Beveik ketvirtadalis amerikiečių tiki reinkarnacija ir astrologinėmis prognozėmis
Tarptautinio tyrimų centro PEW atliktos naujausios apklausos duomenimis, 24 nuošimčiai suaugusių amerikiečių tiki reinkarnacija. Labai panašus nuošimtis yra įsitikinę, kad joga – tai pirmiausia dvasinė praktika. Taip pat 25 nuošimčiai amerikiečių mano, jog astrologinės pranašystės yra tikslios ir stengiasi jomis vadovautis. Apklausa atskleidė, kad dauguma amerikiečių paprasčiausiai suplaka įvairių religinių tradicijų elementų kokeilį ir jį naudoja.
Apklausos duomenis paskelbęs įtakingas leidinys „Newsweek“ pridėjo antraštę „Dabar mes visi hinduistai“.
Leidinio žurnalistė Lisa Miller rašo: „Apklausos duomenys leidžia teigti, kad amerikiečiams vis labiau būdingas hinduistinis, o ne krikščioniškas Dievo, savęs ir pasaulio supratimas.“
„Newsweek“ primena, kad, nepaisant to, jog visgi dauguma amerikiečių save vadina krikščionimis, bet 2008 metų apklausos atskleidė, jog daugiau nei 60 nuošimčių amerikiečių nemano, kad tik Kristus yra kelias , tiesa ir gyvenimas – esą egzistuoja daug kelių į amžinybę. Tai rodo, jog krikščioniška tapatybė yra labai sumenkusi.
JAV įsikūrusios Visuotinės hinduizmo bendruomenės vadovas Rajanas Zedas, komentuodamas apklausos duomenis, tvirtino, kad tai ik dar vienas įrodymas, jog žmonėms esą reikalingas „gilesnis, viską apimantis dvasingumas, kurį jie atranda hinduizme“. Pasak R. Zedo, tai, kad hinduizmas tampa patrauklus žmonėms, kurie formaliai nepriklauso šiai religinei tradicijai, tik rodo, kad žmonės vis labiau ieško ne religijų skirtybių, bet panašumų ir vienovės.“
O gal tai rodo, jog šiuolaikinis žmogus bijo bet kokių tvirtų įsipareigojimų ir modeliuoja taip pat ir dvasinį gyvenimą pagal prekybos centro vaizdinį. Egzotiškas ir tarsi niekuo neįpareigojantis hinduizmas „dvasingumo vartotojui“ tikrai gali atrodyti labai patrauklus.
Parengė Andrius Navickas
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Na, kas nebuvo, man nelabai svarbu, man svarbiau, kas buvo ir yra, realybė :) Paprastai Saulės ir Mėnulio užtemimai laikomi žyminčiais negatyvius laiko momentus, jų metu Indijoje žmonėms rekomenduojama tarti Aukščiausiojo vardus. Čia man įdomus dalykas, kad ir Biblija apie tai kalba:
"Saulė pavirs tamsybe, o mėnulis – krauju, prieš ateinant didingai ir šlovingai Viešpaties dienai, ir kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas." (Apd 2:20-21)
Jeigu jus domina tas nesutarimų laikotarpis, galite pasiieškoti informacijos, gal rasit :) Pvz. dabar yra pasaulinės ekonominės krizės laikotarpis, ir daugeliui nesiseka ekonomiškai - kaip toks, jis turi savo prasmę laike, galima sakyti, Dievas siunčia įvairias pamokas, kartais asmeniškai, kartais visiems kartu. Niekas nevyksta šiaip sau.
Reinkarnacija neprieštarauja išganymui, taip pat nepresuponuoja apie išgelbėjimo bei tobulumo siekimą savo jėgomis - greičiau reinkarnacija parodo malonės neribotumą - visi bus išgelbėti, bei pasaulyje vyraujantį teisingumo, veiksmo-atoveiksmio dėsnį, t.y. pvz. paaiškina, kodėl vieni gimsta skirtingoje padėtyje negu kiti, sveikumo, grožio, turto ir visais kitais atžvilgiais. Kažkada rašiau apie tai komentarą čia: http://soulsurvivorbook.wordpress.com/2009/04/17/confessions-of-a-skeptic/#comment-316 Šiaip ten bloge aprašoma vienas paskutiniu metu pagarsėjęs JAV reinkarnacijos atvejis, ir geros dvasios komentarų daug yra.
