S. M. Hutchens. Kodėl C. S. Lewisas buvo protestantas
Daugybei katalikų C. S. Lewisas yra neįminta mįslė. Ypač tai pasakytina apie tuos, kurie šitaip žavisi jo raštais, o dar labiau apie tuos, kuriems jis pagelbėjo jų piligrimystėje iš protestantizmo į Romą. Kaip gali būti, kad šitaip giliai krikščionišką gyvenimą ir tikėjimą išmanantis žmogus, tokios daugybės mokytojų mokytojas, neatsivertė į katalikybę? Kodėl tas, kuris kitiems suteikė šitiek šviesos, pats taip ir neįgijo tikėjimo pilnatvės? Kodėl tokia daugybe klausimų – apie Bažnyčią, popiežiaus instituciją, sakramentus, mūsų Viešpaties Motiną, kunigystę, malonės mokymą, šventųjų garbinimą, skaistyklą, ausinę išpažintį ir Tikėjimo išpažinimą, kurį geriausiai atskleidžia Romos Katalikų mokymas, – talentingasis ir nuovokusis Lewisas nuėjo taip toli ir suprato tiek daug, tačiau nežengė tokio tikėtino paskutinio žingsnio? Kodėl jis pasitenkino likdamas anglikonu, likdamas bažnyčioje, kuri geriausiu atveju tėra menkas Romos Bažnyčios atspindys?
Šis klausimas yra pagrindinė Josepho Pearce’o knygos „C. S. Lewisas ir Katalikų Bažnyčia“ (C.S. Lewis and the Catholic Church, 2003) tema. Kalbant paprastai, iš esmės Pearce’as teigia, jog taip nutiko todėl, kad Ulsteryje gimęs Lewisas buvo auklėjamas griežtai protestantiškai, tad nepaisant jo susipažinimo su katalikybės mokymu ir to, kad tarp jo draugų būta puikių katalikų, net ir gulėdamas mirties patale, jis taip ir nepajėgė įveikti savo išankstinio nusistatymo. Šito dvasinio trūkumo negalima laikyti tiesiog apgailėtina keistenybe; jis glūdėjo pačioje Lewiso gyvenimo ir minties šerdyje ir buvo tokia pat pamatinė jo esybės savybė kaip ir jo gerumas bei intelekto galia. Pearce’as spėja, jog po mirties Lewisas pateko į skaistyklą, kurios buvimu patikėjęs, – kad, apvalytas nuo protestantu jį vertusių nuodėmių, iš jos išeitų tapęs doru kataliku.
Pradėkime nuo pripažinimo, kad visi esame linkę manyti, jog ne mūsų Bažnyčiai priklausantys krikščionys keliaus į vienokią ar kitokią skaistyklą, – bent jau šis protestantas recenzentas tai prisipažįsta. Turime savo nuomonę apie tai, kuriais klausimais kiti yra neteisūs, ir vargu ar šią nuomonę įmanoma suformuluoti taip, kad ji tiems kitiems nepasirodytų tokia globėjiška ir nuvertinanti, kaip ta, kurios Lewiso atžvilgiu laikosi Pearce’as. Galiausiai, žvelgiant iš grynai katalikiškos perspektyvos, apie nekatalikišką krikščionybę ir neįmanoma manyti ką kita, nei tai, kad ji sistemingai klysta, ir kad kiekvienas nekatalikas toks yra todėl, kad yra apakintas nuodėmių, trukdančių jam pamatyti tiesą netgi tada, kai ji pasireiškia visa savo jėga, kaip ji reiškėsi Lewisui per tokius jo draugus kaip Tolkienas bei tokius autorius kaip Dantė, Newmanas ir Chestertonas. Ši Pearce’o knyga pravers tiems, kurie ieško nuodugniai išnagrinėto, sklandžiai parašyto ir nuosekliai katalikiško atsakymo į protestanto Lewiso mįslę. Čia pateiksiu kitą, nekatalikišką, jos paaiškinimą.
