Pirmąjį džiazo prodiuserį Lietuvoje Antaną Gustį apie Vilniaus iššūkius Londonui, keturis Vilnius Jazz festivalio stulpus, misionizmą ir svajones kalbina Rasa Gečaitė.

Malonu kalbinti ypatingą žmogų. Ne todėl, kad esate Vilnius Jazz festivalio įkūrėjas ir garsus prodiuseris, o kad vis iš naujo stebinate užmojais, įžvalgom, skoniu... Pavyzdžiui, 2009–ųjų „Vilniaus – Europos kultūros sostinės” (toliau – VEKS) Artscape džiazo programa. Juokaujama, kad Vilnius Jazz yra varžovas kitam intelektualios šiuolaikinės muzikos festivaliui „Gaida“. Suspėjate domėtis?

Domiuosi, tikrai domiuosi. „Gaidos“ festivalis iš tikrųjų man labai artimas, visada buvo įdomus, kiekvienais metais lankau festivalio koncertus. Dėl varžybų, tai daugelis grupių, kurios dalyvauja Vilnius Jazz festivalyje, ar net beveik visos yra „tarp kažkur tai“, bet... arčiau šiuolaikinės muzikos. Yra „ir tai, ir tai“. Dalis muzikantų, kurie pasirodo „Gaidos“ festivalyje, gali groti ir Vilnius Jazz koncertuose. Vien todėl, kad Vilnius Jazz nėra tik ortodoksinis džiazo suvokimas. Šiuolaikinio džiazo sąvoka yra daug platesnė. Man įdomu, kas yra šiuolaikinis džiazas, kas darosi dabar, kur jis eina. Būtent šiuo atžvilgiu Vilnius Jazz festivalis turi sąsajų su „Gaidos“ festivaliu.

Viena pagrindinių intelekto savybių yra smalsumas. Ne mažiau svarbi ypatybė – skonis, kurį Jūs atvirai diktuojate Vilnius Jazz festivaliui ir Artscape džiazo programai.

Taip, reikėtų pasakyti, kad taip ir yra. Tik vienintelė išlyga – aš stengiuosi, kad taip būtų. Mes juk visi stengiamės rengtis, gyventi pagal savo skonį. Bet vienintelė sąlyga įgyvendinti savą skonį yra galimybės. Jeigu jų būtų daugiau, tada būtų lengviau. O kai tų sąlygų nėra, tai stengiesi festivalį rengti pagal biudžeto galimybes, dažnai asketišką, bet neaukodamas skonio. Beveik nebuvo nei vieno Vilnius Jazz festivalio, kokį norėčiau surengti. To svajonių festivalio vis laukiu...

Yoriyki Harada. Japonija. Nuotraukos autorius V.Suslavičius

Na, tai būtų gal net pavojinga. O kas toliau po įvykusio svajonių festivalio – tuštuma? Vis dėlto nejaugi per dvidešimtį metų nei karto nepavyko surengti svajonių festivalio?

Deja, nei karto. Sutinku, kad galbūt pavojinga įgyvendinti svajonę, bet norėtųsi tai padaryti. Tikrai žinau, ko noriu ir ką galiu.

O pirmieji festivaliai? Jie turėjo kelti tikrą euforiją. Neįtikėtina, bet pirmasis Vilnius Jazz įvyko 1988–aisiais ir štai išaugo iki pasaulinio pripažinimo.

Iš tikrųjų taip. Manau, kad pirmieji festivaliai buvo bemaž svajonių, bet dėl kitų priežasčių – kad apskritai pavyko surengti. Patikslinsiu, kad pirmasis festivalis įvyko 1987–aisiais Mokslų akademijos salėje. Tai mistinė pradžia...

Tai kodėl Vilnius Jazz tinklaraštyje slepiate 1987–uosius ir visais metais vėlinate festivalio gimimą? Istorija mėgsta tikslumą.

Gal iš to kuklumo? Norėjosi skaičiuoti pradžią nuo tarptautinio festivalio 1988–aisiais. Nes pirmąjį 1987–ųjų festivalį Mokslų akademijos salėje pavadinome „savu“, sovietiniu – jame dalyvavo grupės iš Rusijos, Kijevo, Vilniaus. Buvo labai graži pradžia ir muzikos atžvilgiu, ir estetiniu atžvilgiu. Dabar juokauju, kad pirmųjų festivalių rengėjai visame pasaulyje stengiasi privatizuoti „pirmuosius garažus“, tai ir mums reikėtų.

Gaila, kad Mokslų akademijos salė – ne garažas...

