Vytautas Rubavičius – filosofas, poetas, kultūros kritikas, Kultūros, filosofijos ir meno instituto vyresnysis mokslo darbuotojas. Mokslinių tyrimų sritis: postmodernusis filosofinis diskursas, filosofinė hermeneutika, komparatyvistinė kultūrologija, kultūrų sąveika globalizacijos sąlygomis, kultūra ir vartojimas. Monografijų „Postmodernusis diskursas: filosofinė hermeneutika, dekonstrukcija, menas“ (2003), „Postmodernusis kapitalizmas“ (pasirodys netrukus), esė rinkinio „Neįvardijamos laisvės ženklas“ (1997), daugelio poezijos knygų autorius. 2007 metų Poezijos pavasario laureatas. Vytautą Rubavičių kalbina Kęstas Kirtiklis.

Pirmasis klausimas beveik tradicinis: kaip manote, kas yra filosofija, kas Jums yra filosofija?

Filosofijos apibrėžčių galima prisirankioti daug ir įvairių. Anksčiau man tai vienos, tai kitos atrodė įtaigesnės. Tačiau nesu išsiaiškinęs, kas yra filosofija, kad galėčiau šitai pasakyti kitiems. Juolab kad nedrįstu vadintis filosofu, nes nesu išgyvenęs tos minties įtampos, kuri, mano manymu, būdinga didiems mąstytojams. Kai įdėmiau pasižvalgai aplinkui, supranti, kad filosofų nėra daug, jei filosofams taikytume didiesiems būdingą minties išlydžio galios kriterijų. Galimas ir kitas kriterijus – originalių filosofinių veikalų. Lietuvoje šiuo metu gyvena tik vienas filosofas –­ Arvydas Šliogeris. Visi kiti, ir aš tarp jų, esame daugiau ar mažiau sėkmingai dirbantys įvairiuose filosofijos baruose, kur gvildenamos tam tikros problemos. Tai jau yra mokslinė ar mokslinė pedagoginė veikla. Galima sakyti, kad kapstomės po filosofinių ugnikalnių išsiveržimo likusią lavą. Darbas reikalingas, jame yra savų viršukalnių.

Tad kas yra filosofija? Manau, kad filosofija – tai mąstymas apie būtį, kuris suima žmogų ir jau nepaleidžia. Tai mąstymas apie veiksmažodį „yra“. Kaip viskas „yra“ ir kaip yra „yra“. Mąstymas ir būtis, mąstanti būtis... Visi filosofai kūrė sistemas, kuriose mąstymas susisieja su pasauliu. Tos sistemos aiškina, kaip pasaulis yra, kaip jis skleidžiasi, kaip žmogus buvoja šiame pasaulyje.

O pati to „yra“ problema yra ta pati visais laikais, tik atsakymai į ją kinta, ar vis dėlto filosofijos problemas diktuoja laikas?

Manyčiau, kad yra ir taip, ir taip. Kai ką diktuoja laikas. Filosofai – protingi žmonės, tad stengiasi išsiaiškinti žmonėms rūpimas jų žmogiškosios būties problemas. Štai Martino Heideggerio, aukščiausios XX a. filosofijos viršūnės, pavyzdys. Būties klausimas jam buvo esminis. Tačiau kai kuriose savo esė jis parodo, koks yra dabartinis pasaulis, kaip jis rutuliojasi. Norintiesiems susivokti dabartyje patarčiau perskaityti jo esė „Technikos klausimas“: atskleisti pamatiniai dalykai, ant kurių stovime, jų visai nematydami. Tačiau ir Heideggeris, ir kiti filosofai nepaliaujamai atsigręžia į graikus ir Platoną. Tai rodo, kad filosofinis būties klausimas yra kartu ir laikinis savo įvairių klausimų spektru, ir nelaikinis toje srityje, kurioje Platonas kalbasi su Hegeliu, Heideggeriu ir kitais didžiaisiais, aiškindamiesi „yra“.

