Apie ištikimo moderniajai klasikai vertėjo amatą ir sąmoningai tvarkingos, taisyklingos, paklūstančios savoms taisyklėms poezijos grožį kalbamės su poetu, vertėju, 2008 metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu A. Gailiumi, save laikančiu laimingu žmogumi, – turinčiu galimybę versti tekstus, kurie artimiausi jo dvasiai.

Ko reikia, norint tapti geru vertėju? Pakanka mokėti užsienio kalbą? Ar reikia kažko daugiau? Giliau?

Vertėjui nepakanka mokėti vien užsienio kalbą, tačiau šiandien galime rasti daug knygų, kurias verčia būtent tokie vertėjai. Užsienio kalbą mokėti – menkniekis, reikia mokėti savo gimtąją kalbą. Nuolat ja domėtis.

Aš nuolat jaučiu būtinybę grumtis su kalbos siaurinimu, ypač redaktorių, taisančių tekstus. Jaučiu pareigą išsaugoti kalbos turtus, net ne turtinti kalbą, bet išsaugoti tuos dalykus, kuriuos redaktoriai linkę braukti. Dažniausiai tekste nelieka įvairių sinoniminių variantų – tik vienas iš penkių galimų.

Taisyklės gali padėti redaktoriui sutvarkyti tekstą. Pavyzdžiui, pasikeičia rašybos taisyklės. Negerai nemokėti naujos rašybos, bet jei bus parašyta piauti, kaip buvo rašoma mano vaikystėje, nematau čia nieko dramatiško. Esmė ne tai. Svarbu jausti kalbos struktūrą, sistemą.

Aš nežinau, kaip mokytis kalbos. Kai manęs to paklausia, atsakau, – skaitykite „Lietuvių kalbos žodyną“. Iš tikrųjų kalbos mokaisi visą gyvenimą, bet jos neišmoksti.

Bet tai tik filologinis aspektas. Jeigu kalbame apie rimtos grožinės literatūros vertimą, reikia būti dar ir literatu. Bent ypatingai domėtis literatūra. Literatūra – ne tai, kas parašyta, o tai, kaip parašyta. Mokydamasis užsienio kalbos šio suvokimo savaime negauni.

Jūsų pirmieji vertimai – iš vokiečių kalbos? Toliau sekė nyderlandų kalba. Kodėl pasirinkote ją?

Tai greičiau atsitiktinumas – kaip ir su vokiečių kalba. Vokiečių kalbą pasirinkau todėl, kad mokykloje, kurioje mokiausi, buvo mokoma būtent šios kalbos. Nebuvo galimybės rinktis: šiandien mokykloje galima mokytis vieną kalbą, universitete – kitą, pavyzdžiui, skandinavų, kurios mano laikais mokykloje nebuvo. Studijų metais man buvo įmanoma rinktis lituanistiką arba germanistiką – nieko daugiau.

Kai baigiau universitetą, turėjau dirbti mokykloje Vilniaus rajone. Tas darbas man nelabai patiko. Tuo metu mano dėstytojas ir draugas, Leonas Petravičius, atnešė nyderlandų-rusų kalbų žodyną, ir sako: „Lietuvoje nėra kas verstų iš šios kalbos – pamėgink“. Neturėdamas ką veikti, šį tą pasižiūrinėdavau, ėmė patikti, pradėjau ieškoti tekstų. Tais laikais buvo labai sudėtinga gauti bet kokią knygą ar tekstą nyderlandų kalba. Nyderlandų kalbos vertėjų nebuvo, tačiau literatūra įdomi ir žinoma.

Vadinasi, nyderlandų kalbą išmokote savarankiškai?

Taip, visiškai savarankiškai.

Ar sudėtinga kalbą išmokti savarankiškai?

Visas kalbas galima išmokti savarankiškai. Be abejo, bus problemų su kalbėjimu (aš ir pats nyderlandų kalba nekalbu), tačiau skaityti galima išmokti bet kuria kalba. Mano atveju, tai nėra ypatinga: nyderlandų kalba priklauso vakarų germanų kalbų grupei. Aš gerai moku vokiečių kalbą, universitete esu gavęs anglų kalbos žinių pagrindus. Žinoma, giminiškos kalbos visuomet pavojingas derinys – tas pats žodis giminiškose kalbose gali turėti visiškai kitą reikšmę. Bet nyderlandų kalbos žodynas panašesnis į vokiečių, gramatika – į anglų kalbą.