C. S. Lewiso knygos „Piligrimo atsigrįžimas“ (Pilgrim's Regress) (Aliuzija į žinomą Johno Bunyano 1678 m. knygą „Piligrimo kelionė“ ) pagrindinį veikėją vaikystėje lanko malonus regėjimas apie vakaruose dunksančią salą. Regėjimą lydi nenusakomo džiaugsmo pojūtis, akimirkomis prasismelkiantis iki pat širdies gelmių, paskatinantis jį leistis į piligriminę kelionę po pasaulį ir galutinai atsiversti į krikščionių tikėjimą. Radęs Motiną Bažnyčią (būtent tokią, kaip ją suprantą protestantai, tą matome ir iš to, kad jis ją vadina Mother Kirk, kaip būdinga britų protestantams), jis ne galiausiai įgyja džiaugsmą, o suvokia joje atradęs kelią į jį, net jei dabar ji atrodo kukli ir neįspūdinga.
Įtikėdami tokie krikščionys kaip Lewisas patiria esmingą krikščionybės potyrį, kurį būtų galima pavadinti eschatologiniu perkėlimu – tai įsitikinimas, kad nors šis pasaulis atspindi Dievo gyvenimą ir perteikia jį per sakramentus, pats tikėjimo ir vilties Objektas iki galo atsiskleidžia tik anapusybėje, būtent joje jis turi būti nuolat tvirtai saugomas ne vien pasakojimų pasakotojų, bet ir Bažnyčios gyvybės bei tikėjimo sargų. „Piligrimo atsigrįžime“ Lewisas tai itin aiškiai perteikia Tėvo Išminties kalboje:
„Esu senas, mano akyse tvenkiasi ašaros, matau, kad ir tu imi jausti tą mums įgimtą sielvartą. Pamesk viltį, bet nepamesk troškimo. Nesistebėk, kad tavosios Salos vaizdiniai taip lengvai persipina su niekingesniais dalykais ir yra šitaip lengvai paniekinami. Svarbiausia, niekada nemėgink jų pasilaikyti, nemėgink laikytis tos pačios vietos ar laiko, kuriuose tave aplankė regėjimas. Sumokėsi bausmę, kuria baudžiami visi, prisirišantys prie vienos vietos ar laiko mūsų šalyje, nes mūsų šalis jų turėti negali. Argi nesi iš Prievaizdų girdėjęs apie stabmeldystės nuodėmę ir kaip, pasak senų jų kronikų, mana sukirmydavo, vos tik kuriam pamėginus ją kaupti? Nebūk godus, nebūk ūmus, nes tik negyvai sutraiškysi prie savo krūtinės karštomis šiurkščiomis rankomis spausdamas tai, ką myli. Bet jei kada suabejosi, ar tai, ko ilgiesi, iš tiesų yra tikra, atmink, ko tave išmokė tavoji patirtis. Vos tik pamanysi, kad tai tik jausmas ir jis išsyk neteks vertės. Budriai stebėk savo mintis, tykodamas to jausmo, ir pajusi – kaip čia pasakius – virpulį širdyje, vaizdinį mintyse ir raudą gerklėje: negi tai ir buvo tavasis troškimas? Žinai, kad ne, ir kad joks jausmas tavęs nenuramins, nes tasai jausmas, kad ir ką darytum, tebus tik dar vienas netikras pretendentas – netikras kaip ir tie nedori geiduliai, apie kuriuos kalba milžinas. Tad galime tarti, jog tai, ko tu trokšti, visiškai nėra tavo paties būsena, o būtent todėl – kažkas Kita ir Išoriška. Tai žinodamas pamatysi, kad ši tiesa, jog to negali gauti, yra tau pakeliama. Kad tai, kas turėtų būti, yra taip didinga ir gera, jog vos tik prisiminęs, kad „tai yra“, pamirši apgailestauti, kad negali to turėti. Maža to – palyginti su tuo, ko trokšti, viskas, ką galėtum turėti, būtų taip menka, kad nė iš tolo nepatenkintų paties menkiausio troškimo. Norėti yra geriau nei turėti. Bet kurio pasaulio, kuriame gali gyventi, šlovė galiausiai tėra tik atvaizdas – tačiau dėl to, kaip sako vienas mano sūnus, tikrasis pasaulis yra tik dar šlovingesnis.