O Jūs pats, nors sakėtės nenorįs vadintis filosofu, tik – dirbančiu filosofijos baruose, filosofijos mokslo darbuotoju, kaip atėjote į filosofiją? Berods esate baigęs fiziką.

Fizika yra susijusi su pasaulio sąranga. Kai pradedi galvoti apie visatą ir tuos stebuklus, kuriuos ji mums rodo, neišvengiamai pradedi ieškoti įvairesnių, ne tik mokslinių paaiškinimų. Mokslinių ima nepakakti. Tai buvo vienas iš akstinų, pastūmėjusių filosofijos link. Kitas dalykas –­­­­ poetinė kūryba, nuostaba, suvokus, kaip magiškai mums reiškiasi kalba ir kaip ji nesiduoda nei valdoma, nei padaroma įrankiu. Tai neišvengiamai mane kreipė į kalbos filosofijos ir hermeneutinės filosofijos pusę. Ten tikėjausi rasti atsakymų į kai kuriuos kalbos magijos keliamus klausimus.

Tai domėjimasis filosofija kilo veikiau iš poezijos nei iš fizikos?

Veikiau iš poezijos. Žmogui nutinka tam tikri jį apstulbinantys ar sukrečiantys dalykai, išgyvenamos įžvalgos, suima ir nebepaleidžia vienokie ar kitokie akivaizdumai. Dievo buvimo akivaizdumas. Meilės visagalybė. Viena tokių įžvalgų –­ kad niekaip neįmanoma pagauti kalbos, niekaip neįmanoma suvokti, kaip kalba siejasi su pasauliu, kaip kalbos žodžiais galime įvardyti daiktus. Tai mane pribloškė... Galvojau, ar čia man vienam taip, ar tokius sukrėtimus patiria ir kiti, tik nekreipia į juos dėmesio. Kai pradėjau vartyti Wittgensteino ir kitų analitikų, o ir filosofinės hermeneutikos autorių darbus, supratau, kad kažkas panašaus yra vykę ne tik mano, bet ir tų žmonių smegenyse.

O išgyventas sukrėtimas ištiko staiga ar vyko palengva?

Šiaip filosofija nebuvo man svetimas dalykas, nes nuo aštuntos klasės užsisakinėjau žurnalą, kuris vadinosi „Voprosy filosofii“. Tikriausia buvau vienintelis aštuntokas Klaipėdoje, tą žurnalą skaitęs, prenumeravęs. Beje, šeima nebuvo turtinga, tad prenumerata šeimai buvo ganėtinai brangi, bet tėvai nieko nesakė, nes žiūrėjo į tai, matyt, kaip į eilinę mano keistenybę, susijusią su knygomis ir skaitymu. Taigi kažkas traukė filosofijos pusėn, tačiau tik vėliau su kalba susijusios atvertys nuvedė mane ten, kur iki šiol kapstausi.

Aštuntoje klasėje skaitėte rimtą mokslinį filosofijos žurnalą ir neišvažiavote filosofijos studijuoti į Rygą ar tuometinį Leningradą?

Apie filosofijos studijas pernelyg negalvojau. Bet filosofinė lektūra visą laiką buvo po ranka. Nesakau, kad suprasdavau visus ten buvusius straipsnius, bet, matyt, koks nors angeliukas akino skaityti ir šis tas nusėsdavo atminty.

O kada galutinai pasukote į filosofiją?

