti. Reikėjo šiek tiek laiko, kol prisijaukinau elektro-garsą, priartėjau prie jo, kol čia radau savo vietą. Kitos žaidimo taisyklės, kita garso architektūra. Ir vokalo santykis su elektronikos audiniu  visai kitas, nei su akustine instrumentika. Mąstymas elektronikoje  kitoks. Visa tai man labai nauja ir labai įdomu. O nuotaikos – dar anksti apie jas kalbėti. Kol kas jos labai šviesios.

Kalbino Vladas Dieninis