Nenustebau, kai viename seminare statistinius duomenis apie Europoje daugiausiai alkoholio išgeriantį jaunimą pristatęs profesorius aukščiausią stulpelį nubrėžė ties Danija. Pagal alkoholio suvartojimą tarp jaunimo (15-18 m.) danai užtikrintai pirmauja Europoje ir JAV jau nuo 2003-ųjų metų. Patys danai šį faktą pripažįsta (78 procentai tėvų įsitikinę, kad tai visuomenės problema), o ir man nėra sunku pastebėti itin linksmai nusiteikusių paauglių jūrą, užtvindančią Odensę savaitgalio vakarais. Galbūt net pavyktų tai pakartoti be –7.5 dioprtijų stiprumo akinių, be kurių jau nebepavyksta surasti kelio iš baseino į persirengimo kambarius.

Arba aš lankausi netinkamose vietose, arba tikrai retas mano amžiaus ir jaunesnis danas linksminasi be alkoholinių gėrimų. Nesu šios srities ekspertė, tačiau kliaudamasi savo „iš akies“ vertinimo sistema, galėčiau paantrinti, jog neatrodo, kad jaunuolių išgertas alkoholio kiekis būtų minimalus. Nepavadinčiau jo ir vidutiniu. Gal iš tikrųjų lankausi netinkamose vietose? Jeigu jau taip, šiuo požiūriu tinkamesnę vietą čia surasti labai sunku.

Visai neseniai, Kalėdų pietų, netyčiomis tapusių vakariene, metu kolega danas manęs paklausė, ar aš taip pat mananti, jog danai išgeria daugiau alkoholio nei kitos tautos Europoje. Manyk čia nemanęs, tačiau kaimynui iš dešinės išpylus trečią stiklinę alaus man ant batų, o suolo draugui kelintą kartą užsimiršus ir pakalbinus mane daniškai po to, kai visą semestrą bendravome angliškai, savo nuomonę išsakiau atvirai.

Atėjus mano eilei klausti, pasidomėjau, kodėl alkoholis jiems toks svarbus ir kodėl joks renginys be jo neapsieina. Net rankomis patryniau uždavusi tokį, mano nuomone, sudėtingą klausimą, tačiau kolega atsakė taip staigiai, tarsi būtų turėjęs paruoštą atsakymą: danai – pakankamai uždaro charakterio žmonės, kuriems sunku socializuotis, todėl į pagalbą jie pasitelkia tam tikras priemones. „Jeigu žmogaus nepažįsti, lengviausias būdas susipažinti“, – pasak mano kolegos: – „Su juo išgerti“. Ir nors tą vakarą visi dvidešimt aštuoni kolegos jau buvo puikiai pažįstami, tačiau, taikant pastarąją teoriją, tikriausiai norėjo susipažinti artimiau.

Tą patį vakarą sugrįžusi į bendrabutį sutikau ir daugiau apsvaigusių jaunuolių, tik šįkart ne baltapūkių danų, o savo kraštiečių. Tik pastaruosius alkoholis kažkodėl paveikė priešingai nei mano kolegas, šie nebuvo perdėtai linksmi ar geraširdžiai ir neketino socializuotis. Keturi vaikinai, ratu apsupę du turkus, atrėmę į juos alkūnes pakeltu tonu sprendė dilemą: „Kokį kebabą darom – su mėsa ar vegetarišką?“.

Tarp jų atsiradus vienam vaikinui ir merginai (dėl kurios, panašu, ir įvyko konfliktas), besistengiantiems nuraminti supykusius draugus, pastarieji mano didžiausiai nuostabai pradėjo šaukti: „Lietuva lietuviams, o kebabai – namo“.

Negalėjau patikėti savo ausimis. Kraštiečiai tikriausiai užsimiršo, kad ne kokiam Naujininkų rajone esą, o Danijoje, kur rasizmas ir ksenofobija – svetimi. Ir kam tada važiuoti į svečią šalį, ir dar tokią, kur imigracijos rodikliai gana aukšti, jeigu kitataučiai matomi kaip grėsmė. Išmintingi senoliai sakydavo – bijai vilko, neik į mišką. Tačiau ne visiems užtenka išminties iš išmintingų senolių pasimokyti.

Į ginčą nesikišau, rodėsi, kad konfliktą suvaldyti pavyks jo kaltininkams. Panašu, kad taip ir įvyko, jau išjungusi kambaryje šviesą už lango dar išgirdau nepasitenkinimo šūksnius: „Kodėl tu gynei tuos kebabus?“, o garsioji frazė „Lietuva lietuviams“ nuaidėjo gatvėmis dar keliskart.

Kažkas čia ne taip, susimąsčiau. Kad ir kaip danai pirmautų pagal išgeriamo alkoholio kiekį, dar nė karto negirdėjau jų šaukiant „Danija danams“ arba vadinant turkus kebabais. Ir daugybės smulkių parduotuvėlių šeimininkai arabai jiems tėra tiesiog arabai, o ne „babajai, susigrobę visas darbo vietas“.  Taip pat manau, kad nors ir būdamas girtas, danas nesugalvotų supjaustyti keliolikos dviračių padangas vien dėl smagumo.

Kitus alkoholis paveikia būtent taip.

Ir nesuprasi, kodėl.