Man ta salė labai artima ir dėl to, kad po metų ten dalyvavau pirmajame Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susirinkime. O 1988–aisiais jau surengėme solidų tarptautinį džiazo festivalį, pasikvietėme grupių iš JAV, Vokietijos, Suomijos. Tada ir gimė Vilnius Jazz pasaulinis festivalis. Mintis surengti festivalį pleveno keletą metų. Dar studijuodamas Kaune turėjau tokį „džiazo hobį“. Nors buvo sudėtinga, bet su draugų pagalba sugebėjau gauti vizas ir aplankyti Berlyno, Leipcigo, Varšuvos, Bratislavos džiazo festivalius. Varšuvos Jazz Jamboree – tai buvo tikras svajonių festivalis. O Bratislavoje 1985–aisiais gal pirmą kartą taip „stipriai“ išgirdau Ganelino Trio. Ten susipažinau su Vladimiru Tarasovu. Euforijos apimtas po koncerto priėjau ir pradėjome šnekėtis, nuo tada palaikome gerus ryšius ir Vilniuje.

Jef Neve Trio. Belgija

Man didžiulį įspūdį dar paauglystėje padarė Vilniaus filharmonijos salėje Ganelino, Čekasino ir Tarasovo džiazo koncertas. Po kurio nusipirkau 1976–aisiais jų įrašytą vinilinę plokštelę „Con anima”, su kuria „augau” iki vidurinės baigimo 1979–aisiais.

Taip, bet Bratislavoje jų koncertas suskambėjo pasauliniame kontekste. Toks įspūdis buvo ir Bratislavos, ir Leipcigo festivalyje, nes į juos važiavau daug kartų ir ten koncertavo Vyšniauskas, Labutis, Jofė, Molokojedovas... Ir tada bendraudamas festivaliuose „atradau“, kad visi užsieniečiai mūsų džiazo atlikėjus puikiai žinojo. Tuomet beveik prieš 30 metų visi galvojo, kad Lietuvoje egzistavo Vilniaus džiazo klubas ir net džiazo festivalis. O juk nieko nebuvo.

Atradimas, idėja ir... Vilnius Jazz.

Visas socialistinis pasaulis įsivaizdavo, kad yra Vilniaus džiazo festivalis, juk tokie stiprūs lietuvių atlikėjai. O aš mačiau, kad nieko nėra. Yra tik stiprus pagrindas, bazė, yra Vilniaus džiazo mokykla. Nesinorėjo, kad tai nutrūktų. Tuo labiau kad 1987 m. V. Ganelinas emigravo į Izraelį, Ganelino Trio iširo ir nustojo egzistuoti. Atrodė, kad džiazas Lietuvoje apmirs. 1987–aisiais tas noras pasiekė kritinį tašką ir pasišnekėję su džiazo muzikantais ėmėme organizuoti festivalį. Dabar nuostabu prisiminti, kaip visi palaikė šią idėją. Nebuvo kur pakabinti festivalio plakatų, tai kabinome ant liepų Gedimino prospekte. Ir susirinko į Mokslų akademijos salę daugybė žmonių!

Gauti sovietmečiu pirmajam džiazo festivaliui Mokslų akademijos salę net dabar atrodo neįtikėtina.

Ėjau tartis dėl salės pas Valdą Monkų, kuris tuo metu dirbo Mokslų akademijoje, buvo ir tebėra džiazo mėgėjas, tai jis ir padėjo tą salę gauti. Tuo metu jau vyko soclagerio visuomenės lūžis. Mačiau, kad jau vyksta judėjimas žmonių sąmonėje. Nuėjau pas G.Babravičių, kuris buvo prie komjaunimo susikūrusio Jaunimo muzikos klubo vadovas, ir pasiūliau: Jūs darote Roko maršą ir festivalį, o galėtume padaryti Vilniuje roko, džiazo ir bliuzo forumus. Dabar iš laiko perspektyvos žiūrint net keista, kad bliuzo ir roko festivaliai mirė, nors žanrai buvo populiaresni, o išliko ir galėjo vystytis tik džiazas.

Zenekos nuotrauka

Tikrai tuomet buvo didžiulis roko pakilimas. Gal visuomenės supurtymui sunki muzika labiau tiko? 1987–aisiais Kalnų parko stadione su draugais susirinkome į Roko maršo koncertą, važiavome automobiliais į Rygą, kur vyko Roko naktys...

Roko ir bliuzo festivaliams žlugus, tos šakos jau yra nukirstos. Ir tik Vilnius Jazz festivalis išliko. O tie pirmieji džiazo festivaliai Vilniuje buvo revoliucingi visos TSRS mastu. Nes į Vilnių atvyko ne tik geriausi Maskvos, Peterburgo muzikantai, bet ir kritikai, prodiuseriai iš Rusijos. Vilniaus džiazo festivalis iškart sugriovė tą susiformavusią festivalių tvarką, kai viskas vyko kaip „liaudies ūkio parodoje“ pagal numatytą sąrašą, trukmę ir pan. Vilniuje iškart gimė nauja muzikinė vizija, festivalio kryptis.

