Žinių agentūra „AsiaNews“ publikavo islamologo Samiro Khalilo Samiro, Libane dirbančio jėzuito straipsnį apie Rytų Bažnyčių reikšmę.

Tėvas Samiras primena, kad ateinantis Vyskupų sinodas, vyksiantis 2010 metų spalio mėnesį, bus skirtas būtent Rytų Bažnyčioms. Tai negausios, bet labai senos bažnytinės bendruomenės, gyvuojančios dabartinėse musulmonų daugumos šalyse ir neretai ten įsikūrusiose dar prieš paties islamo atsiradimą.

Su kokiomis problemomis, kokiomis temomis susidurs būsimas Vyskupų sinodas? Pirmiausia su sudėtinga politine ir konfliktine situacija. Rytų Bažnyčios dažnai gyvena konfliktiniame kontekste. Kai kurie konfliktai yra jau įsisenėję, kaip kad Izraelio ir Palestinos atveju, kiti neseni, susiję su karu Irake.

Kitas reikšmingas veiksnys Rytų regione yra 1979 metų Irano revoliucija, suaktyvinusi visų musulmonų šiitų judėjimą. Trečias veiksnys yra islamistinio terorizmo išplėtojimas, perduodamas ir kitiems regionams. Prie viso to reikia pridėti islamiško fundamentalizmo stiprėjimą, kuris pasireiškia radikalios islamo doktrinos dėstymu, išoriniais ženklais, islamiškos teisės įvedimu, dėl ko krikščionys priversti elgtis „islamiškai“ arba patiria diskriminaciją. Visų šių veiksnių kombinacijos rezultatas yra akivaizdus religinės laisvės sumažėjimas.

Kokie yra krikščionių atsakymai į tai? Kartais atsakymas yra priešiška reakcija, kuria kietomis priemonėmis siekiama ginti savo krikščionišką tapatybę. To netrūksta, pavyzdžiui, Egipte. Tačiau dar dažnesnis atsakymas yra emigracija. Rytų musulmonai dažnai emigruoja dėl ekonominių motyvų ir neretai sugrįžta į savo šalį po kelerių metų. Krikščionys emigruoja tiek dėl ekonominių, tiek dėl religinių motyvų ir neretai su išankstiniu ryžtu nebegrįžti į savo šalį.

Emigracija turi dvi puses. Ji nėra vienareikšmiškai negatyvus reiškinys. Viena vertus, emigracija išplečia akiratį. Atsidūrimas kitoje aplinkoje stimuliuoja, verčia atsiverti kitoms bendruomenėms ir idėjoms. Tai, pavyzdžiui, JAV gyvenančių koptų pavyzdys. Be to, praturtėję bendruomenės nariai gali paremti savo tėvynainius. Kita vertus, emigracija labai susilpnina vietinę bendruomenę. Neretai emigruoja turtingesni, drąsesni, užnugaryje palikdami silpnesnius. Taip susikuria uždaras ratas: krikščionys emigruoja dėl blogos situacijos, tačiau jiems išvykus likusiems ji dar labiau pablogėja. Kyla realus pavojus, kad praėjus keliems dešimtmečiams Rytų Bažnyčios gali visai išnykti, ištirpti.

Tėvo Samiro nuomone, to pasekmės būtų labai liūdnos tiek visuotinei Bažnyčiai, tiek pačioms musulmonų visuomenėms. Visuotinei Bažnyčiai todėl, kad ji prarastų dalį savo tradicijos, kultūros ir gyvos minties. Šio praradimo negalėtų kompensuoti jokios studijos ir jokios knygos. O musulmonų visuomenė prarastų balsą, kuris skiriasi nuo daugumos balso.

Krikščionių išnykimas iš musulmonų daugumos visuomenių padarytų jas labiau uždaromis. Ir priešingai, šiandien krikščionys dažnai stimuliuoja tokias temas kaip dialogas ir taikus sambūvis. Ir iš istorinės perspektyvos galima teigti, kad krikščionys daug prisidėjo prie islamo kultūros sužydėjimo.

Tėvas Samiras paminėjo porą pavyzdžių. Pirmiausia VIII–XII amžių sirų krikščionis, kurie musulmonams padėjo susipažinti su helenistine mintimi, medicina, mokslu. Jie atliko tarsi kultūrinio tilto vaidmenį. Panašų vaidmenį rytų krikščionys atliko XIX–XX amžiuose, versdami europietiškos minties veikalus, pristatydami mokslo pasiekimus Europoje.