Renata Šerelytė Krakatukų jūra. Iliustravo Irmina Dūdėnienė. Vilnius: Alma littera, 2009.

Dar viena vaikiška R. Šerelytės trilogijos (?) dalis: po ,,Krakatukų pievelės“ ir ,,Krakatukų brūzgynėlio“ spėjo įsiterpti ir ,,Trenktukė“ – stilistiškai itin artima šiai Krakatukų sagai. Ir, nors knygos visiškai nepanašios į Almos litteros propaguojamas komercinės literatūros trilogijas, kurias itin mėgsta paaugliai, į jų ,,serijiškumą“ vien jau iš inercijos negali nežiūrėti neįtariai. Vaikystės nostalgija dvelkia šiltos iliustracijos: paprasto grafito galios iš tikrųjų didesnės už kompiuterio. Jos itin tinka unikaliems R. Šerelytės veikėjų charakteriams, pavaizduotiems priešlapyje, kad nė vieno nesumaišytum. Vaizdavimas priešlapyje turbūt neatsitiktinis: tie įmantrūs vardai iš tikrųjų kiek apsunkina skaitymą, tačiau rašytojos pinamas siužetas puikus. Ir vis dėlto personažų charakteriai per ryškūs: jų charakteringumas, tipažų ekspresyvumas užgožia veiksmą. Svarbiausios etines vertybes personažams padeda atskleisti nauji draugai: komunikacija tampa svarbiausiu įdomaus ir prasmingo gyvenimo elementu. Dialogai, užimantys tikrai daug vietos tekste, sklidini humoro, tačiau juose, man regis, užsimėgaujama kalbos žaismu. Autorė eksperimentuoja kalba: tai patinka suaugusiajam, juolab filologui, bet vaikui gali būti nuobodu. Kita vertus L. Carrollo ,,Alisa“ vaikystėje irgi ne vienam iš mūsų atrodė perdėm klampi, siurrealistinė, tačiau neišvengiamai paliko gero skaitinio žymes sąmonėje.

Maria Znamierowska-Prüfferowa Vilnius, miestas arčiausiai širdies. Iš lenkų k. vertė Viktorija Skliutaitė. Vilnius: Alma littera, 2009.

Lenkų etnologės dienoraštis bus įdomus kiekvienam Vilniaus mylėtojui, jo neišnaršytų kampelių, neatrastų vietų, apleistų kiemų ieškotojui. Svarbus knygos paratekstas – joje pateikiamas išsaugotas ir įprasmintas tragiškos biografijos dailininkės Sofijos Urbinavičiūtės-Subačiuvienės tarpukario Vilniaus fotografijų archyvas. Įdomiausia, kad tie negatyvai netyčia aptikti ir ištraukti iš šiukšlyno. Tikra sensacija, sakyčiau. Karo metų Vilnius aprašytas su savotišku grauduliu: pastabiai, neprasprūstant pro akis gyvulėliams, bažnyčių užrašams, interjerų detalėms. Vaizduojamas turgaus margumynas, įspūdingos Kaziuko mugės – jautriai fiksuojama tai, kas neišliko fotografijose – žmonės, trapūs amžininkų judesiai, eigastis, kalbėsena. Užrašyti kai kurie reti, mums patiems nelabai girdėti papročiai, prietarai, burtai. Aprašyti ir liturginiai papročiai, giesmės, pvz., stačiatikių laidotuvių apeigos. Su etnologės įkarščiu lankytos visų tikybų šventyklos, registruojama jų būklė, minimi konkretūs tapybos darbai. Domėtasi tautinėmis mažumomis, nagrinėjamos jų kultūrinės tradicijos, išsidėstymas miesto topografijoje (pridėtas lenkiškas miesto žemėlapis). Tai ne vien dienoraštis: asmenines emocines impresijas čia jungia kruopšti faktografija. Ir turbūt jis daug išraiškingiau už visą grandiozinį VEKS projektą pažymi tautų bei kultūrų draugystę.

Zurabas Džavachišvilis SOS: Pasala šešėliui: specialiųjų operacijų skyriaus kronika. Vilnius: Alma littera, 2009.

Turbūt labiausiai iš visos grožinės literatūros žanrų kaugės nemėgstu lietuviškų detektyvų – paprastai jie būna tokie nuobodūs. Tačiau šį parašė Lietuvoje gyvenantis gruzinų tautybės pilietis, dirbantis teisėsaugos srityje. Turiu pagirti už darbštumą bei tikroviškumo efektą: autorius demitologizuoja lietuvių ,,jautrumą“ ir demaskuoja elementarią aklai tikinčiųjų žiniasklaida kvailybę, o tas labai sveika visais aspektais. Su ryškia beletristo gyslele eskizuojama dabartinė teisėsaugos situacija: į tai pakliūna ir kriminalinės realijos, ir laikraščių aktualijos, atpažįstama Vilniaus architektūra. Jis eskizuojama dabartinę teisėsaugos situaciją. Į tai pakliūna ir vienkartinės realijos, ir laikraščių aktualijos, atpažįstama Vilniaus architektūra. Vis dėlto jaučiuosi perskaičius storą laikraštį, kad ir nagingai parašytą. Sužinojau šiek tiek apie kriminogeninę situaciją emigracijoje. Taipogi sveika yra tai, jog knygoje ironiškai kalbama apie politikus, su tinkamu slengu ir grotesku – apie nusikaltėlių pasaulį. Nenubrauksi autoriaus apsiskaitymo ir medžiagos išmanymo, tačiau detektyve pastebėjau gana daug moters ir vyro elgesio stereotipų. Pavyzdžiui, muštynių epizodas, kuriame primityviai, patiniškai ,,paperkama“ moters širdis. Kaip tik dėl to knyga sugestijuoja tas jau atsibodusias maskulinistines pozicijas, jog laimi stipriausieji. Nors nusikaltėlio paveikslas piešiamas su empatija ir įgauna gan simpatiško veikėjo bruožų, pozityvumo skatinimo misiją turbūt atlieka toji siužeto baigtis, kurioje teisėsauga nugali nusikalstamumą.