Kaip ir galima įsivaizduoti, drauge su šiuo įsitikinimu esama giliai įsisąmoninto eschatologinio įtarimo, kuris neleidžia Tikrosios Bažnyčios (ar dangiškosios Narnijos, ar Britanijos) sutapatinti su jokiais jos dabartiniais, žemiškais, pavidalais. Šis įsitikinimas taip pat glūdi ir pačioje šerdyje protestantiškosios ekleziologijos, kuri savo gryniausiu pavidalu kyla ne iš kokio antikatalikiškumo, bet iš pozityvios vizijos apie tikrovės prigimtį ir apie mūsų gebėjimą ją suvokti. Ši vizija yra daug senesnė nei Reformacijos laikotarpio išpažinimai apie prigimtį ir tapatybę Bažnyčios, kurioje ji pasireiškė su šitokia jėga. Lewisas tikėjo, kad ši vizija apie daiktų prigimtį kyla iš pačios senosios Išminties.
Tokiam protestantui, koks buvo Lewisas, pagunda bet kurią ekleziastinę formą prilyginti jos dangiškajam archetipui, t.y. laikyti ją Viena, Tikra, Bažnyčia, apimančia dangų ir žemę, dovanojančia save kaip auką čia ir dabar, ypač nusiminusiems tikrumo ieškotojams laikyti ją tokia dieviškai atbaigta, kokia ją laikyti Romos Katalikų Bažnyčia, regis, siūlo savo vaikams, yra būtent tai, kam būtina priešintis bet kuriame iš daugybės regimųjų Bažnyčios pavidalų. Tai, ką regime čia, užtamsintame mūsų dabartinės egzistencijos stikle, tėra šlovės atspindžiai – tikri atspindžiai, tačiau vis dėlto tik atspindžiai, – vedantys mus jos link, tačiau savyje negalintys tos šlovės nei jos džiaugsmo visiškai apimti.
Joks šitaip mąstantis krikščionis netaps absoliučiai lojaliu Bažnyčios nariu, visiškai atsidavusiu atsivertėliu, nes jis į savo bažnyčią – kad ir kuri bažnyčia tai būtų – niekada nežiūrės su tokiu didžiausiu rimtumu, kokio reikalauja jos įgaliotieji (o jie privalo būti įgalioti) magisteriumai. Jis visada žvelgs už jų, ieškodamas kažko aukštesnio ir geresnio, ką jų bendruomenės geriausiu atveju tegali kuo geriau atspindėti. Uolūs tų bažnyčių atstovai jį nuolat kaltins kenksmingu individualizmu, dėl savo tikėjimo jis bus priskiriamas tikrai kenksmingiems individualistams, nors jo nuoširdžiausia meilė ir tvirčiausias pasišventimas yra skirti tam pačiam Miestui, kurį iš tolo regėjo Tėvas Abraomas, dangiškajai Jeruzalei, su kuria palyginta bet kuri žemiška Jeruzalė tėra tiktai menkas atspindys.
Manau, kad šis eschatologinis perkėlimas daug ką paaiškina apie Lewiso vaizduotės veikimą, ypač apie jo vaizduotus kitus pasaulius, kuriuose šis pasaulis atsispindi, ir kurie visi galiausiai siejasi su Kitu Pasauliu, kurio atspindžiai yra visi sukurtieji ir padaugintieji (t.y. įsivaizduojami) pasauliai, ir į kurį jie visi įsilies. Vertėtų pagalvoti ir apie tai, kad Lewisui Bažnyčia, kokią ją regime čia ir dabar, yra vienas tų kitų pasaulių, kurių gyvenimas ir paskirtis yra atspindėti savo aukštesnįjį pavidalą ir patraukti jo link, o šis ir jau yra, tačiau tuo pat metu ir dar nėra tai, ką patiriame čia.