Kaip jūs pasirenkate, kuriuos tekstus versti?

Tai yra viso gyvenimo dalykas. Esu laimingas žmogus, kuris net ir krizės laikais gali rinktis, kuriuos tekstus versti. Aš turiu savo pomėgių, mėgstamų autorių. Didžioji dalis sumanymų – mano, kita – leidyklų. Nemažai pasiūlymų gaunu iš leidyklų, o tai, kas patinka man, randasi iš gyvenimo. Vis dėlto niekada nedarau to, ko nemėgstu ar nenoriu. Taip jau yra, kad man įdomi modernioji klasika – viskas, kas parašyta maždaug iki 1960 metų. Ne mano sritis – šiuolaikinė vokiečių literatūra.

Būdamas studentas domėjausi literatūra, tačiau šiuolaikinė literatūra buvo nepasiekiama. Modernioji klasika, Kafka, Rilkė, vokiečių ar austrų ekspresionistai, buvo šiek tiek lengviau prieinami.

Jūsų pirmieji vertimai – moderniosios klasikos kūriniai?

Pats pirmasis mano paskelbtas vertimas – nedidelis S. Freudo tekstas, kiti trumpi tekstai antologijose. Man, visiškai jaunam, tekęs pirmasis beletristikos vertimo darbas,

R. Musilio novelė „Portugalė“, buvo sunkus išbandymas. Kai leidykla pradėjo į mane žiūrėti kaip į galimą vertėją, kartą atėjęs į redakciją sulaukiau pasiūlymo versti F. Kafkos „Procesą“. Niekas nenorėjo versti to kūrinio. Taip aš tapau Kafkos vertėju.

Dar studijų metais labai mėgau R. M. Rilkę – tokiu būdu atsirado „Maltės Lauridso Brigės užrašai“.

Studijuodamas žavėjausi Thomu Mannu, galbūt netgi labiau, nei dabar, nors ir dabar mėgstu šį autorių. Tačiau tuo metu Thomo Manno vertėjas buvo Vytautas Petrauskas. Po V. Petrausko taip pat niekas nenorėjo versti šio autoriaus kūrinių.

Buvo nemažai darbų, kurių niekas nenorėjo daryti, nes tai nėra labai lengva. Man patinka daryti darbus, kurie nėra lengvi – taip atsirado „Daktaras Faustas“, „Juozapas ir jo broliai“.

Gyvenimas viską sudėlioja. Literatūra ateina su gyvenimu. Ką tu renkiesi, ir kas tave renkasi, – atskira, sudėtinga tema.

Kaip vertėjui padaryti knygą perskaitomą skaitytojui? Kokia vertimo proceso pradžia?

Mes visi turime savo būdų. Tai priklauso netgi nuo patirties. Ilgą laiką, prieš pradėdamas versti, privalėdavau perskaityti visą knygą. Dabar to nebereikia. Žinoma, jei aš nežinau knygos, ją turiu paskaitinėti: pasižiūrėti kas autorius, apie ką ir kaip rašo, ar man įdomu. Jei kalbėsime apie knygas, kurias aš siūlau, jos jau seniai perskaitytos.

Anksčiau, versdamas pasidėdavau originalą, žodynus ir daug popieriaus. Dabar pasiimu originalą, sėduosi prie kompiuterio, ir imuosi darbo.

Nuo teksto sudėtingumo priklauso, kiek laiko teks prie jo dirbti. Vertimo blogoji pusė – tai labai ilgas, vienišas darbas.

Jaunasis vertėjas prieš dvidešimt metų, ir šiandien?

Manau, kad dabar yra lengviau. Turėtų būti lengviau. Šiandien jaunas žmogus turi daugiau galimybių. Prieš keliolika metų buvo 4-5 vertėjai iš vokiečių kalbos, ir jų pakako. Pasiekti, kad tavo vertimą apskritai kas nors priimtų, buvo labai sudėtinga. Šiandien gal kiek sudėtingiau patekti į leidyklą, tačiau yra galimybė dirbti internetiniame portale. Jeigu tekstas nors šiek tiek paskaitomas, jį kas nors sutiks publikuoti. Jeigu turi ką nors paskelbęs, gali kreiptis į leidėją. Aišku, niekas nepradeda nuo tobulybės. Visi mes mokomės dirbdami.