Kartais Jums priekaištauja, kad atsisakote tradicinio džiazo, o vyrauja avangardinis.

Man iki šiol visiškai natūralu, o daugelis to nesupranta, kodėl renkuosi šiuolaikinio džiazo kryptį. Ir jokių kitų krypčių eksperimentų. Tai nėra paranojinė išraiška, o visiškai natūralu, kad Vilnius Jazz festivalis turi parodyti geriausią šiuolaikinį džiazą. Nes Lietuvoje turime autentišką ir unikalią džiazo mokyklą, todėl turime ją propaguoti, o ne tradicinį džiazą groti. Mes privalome išsaugoti, ką turime geriausia ir unikaliausia, ko kiti neturi. Man keista, kad vyrauja nuostata sunaikinti, kas yra vertingiausia. Tai yra mankurtizmas. Juk esi stiprus, kol turi šaknis, iš kurių turi maitintis medis. Per 20 metų, per didelius vargus ir kančias reikėjo saugoti ir kovoti, kad nežlugtų Vilnius Jazz festivalis. Drąsiai galiu sakyti, kad dabar jo dėka turime tiek daug stiprių ir gerų džiazo atlikėjų.

Šiandien Vilnius Jazz festivalis yra pasaulio žemėlapio dalis, tai Lietuvos įvaizdžio pripažintas „brandas”. Būtų beprotybė jį sunaikinti. Jis reikalingas ne tik „legendų” kartai, bet ir jaunimui.

Prieš kelerius metus pajutau, kad jaunimas lyg nebeina į festivalį. Sunerimau, kad publika kartu su manimi pradėjo senti. Toks lyg nežinomybės jausmas apėmė, kaip išlaikyti Vilniaus džiazo festivalį neprarandant jo krypties. Tada 2006–aisiais ir atsirado speciali konkursinė programa jauniesiems „Young power“ (jauna jėga), kuri sujudino visą jaunąją kartą. Taip atnaujinome Vilnius Jazz festivalį be jokių kompromisų. Pastebėjome dar ir šalutinių efektų, kad ne tik dalyvauja jauni džiazo atlikėjai, bet į jų koncertus palaikyti ateina draugai, mamos, giminės. O tada įkvėpti po konkurso neišsiskirsto, o eina klausytis svečių grojimo jam–session‘ų, kuriuose dalyvauja ir jaunieji.

Zenekos nuotrauka

Gal tai ir buvo kritinio lūžio slenkstis, kurį sėkmingai peržengėte?

Noriu tikėti. Nes dabar festivalis turi labai stiprų lauką. Be to, jis vykdo savo misiją – pulsuoja, generuoja, gimdo naujas žvaigždes, o kartu su jau pripažintais vardais stiprina Vilniaus įtaką. Daugeliui džiazo atlikėjų iš kaimyninių šalių esame lyg vartai į Vakarų Europą. Nes, jeigu jau Vilnius Jazz festivalis kviečia, vadinasi, jie, atlikėjai, yra jau verti. Tada jie iškart gauna kvietimus kitur, nes Vilnius Jazz festivalyje nuolat dairosi užsienio prodiuseriai naujų veidų.

22 metai Vilnius Jazz festivalį įpareigoja...

Dabar žinodami elitinę Vilniaus džiazo mokyklą jau užsienio prodiuseriai su manimi tariasi, kad į Vilnius Jazz festivalį atvyktų jauni pasaulio atlikėjai. Šiais metais buvo atvykusi britų džiazo grupė „trioVD“ – kometa, įsiveržusi į britų džiazą. O paimti pačią populiariausią britų žvaigždę yra didžiausia visų prodiuserių ir festivalio rengėjų svajonė. Be to, jau sutartas bendras dviejų lietuvių ir šių britų pasirodymas Londono festivalyje 2010–aisiais.

Tai Londonas yra džiazo Meka?

Jei negroji Londone ir Niujorke, tai bet kur kitur gali groti, tačiau... Jeigu Europoje nori įeiti į aukščiausią A klasę, tai visas „management‘as“ (rinkodaros vadovavimas) yra Londone. Kol nesudalyvausi Londono festivalyje, kol tavo CD neišleis ryškiausia leidybinė grupė, tavęs nėra. Ten dirba selekcininkai ir jie žiūri, stebi, renkasi.

Svajose Vilnius artėja prie Londono?