Jei Lewisas būtų išsamiau teologiškai panagrinėjęs Bažnyčios pobūdį, jis visai nebūtinai teigtų, kad Romos Katalikų Bažnyčios pavidalas nėra deramas tikrosios Bažnyčios atspindys, tačiau jis iš visų jėgų priešintųsi Romos aiškinimams, kad ji pati, kaip popiežiška institucija, turėtų būti visiškai sutapatinama su tikrąja Bažnyčia, turinčia visą valdžią danguje ir žemėje. Pastarosios nuostatos permąstymas iš Romos Bažnyčios pareikalautų, kad save ji imtų apibrėžti taip, kaip istoriškai tai jai buvo visiškai svetima. Šitoks supratimas pareikalautų ne vien deramo nusižeminimo, bet ir suvokimo, kad pati savyje ir iš savęs ji nėra Viena, Tikra, Bažnyčia, bet savo gryniausiomis ir aukščiausiomis išraiškomis tikrai ją atspindi ir neša jos būtį ir valdžią – būtį ir valdžią, kurios dėl jos pačios prigimties, gali būti išreikštos ir pažintos kitapus jos ir netgi priešingai tam, kaip ji pati save pažįsta. O tai, galiausiai, yra „protestantiškas“ supratimas.
Džiaugsmo, kurio antplūdžius vaikystėje Lewisas patyrė per tai, ką pats vadino „šiaurietiškumu“, paieškos, be kurių jo grožinės kūrybos negalima suprasti, stipriai išreikštos „Kosminės trilogijos“, kurioje žemiška kūrinija pateikiama kaip dangiškojo gyvenimo santrauka, platonizmu ir „Narnijos kronikomis“, kuriose vaikams nuolat kartojama, kad toji kosmologija, kurią jie siekia pažinti, yra „visa pateikta Platono“. Tai matome ir „Paskutiniame mūšyje“ pateiktame dangaus nupasakojime, kuriame visi geri žemės dalykai išsaugomi ir be galo pagerinami dangiškojoje viešpatystėje.
Psichologiškai neįmanoma, kad šitaip mąstantieji bet kuriai žemiškai bažnyčiai duotų tokią priesaiką, kokios iš savo narių reikalauja Romos Bažnyčia, o dar sunkiau jiems rimtai traktuoti jos pretenzijas į galutinumą. Jei tokie žmonės imami stipriau spausti, galima pagrįstai tikėtis, kad jų reakcija bus toks pyktis ir pasibjaurėjimas, kokius Pearce’as įžvelgė Lewise, o katalikai bei ortodoksai pastebėtų kituose protestantuose, kurie gali pagirti tai, kas katalikų ar ortodoksų bažnyčiose geriausia, bet nelaikys jų tuo, kuo šios teigia esą. Tokio išbaigtumo šioje žemėje ieškojimas, kuris, regis, yra daugybės atsivertėlių paskata, Lewisui nebūdingas kaip tik dėl to, kad jis jo atsisakė būtent todėl, kad tokio išbaigtumo šioje žemėje paieškų atsisakymas ir yra buvimo krikščionimi sąlyga. „Neromietiškumas“ – rytų ar vakarų Romos – buvo esminė Lewiso tikėjimo dalis, nes jo, kaip ir bet kurio protestanto, manymu tai, ką Roma siūlo atsivertėliui, tėra blausus šešėlis (arba, pikto protestanto Lewiso atveju – kaip Pearce’as įsivaizduotų aršiausius Ulsterio protestantus, – velniška imitacija) bet kurio tikrojo Tikslo tyro troškimo.