Anksčiau buvo sunku tapti vertėju – šiandien yra gerų vertėjų „badas“. Kiek suprantu, leidykloms, kurioms rūpi kokybė, sunku rasti gerą vertėją.

Kaip formavosi mūsų vertimo kultūra? Kokia vertimo kultūra padėtis šiandien?

Prieš dvidešimt metų, kai atėjo Nepriklausomybė, ėmė rastis naujų leidyklų, dirbo 4-5 vokiečių kalbos vertėjai. Šiandien jų daugiau nei 40. Tikriausiai dalis jų visai neblogų. Jie auga, užauga, ir jau yra užaugusių. Nėra taip, kad aš pripažinčiau tik savo kartos žmones.

Iš tiesų labai džiaugiuosi, kad „Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga“ ėmėsi darbų, kurių niekas nedaro. Turiu galvoje organizuojamus seminarus, mokymus.

Kai mes dirbome tuo metu vienintelėje „Vagos“ leidykloje, kas dieną gavome tą patį mokslą. Visi redaktoriai buvo pasamdyti, dirbo kabinetuose, gavo atlyginimą. Mes turėjome tokią mokyklą, kurią šiandien jaunam žmogui gauti labai sunku. Kur rasi tokią vietą, kurioje dirba tokie vertėjai kaip Dominykas Urbas, Vytautas Petrauskas, Adomas Druktenis. Aš kalbu apie tuos žmones, kurie susiję su kalbomis, iš kurių aš verčiu. Jie visi buvo čia pat.

Jei turi klausimą, nežinai, ką daryti, pasisuki į šalia sėdintį kaimyną, ir visus klausimus išsiaiškini. Šiandien nei jaunas vertėjas, nei redaktorius tokios galimybės neturi.

Nepaisant to, situacija su vokiečių kalbos vertėjais, mano nuomone, pakankamai gera. Vyksta kursai jauniesiems vertėjams. Kas dvejus metus turime ir patyrusių vertėjų dirbtuves.

Yra nemažai prastų vertimų. Tai matyti, bet aš netikrinu, nesidomiu, kas tas vertėjas. Viskas, mano nuomone, priklauso nuo leidėjų. Jei leidėjas nori greitai ir pigiai – jis gauna greitą ir pigią prekę. Jei jis rūpinasi savo darbų kokybe, situacija šiuo metu visai nebloga.

Ar Lietuvos literatūros sąjungos organizuojami seminarai, kursai sulaukia jaunųjų vertėjų dėmesio?

„Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos“ organizuojami seminarai susilaukia nemažai jaunųjų vertėjų dėmesio. Aš, šiuo atveju, dažniausiai esu rengiamų kursų vedėjas, bet ne kartą sulaukiau teigiamų atsiliepimų ir klausimų apie būsimus renginius.

Žinoma, derėtų paklausti pačių jaunųjų vertėjų, ar jiems organizuojami renginiai naudingi. Aš šiuo atveju esu davėjas. Bet iš jų taip pat nemažai gaunu.

Kartais kyla diskusijų, kad jokia aukštoji mokykla nerengia literatūros vertėjų. Manau, kad to negalima išmokyti jokioje aukštojoje mokykloje. Žmogus, rinkdamasis studijų programą, dar nežino, ar taps vertėju. Tai praktiniai – ne universitetiniai mokymai.

Kaip jūs vertinate vieną iš edukacinės meno programos „Europos menų mokykla“ projektų „Vilniaus literatūros akademija“?

Aš visus panašius projektus vertinu teigiamai. Žinoma, tai labai prabangus dalykas. Visa kultūra - prabangus dalykas. Šis projektas vykęs keliais atžvilgiais: įdomi kombinacija, pasisekusi taip, kaip turbūt turėjo pasisekti.

Rašytojai, kurie dviems savaitėms atvyko į Vilnių, negalėjo parašyti nepaprasto teksto. Būtų neapsakomai laimingas atsitiktinumas, jei rašytoją, dviems savaitėms atvykusį į Vilnių aplankytų nušvitimas, ir jis sukurtų nepaprastą romaną.

Jaunųjų kūrėjų tekstai turėjo būti paprasti. Bet tiems šešiems rašytojams Vilnius jau nebėra svetimas. Mums, lietuviams, tai labai brangu.