Atma, sakykite, o koks Jums skirtumas, buvo ar nebuvo Mėnulio ir Saulės užtemimai ir žemės drebėjimas Jėzaus Kristaus nukryžiavimo dieną? :)
O jeigu ir nebuvo viso to, na ir kas? :)
...O aš vis svarstau, kokia žvaigždžių konfigūracija, o gal Saulės laukų audros lėmė, kad prieš porą metų ir man, ir keletui mano pažįstamų teko tuo pačiu metu išgyventi didelius nesutarimus kiekvienam su savo artimaisiais... :)
Reinkarnacijos neigimas kyla iš tikėjimo Jėzaus išganymu - tobulu, todėl vieninteliu. Žmogaus pastangos pačiam išsivaduoti jo neišgelbsti, taip tikime. Krikščionys pripažįsta tik skaistyklą, bet ją įsivaizduoja ne kaip naują gyvenimą žemėje, o kaip apsivalymo būseną. Kai kas ir šitą gyvenimą lygina su skaistykla, jei daug kenčia, ir guodžiasi, kad tada mažiau teks skaistėti po kūno mirties.
Be to, tikėti reinkarnacija nesveika ir dėl to, kad nuvertinamas šitas esamas gyvenimas. Ypač vakariečiai prisifantazuoja, kuo jie atgims. Man tai atrodo kvaila.
Na, ką Mokytojas nei teigė, nei neigė, jo mokiniai, nuosekliai išeinant, irgi nelabai gali nei teigti, nei neigti. Tai šiam kontekste krikščionių reinkarnacijos neigimas atrodo neturintis atramos Jėzaus Kristaus mokyme ar Senajame Testamente. Agnostiškumas šiuo klausimu būtų logiškesnė krikščionių pozicija.
Dabar paskaitinėjau tokį įdomų nagrinėjimą apie NT magus, Betliejaus žvaigždę ir kt: http://bethlehemstar.net/ Ypač įdomus man pasirodė tvirtinimas apie Mėnulio užtemimą Jėzaus Kristaus nukryžiavimo dieną, taip pat Saulės užtemimą tuo laikotarpiu ir žemės drebėjimą.
Jeigu Jėzus nieko nesakė apie reinkarnaciją, tai mes gi nepriskirsime jam tikėjimo ja. O Bažnyčia, kuri perėmė ir per du tūkstantmečius plėtojo Kristaus mokymą, reinkarnacijos nepripažįsta. Šis nepripažinimas logiškai išplaukia iš visos krikščioniškos teologijos. Katalikai laikosi Bažnyčios šiandien skelbiamo mokymo, bent jau, manau, kad jiems sveikiausia būtų jo laikytis, nesivarginant dėl to, ko patys negali ištirti ir patikrinti.
Jėzų neeiline asmenybe laiko daug kas, pvz., musulmonai, galbūt ir tamsta, bet mes jų anei tamstos krikščionimis nevadiname... :)
Be to, visai nežinia, ar apskritai tie išminčiai buvo ir tikrai atėjo, pagarbino... :D
Gali būti, kad jie - tik vaizdinys to, kad visa pasaulio išmintis, visos tautos lenkiasi Dievo meilės kvailybei, kuri bet kokią žmogaus išmintį pranoksta...
Jei dar daugiau, tai pasakysiu, kad nežinau, ar Jėzus gimė Betliejuje, ar ten įvyko kūdikių žudynės, ir ar šventoji šeima buvo pasitraukusi į Egiptą. Ir t.t. Galbūt tai ne faktai, o bibline tradicija gyvenusių žmonių pasakojimo, arba tiksliau - Dievo, kuris įvykdo savo pažadus, džiugios kontempliacijos išraiška.