Kuo labiau Roma save iškelia kaip neklystamos valdžios sostą, kuo primygtiniau ji reikalauja priesaikos, kuo prikišamiau savo kunigystę ji nurodo esant vienintele, per kurią žmonės išganomi, kuo labiau ji teigia turinti ypatingų galių ir mėgina savintis šventuosius ar pretenduoti į Kristaus nuopelnus, kuo labiau ji lygiuojasi su šio pasaulio karalystėmis ir jų šlove, kuo didingesnė jos apranga ir laikysena, kuo valdingesnis jos tonas, netgi ištariamas su visu nusižeminimu ar Kristaus tarnų tarno balsu (kitaip tariant, pačiu valdingiausiu tonu), kuo labiau ji tvirtina esanti žmonių išganymo arbitras, kuo atkaliau ji aiškina, kad jokia bendruomenė nėra tikra, jeigu nepriklauso jai, kuo labiau savo esamą egzistenciją ji prilygina Bažnyčiai, t.y. Kristaus nuotakai ir tiesos pagrindui ir ramsčiui, tuo labiau ji atrodo kaip apsišaukėlė, tuo demoniškesnė jos išvaizda, tuo labiau ji panaši į žemišką šmėklą, apsimetančią dangiška tikrove, tuo labiau ji atrodo kaip netikra bažnyčia, tuo mažiau ji (ar joje sureikšminama Marija) panaši į mūsų Motiną, tuo daugiau meilės darbų reikia atlikti, kad pajėgtum ją mylėti, ir tuo daugiau tenka dairytis po ją, užuot pro ją žvelgus tolyn, kad rastume Bažnyčią.
Šiuo atžvilgiu Lewisas buvo labai tipiškas protestantas, nes matė griežtą ribą tarp to, kuo Romos Bažnyčia skelbiasi esanti, ir jos tikrovės, jis tikėjo, kad tikrovė priklauso vien tai Bažnyčiai, kuri kaip tik nėra konkreti Romos (ar bet kuri kita) Bažnyčia, kad toji tikrovė priklauso Bažnyčiai, kuri, susiliečianti su šia ir kitomis bažnyčiomis ir pro jas prasismelkianti, pati yra didesnė už jas visas. Štai kodėl Motiną Bažnyčią jis aprengia varganais drabužiais – juk jos šlovė slypi jos pasireiškimuose mums. Štai kodėl jis pasitenkino likdamas tuo, kuo sakėsi esąs, – paprastu anglikonu, kurio Bažnyčia jam suteikė paprastą tiesiog krikščionybės pamatą. Jos jam pakako, nes tai geriausia, ką šiame pasaulyje galime padaryti.
Būtent todėl Pearce’o ir kitų katalikų autorių spėlionės, ką Lewisas darytų, jei gyventų dabartinėje Anglikonų bendruomenėje, kurioje veikia atvirai eretiški vyskupai ir šventinamos kunigės, kurių Lewisas nepripažino, neturėtų pernelyg kliautis tikimybe, kad dėl šitaip susiklosčiusios padėties jis jaustųsi priverstas dar kartą pamąstyti, ar neklysta likdamas anglikonu ir ar jam nederėtų atsiversti į Romą. Vargu ar jo nusistatymą atsivertimo atžvilgiu labai paveiktų nusivylimas dėl pasikeitusios anglikonybės (abejotina, ar tai jį apskritai nustebintų, nes jis gerai žinojo apie nuodėmės galią ir įžvelgė šiandieninių permainų ženklus), ypač žinant, jog Romoje savo ruožtu pokyčių neįvyko. Apie save ši skelbia lygiai tą patį, ką ir ankstesniais amžiais, o būtent tokioms Romos nuostatoms priešintųsi taip kaip Lewisas mąstantis krikščionis, kad ir kokia prasta taptų anglikonybė. Būtų galima spėti, jog Lewisas nutrauktų bendrystę su Kenterberiu, tačiau prie Romos jis neprisijungtų. Kaip Pierce’o knygos įžangoje taikliai pastebi Thomasas Howardas, Lewis buvo tiesiog protestantas, ir labai karštas – ne dėl to, kad būtų manęs, jog Krikščionių Bažnyčios nėra Romos bendrystėje, bet todėl, kad tikėjo, jog Krikščionių Bažnyčia pranoksta Romos bendrystę, jog Bažnyčia yra kažkas Kita.
