Pokalbis su dramaturge ir poete Gabriele Labanauskaite, kurios pjesę „Skaudžiausia 2“ antrą kartą renkasi statyti užsienio teatrai. Pirmoji premjera įvyko 2008 m. Londono „Southwark Playhouse“ teatre (režisierė Svetlana Dimcovič); šiemet pjesės ėmėsi švedų režisierė AnnaLina Hertzberg ir spalio mėnesį pristatė spektaklio „Kitoje veidrodžio pusėje“ premjerą švedų naujosios dramos scenoje „Dramalabbet“ Stokholme.

Dariaus Jurevičiaus nuotrauka

Gabriele, kada pradėjai rašyti pjeses? Kokia pjesė buvo tavo pirmoji?

Metų statistika priklauso nuo to, ką vadiname „pjesėmis“. Mokykloje žaisdavome, režisuodavome įvairiausias pasakas, vaikiškas pjeses, o kartais tekdavo ir patiems ką nors sukurpti. Pirmąją savo pjesę (bent suvoktą kaip tokią) „Skaudžiausia 2“ rašiau irgi tarsi žaisdama. Skirtumas tas, kad žaidimo partneriai šįsyk buvo ne bendraklasiai, o pjesės personažai.

Kokios kitos Tavo pjesės buvo statomos teatre? Su kokiais režisieriais, choreografais teko bendradarbiauti, kuriant tekstus spektakliams?

Tai, kas statyta lietuvių teatre, buvo veikiau ne savarankiškos pjesės, o bendro darbo su režisieriais ir aktoriais produktas. Tokiais bendrakū(ri)niais tapo „Žvaigždžių kruša“ (režisierius Gintaras Varnas), „Mėnulis nepaiso lojančių šunų“ (choreografė Aira Naginevičiūtė), libretas operai „Skylė“ (kompozitorė Rūta Vitkauskaitė), bendradarbiavimas su Benu Šarka. Savarankiškų pjesių ėmėsi užsienio režisierės – „Skaudžiausia 2“ realizavo britė Svetlana Dimcovič ir šiemet –­ švedų režisierė AnnaLina Hertzberg, pjeses „Circus“ ir „P•S“– su Kristianu Smedsu dažnai dirbanti suomė Reeta Tuoresmakki.

Kodėl antrą kartą pasirinkta statyti Tavo pjesė užsienio teatre – ir antrą kartą tai yra ta pati pjesė? Ką turi „Skaudžiausia 2“, kas domina užsienio teatralus?

Jei atvirai, „Skaudžiausia 2“ mielai nukiščiau kur nors į stalčių. Ne dėl homoseksualumo ir homofobijos temą eskaluojančios problematikos (jos nevengiu ir dabar), bet todėl, kad tai buvo mano pirmas dramaturginis blynas. Iškeptas prieš daugiau nei penkerius metus, jis prarado estetinę formą ir skonį. Paradoksalu, kad ir po tiek metų Lietuvai aktualios tos pačios problemos ir stereotipai – daugeliui apklaustųjų geriau kaimynas tegul būna vagis nei gėjus (nes gėjus asocijuojasi su pedofilijos sąvoka), o kai kurie vis dar tiki, kad orientaciją įmanoma pakeisti, „išgydyti ligonį“. Absurdas. Todėl tikriausiai ir šis sustingęs blynas vis dar įdomus užsienio publikai –­ pateiktas moliniame lietuviškame dubenėlyje kaip muziejaus eksponatas. Gaila, kad kartais tenka juoktis patiems iš savęs.

Minėjai, kad su AnnaLina artimai bendradarbiavote kurdamos naują pjesės veidą ir vardą, –­ spektaklį pavadinote „Kitoje veidrodžio pusėje“. Kaip tai vyko? Ir kodėl pjesę reikėjo perkurti?

