Ateinama iš praeities, kurios jau nebėra; einama į ateitį, kurios dar nėra; mūsų tik dabartis. Kas ji? Nesugaunamas laiko taškas, kuriame ateitis tampa praeitimi? Nepamatuojama akimirka tarp to, kas išnyko ir to, kas dar bus?..

Gal yra daugybė dabarčių, susiliejančių į amžinybę? Daugybė vienu metu srūvančių gyvenimų?

Pradėjau vartyti senus prisiminimų sąsiuvinius. Kokios dabartys buvo užfiksuotos, tarkime, įvairių metų rugsėjį?

... Eglė myli visus berniukus bei mergaites. Bet labiausiai Tėtę, Mamą ir savo mažą ketverių metų broliuką. Ir dar turi vėžliuką Diką, jį taip pat labai myli...

1994

... Už namo radome daug sraigių kriauklyčių. Pasiėmėme, nes buvo gražios, su broliu padarėme sekretus. Dabar aš užrašysiu, kur jie paslėpti: 1-as – už kairiojo namo, nuo krūmų šešiolika žingsnių. 2-as – už 19-ojo namo, prie didelių krūmų truputį toliau guli popierėlis, po juo - žemė, žemę atkasi – rasi.

1996

...Pirmąją savaitę naujoje mokykloje nebuvo baisu, bet ką gali žinoti, kas bus ateityje. Mums chemiją dėsto toks mokytojas, kuris labai greitai viską aiškina ir daug klausinėja, kartais jaučiamės kaip studentai. Pvz., mokytojas paklausė klasės draugo, kaip atskirti rūgštis nuo šarmų, o šis atrėžė: „Pagal skonį“. Mokytojas į tai: „Jei duočiau tau sieros rūgšties paragauti, ant sienų pradėtum lipti“...

2000

...Kiek buvo džiaugsmo, kai užlipau ant namo stogo – užplūdo prisiminimai apie vakarus su knyga, lydint saulę, apie šiltas naktis, rasotus rytus, kai buvo galima įsikasti į kupranugario vilnos antklodes, dar susapnuoti šiltų ir minkštų sapnų, o pabudus pasitikti saulę ir dangumi nardančias kregždes, girdėti močiutės barškinimą kibirais, šuns lojimą, brolio žvanginimą raktais, kai jis bėga į paštą atnešti laikraščio. Taip, čia skaičiau „Geismų kūdikį“, „Puikybę ir prietarus“, „Revizorių“ ir „Vyšnių sodą“... Šį rudenį daug ko trūks. Trokštu kuo daugiau atrasti ir patirti, kad vėliau, šaltais žiemos vakarais toli nuo čia galėčiau sapnuoti šiltą vasaros dangų...

2002

... Šiandien namo grįžau aštuntą ryto po filmų nakties pas draugę. Tą dieną po paskaitų eidami Čiurlionio gatve mėtėmės krentančiais lapais. Su kolega Ž. per antropologijos paskaitą sėdėjome pačiame Didžiosios auditorijos viršuje ir kūrėme idealaus vyro bei moters paveikslus. Pasak jo, ideali moteris turi būti: „(1) protingesnė už vyrą, bet, aišku, to kiekvieną dieną nepriminti, (2) romantiška, (3) jautri, (4) nenuspėjama, (5) maža velniukė, angeliukės veidu, (6) darbšti, (7) pareiginga, (8) turėti ilgus garbanotus plaukus, (9) turėti gražų balsą, (10) būti mandagi“. Ką pati rašiau, jau nebeprisimenu, bet kolega Ž. po paskaitos buvo susimąstęs, gal dėl to, kad nebuvo juodaplaukis ir nemokėjo skambinti pianinu?..

2004

... Vėl susiduriu su rašymo ir realybės neatitikimu. Dienoraštis – tai tik kelios užuominos, nevykusiai atskleisti fragmentai, pretenduojantys tik atgaivinti (bet ne nupiešti ir ne atkurti) prisiminimus ir prabėgusį laiką. Esu priversta paklusti žodžių ir sakinių ribotumui, savo pačios taip pat... Nemoku realybės įsprausti į rėmus, ženklus ir simbolius, į jokį materialų pavidalą! Tačiau... gal net nereikia? Realybė egzistuoja tik dabartyje, tik kažkokiame sunkiai apčiuopiamame laike tarp praeities ir ateities, ji nesileidžia sugaunama ir įamžinama, todėl ji yra tik tavo: asmeniška, vientisa, vieniša, tik tavo, ir nieko kito paslaptis, tavo sekretas, užkastas kažkur tik tau pačiam suvokiamoje ir pažįstamoje erdvėje, kažkur už kairiojo namo prie krūmų, užmiršta, bet atgaivinama tik mažąja savo dalimi. Gal todėl kartais žmogus nori faustiškai sušukti „Sustok, akimirka žavinga!“ jausdamas, kad dabartis niekada nepasikartos. Gal todėl kartais tiesiog gyventi yra geriau nei rašyti... Laukti daugybės kitų dabarčių ir išgyventi kiekvieną vienintelę čia ir dabar...

2006

... Kas yra dabar?..

Skamba Arvo Part „Silentium“, lauke – tiršta tamsa.
Žemėn pliumpteli kriaušės.
Ką tik užverčiau S. Parulskio „Sraigę su beisbolo lazda“.
Kompiuteris sumirgėjo, laiškas išsiųstas.
Namiškiai miega, į mane žvelgia tamsios langų akys ir senelis iš nuotraukos.
Smuikai griežia kažkur iš nebūties, tokiais aukštais tonais, kad juos gali išgirsti nebent šikšnosparniai...

Galvoju. Apie rytojaus kelionę dviračiais. Apie sekmadienio koncertą. Apie tai, kad kada nors pradės snigti ir kad labai lauksiu Kalėdų...
Pradėjo merktis akys. Jau žinau, kokį sapną sapnuosiu šiąnakt.
Ar galima šitaip tęsti iki begalybės?
Ar tai ir yra begalybė?..

2009