Būtent tie Romos Bažnyčios teiginiai, kurie į ją atsivertusiuosius daro katalikais, sąmoningą protestantą pavers neromietišku ar netgi antiromietišku tikinčiuoju. Lewisas gerai suprato, jog norėdamas atsiversti į Romos Bažnyčią jis privalėtų išpažinti, kad tai ji yra Viena, Šventa, Visuotinė, Apaštališka Bažnyčia, tačiau jis yra labai aiškiai daugybėje vietų pažymėjęs – ypač akivaizdžiai tai matome žinomame „Tiesiog krikščionybės“ pasakojime apie namą su daug kambarių, – kad tuo netiki. Kiekvieną apie save taip manančią bažnyčią jis įkurdino tik jai skirtame atskirame kambaryje – kiekviena bažnyčia pasirodo esanti sekta ta prasme, kad atsiskiria nuo kitų „savoje sekcijoje“, kurioje gali vienumoje mėgautis savo sektantiška savivoka.
Manau, jog tai supratus, bus daug lengviau suprasti ne tik patį Lewisą, bet ir tai, kodėl Romos Katalikų ar Rytų Ortodoksų bažnyčių spindesys ir vientisumas tokių protestantų kaip Lewisas ne tik neskatina prie jų artėti, bet veikiau verčia juos – skirtingai nuo Vitbio vyskupų ar kunigaikščio Vladimiro pasiuntinių – į jas žvelgti įtariai ir nuo jų atstumia. Taip yra ne todėl, kad jų sąžines slėgtų nuslopintas žinojimas esą jie priešinąsi Tiesai, o todėl, kad – tariant itin švelniai – Lėjos jie nesupainios su Rachele.
„Books & Culture“, 2004 lapkritis-gruodis,
vertė Kęstutis Pulokas
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
viena vertus - visiskai jums pritariu. Kita vertus, pagal tokia logika "dvasia pucia" visiems "geros valios zmonems", kam dar kazkoks turinys sitoms savokoms... Kaip ten dainavo John Lennon - "imagine there're no countries and no religions too".
Man atrodo, kad šiais visuotinio susiskaldymo ir susvetimėjimo laikais reikia siekti vienybės ir konsensuso, o ne dar labiau skaldyti ir taip sekuliarizacijos palaužtą krikščionybę. Galima eiti giliai į teoriją, postringauti apie skirtingas doktrinas, bet esmė yra Kristus ir Jo gyvas asmuo. Beje, Jis pats yra pasakęs - "kas ne prieš mus, tas su mumis", apaštalų paklaustas, kodėl kiti, nevaikštantys su Jėzumi, išvarinėja demonus Jo vardu. Tad reikia priimti ir gerbti vieniems kitų skirtingumus, išsižadėti neesminių sutarimų dėl pačios Esmės. Sorry, bet aš savo akimis mačiau kaip Šventoji Dvasia veikia protestantų bažnyčiose. Juk Dvasia kaip vėjas - pučia kur nori. Tad konfesijų ribos Jai nėra jokia kliūtis, o tarp vienos Bažnyčios sienų Jos neuždarysi.
Na, girdėjau iš kažkurio kataliko, berods dvasininko, berods pranciškono A.P. :) anekdotą, kaip vienas katalikas į dangų pateko.
Šventas Petras vedžioja jį po gražiausius sodus, sako - va, žiūrėk, ten baptistai ratelius šoka, anava ten stačiatikiai smilkytuvais mojuoja...
O kur katalikai?