Fiziku beveik nedirbau, praėjus porai metų po baigimo, pradėjau dirbti laborantu viename Mokslų akademijos skyriuje, kuris vėliau buvo pertvarkytas į institutą. Ten išdirbau gal porą metų, panirau hermeneutikon, beveik įstojau aspirantūron, bet netikėtai buvau priverstas iš tos mokslo įstaigos dingti. Vėliau, vėlgi atsitiktinai, įstojau į neakivaizdinę aspirantūrą universitete, ją baigiau, bet negyniau disertacijos. Tuo metu reikėjo rašyti kritinę analizę, o kadangi vienas iš autorių, apie kuriuos turėjau kritiškai rašyti, buvo Heideggeris, tai man tiesiog nepakilo ranka. Trisdešimt ar keturiasdešimt mašinraščio puslapių parašęs supratau, kad mano pastangos prikergti kokias nors kritines „mintis“ yra nesąmonė, atidėjau tą tekstą į šoną. Disertacijoje gvildenau supratimo ir aiškinimo problemų lauką. Manau, tos problemos nė kiek nepaseno, tad jomis galėtų užsiimti ne vienas doktorantas. Atidėjęs tekstą į šoną, užsiėmiau kitais darbais ir tik praėjus geram dešimtmečiui profesoriaus Antano Andrijausko buvau pakviestas Kultūros institutan, kur ir pradėjau etatinio filosofijos mokslo darbuotojo karjerą. Po kelerių metų jis prispaudė mane parašyti disertaciją. Nedrįsau priešintis.

Kaip kito Jūsų filosofiniai interesai?

Interesai kito, tačiau pagrindas – filosofinės hermeneutikos, jis man padeda susieti įvairiose filosofijos srityse gaminamus tekstus, įvairius filosofinius diskursus. Keliavau į postmoderniuosius laikus. Vis labiau domino, koks tas naujasis būvis, kaip žmogus gyvuoja dabartinėje kapitalistinėje sistemoje ir kaip jis įsivaizduoja savo būseną. Postmodernaus kapitalizmo vartojamas vartotojas. Man svarbiausia – suprasti, kad bet kam galėčiau paaiškinti. Tada jau parašau ir kokį tekstą. Berašant ėmė ryškėti ir knygos apmatai. Tad netrukus tikiuosi išleisti nedidelį veikalėlį, pavadintą „Postmodernusis kapitalizmas“.

Perėjote nuo filosofinės hermeneutikos prie kritinės socialinės teorijos?

Galima sakyt ir taip.

Ar tai kaip nors siejasi su tuo, kad esate plačiau žinomas ne kaip filosofijos mokslo darbuotojas, o kaip poetas ir internetinių portalų politikos apžvalgininkas? Rašyti internetiniuose portaluose – nuosekli raida ar papildomas užsiėmimas?

Man visuomet knietėjo vykdyti savo susigalvotą priedermę – pasakyti ir kitiems tai, ką pats supratau. Ir ypač apie tuos dalykus, kurie vyksta visuomenėje, mūsų gyvenamame pasaulyje. Komentarus įvairiais pavidalais rašiau nuo devintojo dešimtmečio pabaigos. Laikraščiuose, įvairiomis temomis. O paskui atsivėrė internetinės spaudos laukas. Man pasisekė, kad galėjau išsakyti tai, ką noriu. Pasinaudojęs ta galimybe, aš kokius aštuonerius metus internetiniame pasaulyje ir maliausi. Nemažai prirašiau, būtų galima išleisti kokias tris knygas, kurios rodytų, kaip neišvengiamai susiklostė lietuviškoji politinė korupcinė sistema, lietuviškoji vaizduojamoji demokratija ir kaip neišvengiamai mes išgyvename visas tas bėdas, kurias išgyvename, stokodami demokratijos, visuomeniškumo, socialinės sanglaudos ir tapdami tvorų statytojų šalimi.

Ar pasirinkdamas išsakyti tai, ką suprantate, turite Marxo aspiracijų?

Ne, jei turėčiau tokių aspiracijų, tai, būdamas nuoseklus, turėčiau pasakyti, kaip tą pasaulį reikia keisti ir į kokį. Bet aš neturiu geresnio pasaulio vaizdinio. Kadangi neturiu to utopinio vaizdinio, tai negaliu nieko konkretaus siūlyti. Apsiriboju sakydamas, kaip yra, ir bandydamas pasiaiškinti, kodėl taip blogai. Bet kaip būtų geriau? Žmonės laisvi, tad patys turi suprasti ir nuspręsti. Juolab kad nereikia daug galvoti –­ po ranka Dešimt Dievo įsakymų. Tik įsivaizduokime, – nevok, nemeluok, – kaip stebuklingai pagerėtų visų gyvenimas ir visų savijauta.

