Hamiltone lapkričio 29 d., sekmadienį, Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos parapijos Jaunimo centro salėje rinkosi lietuviai į tradicija jau tapusią filmo peržiūrą. Žiūrėjome režisieriaus R. Šarknicko antrą sukurtą dokumentinį filmą „Dzūkų laidojimo apeigos“. Tai mūsų senųjų tradicijų įamžinimas krikščioniškos tautos istorijoje. Šių dienų žmogus tolsta nuo amžinųjų vertybių ir mūsų išliekanti dvasinė etnografija, paremta tikėjimu ir tautinio sąmoningumo patirtimi, mums primena tikrąsias šeimas, namų dvasią tarpusavio sugyvenimo kelyje. Gilusis sovietmetis mus atkirto nuo tikėjimo, pačios tautos savasties, nepriklausomo, laisvo išreiškimo tikrųjų tėvų ir protėvių įdiegtų tiesos vertybių.

Esu gimęs 1968 metais gražiame Birštono krašte. Iš vienos pusės keliaujant Punios link, Alytaus, gražūs derlingi gamtovaizdžiai, o iš kitos pusės – Prienai, Igliauka, Daukšiai, Marijampolė. Birštonas – Dzūkijos ir Suvalkijos riba. Mes matome dar gyvas ir šiandien nuostabias kaimo laidojimo tradicijos bendruomenėse, nors ir gaila, išėjus iš nelaisvės, pasinėrėme į aklą Vakarų pasaulio priėmimą ir sugrįžome į dar didesnę bedugnę. Nutrūko paprasto žmogaus ryšys bendrystėje su gamta, artimu, Dievo buvimu. Todėl ir svarbi egzistencinė prasmingo buvimo stotelė: pamąstymas, kas esu aš, ką nuoširdžiai darau, kuo gyvendamas praturtinu aplinką ir kartu ką geriausio pasiimu iš aplinkos. Žvelgiau ir aš šį filmą, kaip Dzūkijos krašto žmogus ir kartu prisiminiau iškeliavusius savo artimuosius. Dar kartą dėkojau Dievui už gražiausius draugystės metus ir už didžias patirtis, kurias gavau iš savo senelių, iškeliavusių artimųjų draugų. Šis filmas mane paskatino gerbti ir mylėti mūsų tautos krikščioniškąsias tradicijas, jas perduoti ir kitiems.

Daugelis žiūrėjusių Hamiltono bendruomenės žmonių kartu prisiminė tuos papročius, kuriais pagerbė savo laidojamus artimuosius brolius, seseris, tėvus. Ne vienas iš susirinkusiųjų susigraudinęs dalinosi savo šeimos laidojimo patirtimis.

Kaip svarbu ir šiais nužmoginimo, sudaiktinimo laikais tas amžinąsias archaiškas vertybes nenustumti į praeitį, bet savo gyvenimo patirtimi gyvai liudyti, nors kartais ir nebūsi išgirstas ir pasijusi vienišas pasaulyje. Svarbu šiandien pasakyti, kad prisilietimas prie žmogaus, susitikus su artimuoju kartu dalyvaujant Dievuliui, nutiesimas tilto į amžinybę, tai ir padovanojimas vienas kitam pagarbos gyvenimui. Kaip nuo gimimo yra jaučiamas šeimyninis ryšys, taip ir mirties valandą mes mokomės iš naujo atrasti patirtį artimojo draugystėje, priimti tikrąjį atsisveikinimo grožį. Labai dėkojame už filmą režisieriui, kuris moko nebijoti gimti, gyventi ir mirti kiekvieną iš mūsų, kuriam šeimos gyvenimas išlieka prasmingu ir palaimintu Dievo atradimu, vedančiu į naują kuriamą dvasingumo salą. Mes dažnai pasineriame į kasdienybės smulkmenas, iškeldami savo išorinį grožį, bet labai retai gilinamės į tas tikrąsias pamatines vertybes. Mūsų visų pareiga apmąstyti praėjusį gyvenimo laiką ir dėkoti už kiekvieną dieną, šiandien ryžtis pradėti iš naujo ir nepaliaujamai rytojaus dienose drąsiai siekti keisti save. Linkiu, kad šis filmas ne vieno sielos veidrodį nuvalytų nuo kasdienių apnašų, pilkumos, nykių minčių ir mūsų gyvenimas būtų kuriamas šviesesnis, teisingesnis.