Reikia laiko ir daug darbo. Su Londono festivalio direktoriumi Johnu Cummingu (Džonas Kamingas) jau esu susitaręs dėl 2010–aisiais pirmo bendro projekto Londono džiazo festivalyje – lietuvių L.Mockūno ir M.Aleksos ir minėtų Vilniuje ką tik koncertavusių britų „trioVD“, kurie dabar pasivadino Chris Sharkey‘s Trio. Tai rodo, kad yra pasitikėjimas viskuo, ką mes darome – ir muzikiniu skoniu, ir mokykla, ir atlikėjais. Vilnius Jazz festivalis – tai medis su šaknimis, nenupjautas, gyvas, turtinantis pasaulį.

Tikros kultūros gerbėjų Lietuvoje nėra daug, tai lyg ir rizikuojate...

Nesutinku su kitų nuostata, kad festivalis „turi nešti pramogą“. Aš manau, kad pats festivalis turi atlikti šaltinio misiją, turi nešti sveiką, šviežią vandenį, kurį geriame. Nes pramoga reikalinga linksminti tik miesto „elito“ sluoksnį, o festivalis turi gilesnę misiją. Vilnius Jazz festivalis stovi ant keturių stulpų – tai Vilniaus džiazo mokykla, Amerikos Niujorko Downtown Jazz, Europos džiazas ir Rytų džiazas – visiškai unikali japonų ir korėjiečių šaka. Ir kai visi šie stulpai ar šakos susitinka, tada Lietuvos atlikėjai jau plaukia pasaulio vandenyne. Po Vilnius Jazz festivalio lietuviai turi tokį stiprų pagrindą, kad atsikrato nepasitikėjimo, baimės, provincialumo. Aš žinau, ką darau ir dėl ko darau. Bet koks nukrypimas būtų pagrindo atsisakymas ir tas medis tikrai lūžtų.

Vilnius Jazz festivalyje kasmet dalyvauja daug japonų džiazo atlikėjų. Įdomu, kaip tai susiję su labai įdomiais garsių japonų menininkų teiginiais 1997–aisiais išleistoje ir dviejų įtakingų vokiečių sudarytoje prisiminimų knygoje „Mr.Fluxus George Maciunas” (Baltos lankos, 2009). Kad jei ne Jurgis Mačiūnas, kuris jiems iš tuomet gana uždaros ir tylios Japonijos XX a. 7–ąjį dešimtmetį padrąsino ir suorganizavo persikėlimą į JAV – vizas, pinigų, nakvynę, maisto ir parodas–koncertus Niujorke, tai gal japonų meno iki šiol nebūtų...

Nežinau, neteko apie tai kalbėtis, bet įdomu. Nes Vilnius Jazz festivalyje jau yra dalyvavę gal 47 ar 48 japonų džiazo atlikėjai. Vilnius yra gal net pagrindinė japonų džiazo scena pasaulyje. Dalyvavimas Vilniaus džiazo festivalyje yra daugeliui svarbus prisistatymas, o svarbiausias galbūt net japonams.

Pokalbio pabaigoje noriu padėkoti už puikią VEKS’o Artscape džiazo programą, kai kiekvieną mėnesį pristatote po vieną vis kitos Europos šalies dar negirdėtų atlikėjų koncertą. Įkvepiantys portugalai Filipe Raposo Trio, neužmirštami estai Free Tallinn Trio, linksmieji belgai Jef Neve Trio...

Kadangi esu Europe Jazz Network vienas direktorių – atsakingas už tinklo plėtrą ir esu vienintelis iš Rytų Europos, o tinklas apima visas Vakarų Europos šalis, tai vakariečių plėtra natūraliai orientuota į Rytus. Prie manęs į tinklą buvo priimta apie 20 naujų narių, todėl šiais metais metiniame susirinkime Glazge buvo pažymėta, kad tai pati didžiausia bet kada buvusi plėtra. Kai 2008–ųjų pradžioje pradėjau sudarinėti VEKS’o Artscape džiazo programą ir norėjau pakviesti naujus, įdomius atlikėjus, tai man buvo visiškai natūralu konsultuotis su kitais europinio džiazo tinklo kolegomis. Iš jų gavau daug medžiagos, pagal kurią rinkausi. Man įdomu pristatyti ne jau žinomą labai gerą vardą ar grupę, nes tai yra lengviausias sprendimas, bet žymiai didesnė prasmė, kai kvieti iš tikrųjų būtent šiandien labai stiprius atlikėjus. Europos kultūros sostinės Artscape programoje norėjau pristatyti, kas yra aktualu ir geriausia, rasti tikrą misionizmo prasmę.

Belieka Jus pasveikinti su 50-mečio jubiliejumi!