Kokią filosofijos ateitį matote, gal išskirtumėte kokias ryškesnes raidos tendencijas lietuviškoje, pasaulinėje filosofijoje?

Lietuvių filosofijos raidos tendencijos –­ aiškios: jei bus vienas kitas filosofas, tai jis ir bus ta tendencija. Lietuvoje mokyklų taip ir neatsirado, gal dabar jaunesnės kartos filosofijos darbuotojai susiburs į vienokią ar kitokią, pavyzdžiui, analitinės filosofijos mokyklą. Tiesa, derėtų pažymėti stiprų tyrinėtojų orientalistų būrelį. A. Šliogeris kalba vienas, jis mokyklos nesubūrė. Gal kas ateityje jį išgirs, gal susikurs mokykla, bet kol kas tradicijos apraiškų nematau.

O Europoje ir Jungtinėse Valstijose vyrauja kritinės socialinės teorijos tendencija, prie kurios priskirčiau ir žymiuosius prancūzus. Juk ir Derrida –­­­­ socialinis mąstytojas. Filosofams rūpi konkretesni klausimai, kurie aiškinami, susiejant kultūrą, politiką, ekonomiką, filosofiją, estetiką, kitaip tariant, įvairių sričių diskursus. Tokio saistymo pavyzdys – Slavojus Žižekas.

O kas Lietuvos filosofijoje Jus džiugina ar, priešingai, kelia pyktį?

Šiaip jau nei džiaugtis, nei liūdėti nėra dėl ko. Tačiau galėčiau sakyti ir taip: kasdien keli dalykai nudžiugina ir keli nuliūdina. Koks vidurkis? Džiugina A. Šliogerio tekstai, jo filosofinė ištarmė. O liūdina vienas dalykas – kol kas nesugebame įsiklausyti į mūsų didįjį mąstytoją A. Maceiną. Tad esame kalti, kad jis nepadarė to poveikio, kurį galėjo padaryti.

Tai, kad neturime savo pačių tradicijos recepcijos?

Turėjome porą didelių mąstytojų ir nepratęsėme jų minties darbo, nekūrėme tradicijos. Sąmoningai nekūrėme. Filosofijos mokslininkų darbas yra ir sąmoningas tradicijos kūrimas. Tačiau mūsų žymesnieji praeities mąstytojai niekaip nedalyvauja dabartinių filosofų pokalby. Keli jų yra tapę disertacijų „objektais“, tačiau tomis disertacijomis viskas ir baigėsi. O juk vertėtų, ypač dabar, įdėmiau įsiklausyti kad ir į A. Maceinos knygoje „Jobo drama“ pulsuojantį egzistencinį nerimą, toje knygoje išskleidžiamą pamatinį egzistencinių problemų aporiškumą, kreipiantį į J. Derrida filosofinės minties lauką. Nematome, negirdime, nesidomime.

Manote, kad gali būti nacionalinė filosofija?

Na, mes juk visi žinome graikų filosofiją. Ar yra vokiečių filosofija? Yra. Immanuelis Kantas, Georgas Hegelis, Martinas Heideggeris, kurie suėmė visą vokiečių filosofijos tradiciją. Niekur nesidėsi. Prancūzų irgi yra. Yra ir lenkų. Filosofai nusakomi pagal ištarmės ar rašto kalbą, kuri susieja su tauta. Tačiau reikalinga tradicija ar mokykla. O ar yra šiuolaikinė lietuvių filosofija, negalėčiau pasakyt...

Nesutrumpintas interviu – www.filosofija.vu.lt