Kai supratau, kad to nežinau, žemė iš po kojų ėmė slysti. Bet netrukus supratau, kad mano tikėjimas remiasi ne tomis istorijomis, kurias dabar mes linkę priimti kaip faktus. Jos - tai spalvingas, puošnus, patrauklus apdaras. Man nebesvarbu, ar tikrai buvo taip, kaip parašyta, ar ne.
Svarbu tik gelbstintis Dievo solidarumas su mumis, žmonėmis, Jėzaus Kristaus ir Dvasios apreikštas.
Taip, NT magai turėjo veikiančių metodų :) . Juos tiktų ir pirmaisiais krikščionimis pavadinti, nes jie pirmi suprato, kad Jėzus yra neeilinė asmenybė ir atėjo jo pagerbti.
Pamenu, universitete dėstytojas juokėsi, kad žvaigždžių fizinis poveikis žmonėms pagal apskaičiavimus yra mažesnis negu kokių nors daiktų kambaryje. Tai čia viena astrologijos samprata, nežinau, kiek patys astrologai tokios laikosi - kad žvaigždės daro poveikį. Kiek aš supratau, žvaigždės yra ne darančios fizinį poveikį, bet tiesiog kaip žymekliai, laike besikeičiančiame dangaus žemėlapyje, atspindinčiame globalinę visatos situaciją. Astrologai žinojo kaip tą žemėlapį skaityti, bet šiais laikais jau nebemoka.
Reinkarnaciją iš tikro sunkiai galima patikrinti kokiais nors konvenciniais materialiais metodais, bet ir visi kiti aukštesnio žinojimo dalykai yra sunkiai patikrinami. Yra žmonių kurie atsimena, yra tyrėjų to reiškinio, yra apreikšto žinojimo apie tai Rytuose. O šiaip, nei judėjų pranašai iki Jėzaus Kristaus, nei jis pats, neneigė reinkarnacijos. Nors ir neteigė, bent jau kiek matyti iš to, ką sako kanoniniai raštai. Nepaliesta tema.
NT karaliai/magai nebuvo krikščionys, todėl turėjo savų priemonių gėriui atrasti. Beje, ir visiškai neoriai, kaip visažiniams profesoriams nederėtų, klausinėjo kelio... :)
Kristus iš tiesų atneša laisvę nuo visų šitų dalykų (priklausomybių), bet tik tuomet, jei priimame jo laisvės sąlygas, kurių sunkiausia - mažiau rūpintis savo paties kailiu.
Saulės aktyvumo įtaka žmogaus sveikatai yra moksliškai įrodyta, kaip ir Mėnulio fazių, aplinkos cheminio užterštumo, radiacijos ir pan., todėl natūralu, kad protingi žmonės linkę į tai bent šiek tiek atsižvelgti. Visai bepročiai krikščionys gali ir to nepaisyti, nes, pasak Ignaco Lojolos, vienodai turėtume žiūrėti ir į sveikatą, ir į ligą, į sėkmę ir nesėkmę. Tai galbūt šventųjų kelias, kuris su sveiku protu ne visad sutampa. Kristus jame yra vienintelis siektinas gėris.
O žvaigždžių poveikis - tikėjimo dalykas. Kaip ir reinkarnacija. Na, kas gali patikrinti? Krikščionybė sako (konkrečiau, man tai sako Kat.bažnyčios katekizmas) - nėra reinkarnacijos. Ir kodėl aš turėčiau manyti priešingai? Ar dėl to, kad mirti nenoriu? Koks mano reikalas?
Mano reikalas yra kiek įmanoma dorai gyventi dabar, kol gyvenu.
