Gan nemalonią, tačiau intriguojančią šios savaitės temą pasisekė pradėti malonia žinia: vakar Rygoje paaiškėjo, kad prestižinę “Swedbank meno apdovanojimai 2009” premiją ir 10 000 eurų piniginį prizą laimėjo lietuvių menininkas Jonas Gasiūnas. Premijai nominuoti buvo penkių šalių menininkų kūriniai: Jono Gasiūno (Lietuva), Tõniso Saadojos (Estija), Voldemarso Johansonso (Latvija), Victoro Alimpjevo (Rusija) ir Magnuso Wallino (Švedija). Nuo 2000 metų konkurso žiuri laimėtoją skiria atsižvelgdama į dailininkų aktyvumą pastaraisiais metais, pasiekimus šiuolaikiniame mene, jų novatoriškumą bei tarpkultūrinį darbų suprantamumą. Iš lietuvių menininkų šią premiją jau yra laimėję Artūras Raila ir Valdas Ozarinskas.

Tačiau ne mažiau dažna šios savaitės tema dailės pasaulyje – žmogaus teisės.

Viskas prasidėjo tradiciškai banaliai. Minint Žmogaus teisių mėnesį, Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje (URM) gruodžio 4 dieną surengta paroda „Menininkai už žmogaus teises“. Joje eksponuojami žmogaus teisių temai skirti meno kūriniai – vaizdo instaliacijos, nuotraukos ir tapybos darbai. Parodos kuratorius – Evaldas Jansas.

Uždarose institucijose rengiamos parodos paprastai netampa kultūrinio miesto gyvenimo dalimi ir to nesiekia. Šis projektas taip pat neturėjo tapti pastebimu ar įdomiu visuomenei, tačiau atsitiko kitaip. Pirmą kartą kuratoriaus vaidmens ėmęsis menininkas Evaldas Jansas buvo „išcenzūruotas“ – jam liepta iš rengiamos parodos išimti Akvilės Anglickaitės kūrinį. Šis kūrinys – fotografijų serija, kurią sudaro 9-19 metų amžiaus vaikų, keičiančių savo lytį nuotaukos. Taip pat jų pačių ir tėvų komentarai apie tai. Šiuo kūriniu pasakojama ir klausiama, remiantis tikromis šeimų istorijomis, vaikų ir tėvų gyvenimiškomis patirtimis mažiausiai siekiant šokiruoti ar teigti.

To pasekmė – cenzūruojamoje parodoje nepanorėjusi dalyvauti menininkių grupė Coolturistės iš parodos URM atsiėmė savo kūrinį „Monika, arba ačiū labai, kad domitės manimi“. Dailės kritikė ir parodų kuratorė Laima Kreivytė partizaniškai staigiai, per dvi dienas surengė atsakomąją parodą – „Už žmogaus teises – be cenzūros“. Čia eksponuojamas „išmestasis“ Akvilės Anglickaitės kūrinys, taip pat – Ugniaus Gelgudos fotografijos iš ciklo “Tradicinė ir netradicinė šeima”, prieš keletą metų išmestos iš parodos Juodkrantėje, Alinos Melnikovos ir Adomo Danusevičiaus queer tematikos tapyba, Laisvydės Šalčiūtės “monalizų” pora ir įtartino turinio Kęstučio Grigaliūno dėžutė. Ekspoziciją užbaigia visuomenės reakcijas dokumentuojantis Valentino Klimašausko ir Roko Tarabildos videodarbas.

Paroda surengta labai skubotai, ji sutilpo į vieną mažytę galerijos „Kairė dešinė“ salę. Parodos atidarymo metu Laima Kreivytė džiaugėsi, kad tiek pakviestieji menininkai, tiek galerija į pasiūlymą reagavo pozityviai ir greitai. Dvi dienos surengti parodai – rekordinis tempas. Tačiau tokia reakcija nestebina. Natūralu, kad menininkus gąsdina ir žemina cenzūra meno atžvilgiu. Juo absurdiškesnė situacija atrodo žinant, kad prie cenzūros prisidėjo ir Žmogaus teisių stebėjimo institutas. Ši situacija – ne atsitiktinumas, dvigubi kriterijai – įprastinis dalykas mūsų šalyje, ir kultūra ne išimtis.

Įdomu į situaciją pažvelgti ir iš daug siauresnio – meno pasaulio taško. Ji neblogai parodo lietuvišką kuratoriaus darbo suvokimą. Čia jau visi žino, kad paroda turi turėti kuratorių. Puiku. Tačiau kuratorius suvokiamas ne kaip kuriantis, savo poziciją turintis profesionalas, o kaip parodos vadybininkas, organizatorius ar kūrinius pristatantis asmuo. Parodai URM kuruoti pasikviestas vienas skandalingiausių, provokatyviausių Lietuvos menininkų – Evaldas Jansas. Logiškai mąstant, tokia asmenybė ir turėjo suburti provokuojančius, atvirus menininkus ir jų kūrinius. Norint kitokio, nuosaikesnio varianto, abiems pusėms būtų buvę paprasčiau ir mažiau skausminga pasikviesti nuosaikesnį kuratorių, be aštraus požiūrio į aplinką. Tačiau ne, pasirenkamas „brandas“ – žymus menininkas, kurį paskui mėginama suvaldyti grubiai cenzūruojant. Yra žmonių, kurie nežino kaip elgtis su įsigytais brangiais daiktais. Dažnai jie atrodo juokingai. Yra vadinami kaimiečiais ar mandagiau – provincialais. Kaip pavadinti Užsienio reikalų ministerijos žingsnius šioje situacijoje?

Tačiau galima pasidžiaugti tiek principingu Cooltūrisčių grupės žingsniu, tiek be abejonės vienos įdomiausių ir ryškiausių kuratorių Lietuvoje – Laimos Kreivytės sprendimu nenutylėti ir kalbėti apie žmogaus teises – be cenzūros. Tiek optimizmo Žmogaus teisių dienos Lietuvoje proga.

Žmogaus teisės – be cenzūros“, galerija „Kairė dešinė“, trečias aukštas, Latako g. 3, iki gruodžio 19 d.