Vertėjams taip pat buvo suteikta galimybė dirbti kartu, t. y. ir vertėjams iš užsienio į lietuvių kalbą, ir tiems, kurie verčia lietuvių literatūrą į užsienio kalbą. Tai – mūsų amatui labai naudinga. Aš, remdamasis savo patirtimi, galiu pateikti pavyzdį: tris savo vertėjas bandžiau įtikinti, kad prasmė yra viena. Jos nesutinka. Tuomet gali pats paklausti vokiečiakalbių vertėjų.

 

Projekto rezultatas – antologija „Vilniaus įkvėpti“. Ar tokio rezultato tikėjotės?

Aš nieko kito nesitikėjau. Nesitikėjau, kad išleisime knygą, kurią turės perskaityti visa Lietuva, ar visas pasaulis, nes ten sudėti be galo reikšmingi tekstai. Ši antologija, mano požiūriu, – projekto dokumentas. Tai labai vertingas kūrinys, bet jis nebus tarp šių metų populiariausiųjų knygų. To ir neturi būti, nes ji nebuvo sukurta šiam tikslui. Antologijos paskirtis netokia.

Jūs esate sakęs, kad poezija ir vertimas jums nėra visiškai skirtingi dalykai.

R. Tūtlytė teigė, kad jūsų poezijoje itin kantriai ieškoma žodžio. Tai vertimo įtaka?

Žinoma, kad poezija ir vertimas visiškai neskirtingi dalykai. Vertimas yra literatūra. Aš visuomet maniau ir manau, kad literatūroje svarbu apie ką kalbama, bet dar svarbiau, kaip kalbama. Tai labiau literatūros specifika, nes visi kalba: rašytojas, kunigas, filosofas, politikas. Kalba apie tuos pačius dalykus. Tačiau literatūros ypatingumas slypi gebėjime apie viską kalbėti „kitaip“.

Jeigu verti gerą tekstą, tau nereikia galvoti apie ką kalbėti, tačiau reikia mąstyti, kaip kalbėti savo gimtąja kalba. Tai – literatūros darbas. Yra paprastesnių, sudėtingesnių tekstų, tačiau man tai yra vieno darbo dvi pusės.

Poezija jūsų gyvenime pasirodė pirmoji?

Žinoma. Todėl, kad aš kūriau poeziją, man rūpėjo literatūra, tapau vertėju. Mano atveju tik taip. Kaip literatui užsidirbti duonos? Tai vienas iš motyvų. Galimybė gyventi iš literatūros. Aš manau, kad gyvenu ne iš vertimų, bet iš literatūros. Gaila, bet iš poezijos gyventi negaliu.

Mano atveju, viskas prasidėjo nuo mokyklinių eilėraščių.

Vadinasi, jūs pirmiausia poetas, paskui vertėjas?

Laiko prasme aš pirmiausia poetas. Išspausdintų puslapių skaičiumi aš esu daug labiau vertėjas, nei poetas. Nors nė vienas poetas nei puslapių, nei pavartotų žodžių skaičiumi negali lygintis su prozininku.

Ar šiuo metu rašote poeziją?

Truputį rašau, pamažu svajoju ir apie naują knygą. Rašau negausiai, niekada nebuvau labai produktyvus. Prieš trejus, ketverius metus būčiau atsakęs, kad nerašau, dabar taip nepasakyčiau.

2008 metais jums buvo įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Ką jums davė toks įvertinimas?

Pirmiausia man tai davė 2-3 dienas neapsakomo jaudulio, ir kokį mėnesį to jaudulio tęsinio. Aš manau, kad tokie dalykai nepakeičia žmogaus. Labai smagu, kai gauni premiją. Ji yra tarsi patvirtinimas, kad dirbai ne visai kvailai. Nežinau, kaip kitiems žmonėms, bet aš, kiekvieną kartą atiduodamas knygą, nerimauju. Man taip yra. Manau, kad žmonės, atsakingai žiūrintys į savo darbą, taip jaučiasi. Visokie išoriniai patvirtinimai tik džiugina. O po to niekas nepasikeičia. Premija manęs nei pagerino, nei, tikiuosi, pablogino. Dėmesys labai malonus, tačiau gyvenimo nei pakeičia, nei atstoja. Jei žmogus gauna premiją, ir pats labai pasikeičia – be reikalo jis tą premiją gavo.

Kalbino Kristina Buidovaitė