Taip, populiarūs horoskopai spaudoje - nieko verti. Ir šiaip religingam žmogui nėra didelio reikalo vadovautis astrologų patarimais. Bet kartais pasireiškianti vieša kova prieš astrologiją, kaip šėtono užmačią, na, kartais atrodo hipertrofuota :) . Pvz. prieš mokslininkų atliekamus saulės aktyvumo matavimus nematoma reikalo protestuoti :), o astrologija plačiąja prasme yra visatos tendencijų matavimai. Galima tikėti, galima ne, bet va NT karaliai-astrologai kažką teisingai pamatė.
Na, labai sudėtinga ta jyotisa...
O kam krikščionims astrologija?
Kam susipančioti tais primityviais horoskopais? Ten eik, kitur neik, tą daryk, o to ne - šiandien, o rytoj atvirkščiai. Ir visa tai kam - tam, kad sektųsi.
Juk yra svarbesnių siektinų ir vertingesnių dalykų.
skalsu, Indijoje yra džiotiša (jyotisa) - http://en.wikipedia.org/wiki/Jyotiṣa
Vakaruose populiari astrologija dažniausiai yra kitokio pobūdžio sistema, todėl tiesiogiai tikėjimas astrologija ir induizmas nesietini, jeigu kalbam apie tokias apklausas kaip šiam straipsnyje.
Šiaip, šiek tiek keistas tas tarp krikščionių paplitęs astrologijos demonizavimas, turint galvoje NT pasakojimą apie žvaigždę virš Betliejaus ir atkeliavusius karalius-astrologus.
Atleiskite, Atma, šiuo metu neturiu laiko gilintis į tekstus ne gimtąja kalba, bet tikiuosi Jūsų pateiktą nuorodą paskaityti kiek vėliau.
Turiu pasakyti, man nelabai rūpi, kokia bus realybė po mirties. Nepriklausomai nuo to, kaip tikiu, turėsiu ją patirti tokią, kokia ji bus. :)
Būnant kataliku laikytis Katalikų Bažnyčios mokymo tuose dalykuose, kurių negali pats patikrinti ir iki galo neabejotinai įsitikinti, manau, yra geriausia pačiam žmogui - mažiau konfliktų su Motina Bažnyčia ir sąžinė ramesnė :)
Bet už tas "tiesas" galvą guldyti, ar vieni kitiems barzdas rauti :) manau, neverta.
Ar klystu, ar neklystu, tikrovė YRA kokia nors ir nepriklausoma nuo mano įsitikinimų. Galbūt po mirties apskritai yra nebūtis. Ačiū Dievui už tai, kas ten bus ar nebus.
Dievo malonė, krikščionys tiki, yra beribė. Bažnyčia, nors ir teigia esant pragarą, nei vieno žmogaus neskelbia prakeiktu, atsidūrusiu pragare. Net išdaviko Judo. Nei Hitlerio, nei Stalino, nei kitų panašių. Tai Viešpaties reikalas - Jis, mano giliausiu įsitikinimu, iš savo malonės kiekvienam duos pačią geriausią, jam labiausiai tinkamą vietą. Kas šauksis Viešpaties, nepražus.
Krikščionims taip pat nėra reikalo suprasti, KODĖL nuo gimimo yra visokeriopa nelygybė. Turto nelygybė kyla iš žmonių nesolidarumo ir egoizmo. Grožis apskritai yra reliatyvus dalykas... Pvz., man gražiausia yra tai, kas natūralu.
Dėl gabumų, sveikatos - Viešpačiui visai nesvarbu, kad, kad ir kiek stengčiausi, netapsiu kokiu nors čempionu ar genialiu išradėju, jei Jis man davė tik nedidelių talentų. Jam rūpi, kad tuos mažus talentus, kuriuos gavau, leisčiau apyvarton - maksimaliai išnaudočiau, o ne supūdyčiau vien dėl to, kad kiti jų turi daugiau. Yra Evangelijoje pasakojimų, kaip tarnams valdovas davė skirtingai ir apdovanojo tuos, kurie leido apyvarton jo dovanas... :)
Kuo žmogus gabesnis, tuo jam įpareigojimas prieš Viešpatį ir prieš žmoniją didesnis. Už tai ir atsiskaitys. Taip sako krikščionybė. :)