O katalikai rojaus pakrašty, trobelėj, langines užsidarę,- mat niekaip negali susitaikyti su tuo, kad ne jie vieni danguj :)
nieko nekaltinu ir nesirengiu rodyti kazkieno "geru" ar "blogu" darbu. Tiesiog man atrodo akivaizdus faktas, kad protestantiskoji bendruomene labai sparciai mazeja ir silpsta, jos toks buves patrauklus "laisvumas" ir "paprastumas" seniai virto viena koja su postmodernizmu zengianciu absoliuciu nuomoniu pliuralizmu, o tai religijai ir jos tradicijai yra mirtinas nuodas. Katalikybe keistu budu suderino savyje dogmatiskuma ir mokejima keistis istorijoje, atsizvelgiant i poreiki. Per daug akcentuojamas turtas? prasom sv.Pranciskus su pranciskonais ir ju neturto izadais. Per daug ziurima popieziaus autoriteto, baznytines liturgijos pompastikos ir kt? atsiranda Liuteris su Kalvinu ir kt., kurie del didelio radikalizmo atskyla, bet tuo paciu daro korekcijas pacioje Romos kataliku baznycios laikysenoje. Kaltinimai dogmatizmu, nemoksiskumu, silpnavaliskumu ir tikejimu prietarais? o cia, ziurek, jezuitai is kazkur imasi - karingai aktyvus ir ryztingi, mokyti ir kitus mokantys. Ir taip toliau ir panasiai. Tikros permainos katalikybeje vyksta, tik jos vyksta evoliuciskai, prisitaikant, sumaniai derinant naujoves su tradicija o ne per revoliucijas, kai daug kas staiga is esmes keiciama , atmetama. Tai tikro gyvybingumo pozymis. Nezinau, kaip seksis toliau, bet protestantiskasis laisvamaniskumas, suderintas su griezta, net ruscia kalvinistine tvarka ir disciplina, Weberio nuomone, daves kapitalizma ir liberalizma, siandien, visuomeneje disciplinos ir (juo labiau) rustumo poreikiui visiskai nunykus, suede savo gimdytoja - juk liko tik laisvamanybe, net jei su daug geru noru. Arba baigia suesti...
o katalikybe su indulgenciju pardavimu, inkviziciskais lauzais, kraujo zygiais, Dievo zodzio slepimu nuo paprastu parapijieciu, isorinio didingumo pastangomis pritraukt zmones, laikyt juos prietaruose, tai jau stiprumo zenklas??? nesakyciau. taigi kiekviena konfesija turi paklydimu ir paklydeliu, tad siulyciau taip kategoriskai nepranasaut tokios liudnos ateities protestantams, kad netycia neprasilenktumet su Tiesa. kas del nuomoniu, tai geriau kai kiekvienas ja turi tvirta remiantis sv Rastu, nei aklai tikint tradicija ir ne nezinant, kaip tas zodis, (kuriuo zmogus, anot Viespaties, bus gyvas,) atrodo... siand daugybe zmoniu tunotu pragare del savo nuodemiu, jei ne protestantizmas, paskelbes Kristu suprantamai. o daugybe kataliku, tape uoliais Kristaus sekejais, kazkodel labai jau tampa panasus i protestantus... kartais net sulaukia klausimu,ar netapo evangelikais. tai verta pasvarstyt, kodel taip yra. o jei manot, kad protestantai neturi autoritetu, lb klystat. ir siulau neteisti tu, kurie deda pastangas, kad isiklausytu i uzrasyta Viespaties zodi ir Juo sekti. siand daudybe tokiu zmoniu gyvybes aukoja tiesiogine prasme ivairiose pasaulio vietose - del Kristaus, taigi... o liudna protestantu praeitis (ar kai kur ir dabartis) neretai susijus su tuo, kad kai kada kai kurie kataliku atstovai visaip bando juos uzciaupt - nprs visu pirma protestantai skelbia Zodi pasaulieciams, o ne gviesijas kataliku bazn aviu....
protestantizmas parode savo silpnuma - nesant vieno autoritetingo Sventojo Rasto aiskinimo saltinio (plius bendruomeninio hierarchinio autoriteto nunykimas, nevykstantis islamo salyse ir taip islama palaikantis lygiagreciu katalikybei budu), greitai nukeliaujama i savo asmenine nuomone bet kuriuo klausimu, taip suyra pati tradicija - juk protestantu siulomu budu jos neimanoma sukurti ir islaikyti. Ka ir rodo siandiena - protestantizmas gal dar ir nemire, bet jau toli grazu nebera tas sveikas gyvas pilnakraujis kunas, be to - logiskai ir neisvengiamai suskiles i devynias galybes atsaku, sektu, judejimu etc. Tiesiog protestantzimas issivaiksto kas sau - su savo asmenine, siandien ypac labai vertinga bet kuriuo klausimu (nepaisant daugumos niekinio isslavinimo ir niekinio zinojimo), nuomone. O penkiese ar trimis seimomis nieko nesukursi ir nieko neislaikysi, todel ziurint ilgalaikeje perspektyvoje protestantizmo laukia liudnoka ateitis.
Liuiso (Lewis) tikėjimo pamatas buvo Šventasis Raštas - rašytasis Dievo Žodis. Jo tikėjimas rėmėsi teisingais teiginiais, ne žmonių sugalvota tradicija.
Netemdė Liuisas savo sąmonės ir nepasidavė nelabojo kuždesiams (palyginti galima kai kuriuos Elioto Milerio ir Keneto R. Samplzo (Miller, Samples) teiginius kn. ,,Mergelės Marijos kultas“), kurie nustumia į šalį vienintelį tarpininką - Jėzų Kristų.
Kaip neprisiminus Berghofo teiginio, kuris rašo, jog Romos katalikų bažnyčia mananti, kad Šv. Raštas labiau reikalingas Romos katalikų Bažnyčios, nei minėtajai Bažnyčiai reikia Šv. Rašto.
Pasvarstykim, koks galėtų būti santykis tarp užrašytojo Dievo Žodžio ir žmonių sukurtos tradicijos?
Katalikas -t.y. visuotinis.CIa kalbama katalykybe auksciau visu krikscioniu?Ir vel Vatikanas naujoji Jeruzale?Petras su raktais neisileis protestantu?












Broliai kapucinai






















Na, aš kaip Aristotelis - renkuosi vidurio kelią. Jokiu būdu neteigiu, kad tuščios sąvokos be jokio turinio yra gerai. Kaip ir pernelyg didelis užstrigimas ties neesminais doktrininiais dalykais. Negerai yra religinis fundamentalizmas, taip pat negerai yra visiška laisvamanybė ir išskydimas, tarkim, kaip pas kai kuriuos ultramodernius teologus, kad Jėzaus prisikėlimas tėra tik simbolis. Tada galima nusiinterpretuoti ir iki tokio lygio, kad pats Dievas tėra tik sąvoka, nenešanti savyje jokios prasmės. Aš kalbu apie Dvasios veikimą tik tradicinių krikščionikškų bažnyčių kontekste. Ir apskritai, Jėzus, Šventoji Dvasia, man nėra tik sąvokos, o reali empirinė tikrovė, kurią patiriu ir kuria gyvenu. Tad ir nesiremiu savo suvokimu ir interpretacijomis. O dėl konfesijų, tai, manau, savo skirtingu suvokimu neesminiuose dalykuose (nekalbu apie esmę pamatą - Jėzaus dieviškumą ir prisikėlimą, jei tuo abejoji, jau nebesi krikščionis) jos gali viena kitą tik praturtinti. Kaip sakiau, demonai buvo išvarinėjami JĖZAUS vardu - ne Budos ar Alacho.