Sužinojusi, kad režisierė pasirinko šią pjesę, iš karto perklausiau „Gal geriau sukurti naują?“, bet AnnaLinai patiko daugelis veikėjų, ji nenorėjo kai kurių iš jų numarinti. Tada atspirties tašku pasirinkome kelias „Skaudžiausia“ scenas, nuo kurių ir pradėjome rutulioti tolesnį veiksmą. Hiphopo muzikos sąvoka „featuring“ gana tiksliai atspindi procesą, šiuo atveju – interpretuojant ir savaip perrašant viena kitos tekstus.

Kadangi ir AnnaLina yra ir dramaturgė, kai kurias scenas rašėme kartu, kai kurias – pakaitomis. Siuntinėjom viena kitai laiškus elektroniniu paštu, o kai kurių veikėjų skubius likimo posūkius spręsdavome sms žinutėmis.

Kartais jaučiuosi esanti milžiniškame XXI a. komikse, kurio ironijai atspindėti ir buvau pavadinusi pjesę „Skaudžiausia 2“– tarsi „skaudžiausių“ dalykų gali būti daug, jie seka vienas paskui kitą, ir tas kitas yra vis prastesnis, kaip antroji bestselerio serija. Todėl norėjosi keisti pavadinimą – pažvelgti į save per skandinavų prizmę, jiems – per mūsų. Nors ir savo šalyse kartais gyvename lyg tarp svetimų, atsiskyrę nuo kitų stora veidrodine šypsenų siena.

Ar gali palyginti darbą su režisieriais Lietuvoje ir užsienyje? Kada bendradarbiavimas atrodo produktyviausias?

Kurti kartu smagiausia tada, kai susikalbama. Kartais – išsyk, kartais – po premjeros. Būna visaip. Ir tai ne visada priklauso nuo geografinių platumų ir kalbinių skirtumų.

Labiausiai domina procesas, kaip eilutės materializuojasi, atgyja (arba ne) scenoje. Nejaučiu sentimentų savo tekstams – lengvai trinu, metu lauk bet kuriuos nereikalingus fragmentus ir, jei reikia, kuriu naujus. Svarbiausia, kad žodžių pynės nekliudytų veiksmui scenoje judėti į priekį.

Esi audiovizualinės poezijos festivalio „Tarp“ organizatorė, audiovizualinės poezijos grupės „AVaspo Poetry“ įkūrėja ir atlikėja. Kokią vietą Tavo gyvenime užima dramaturgija?

Manau, kad abi minėtos kryptys turi tą pačią autostradą – rašytinės eilutės tampa įgarsintos, kai atliekamos scenoje. Kad ir kiek technikos ten stovėtų, vis tiek svarbiausia žmonės – aktoriai, muzikantai, šokėjai – jie visi yra atlikėjai, transliuojantys tam tikrą pranešimą. Kitaip tariant, nesijaučiu besiblaškanti tarp poezijos ir dramaturgijos. Tai skirtingos išraiškos formos. Tačiau šaltinis – tas pat.

Teatrologijos studijos doktorantūros pakopoje LMTA. Jos trukdo ar padeda kūrybiniam darbui?

Darbui padeda, kūrybai – nežinau. Kai susigulės visos žinios atitinkamose lentynėlėse, tada bus matyti.

Tavo rašytos pjesės buvo pastatytos Anglijos, Suomijos, Švedijos scenose. Bet šis pastatymas bene pirmasis, kuris bus atvežtas ir parodytas Lietuvoje. Kokios publikos ir profesinės bendruomenės reakcijos tikiesi? Kuo Tau svarbus šis įvykis?

Esame pratę prie kitokios aktorinės ir režisūrinės mokyklos, dažnai pamiršdami, kad egzistuoja ne tik Stanislavskis. Ir kad Čechovas seniai mirė. Gerai, kad liko kūriniai, – jie alsuoja. Tačiau kvėpavimo ritmas, tempas ir plaučių galingumas skiriasi. Esu už kitokio oro įkvėpimą. Net jei tam prireiktų dujokaukės.

Kaip pati vertini bendrą savo ir „Dramalabbet“ kūrybinį produktą?

Nežinau, ką turėčiau vertinti? Pieno skonį, riebumą, pakuotės dizaino įmantrumą, kainos ir kokybės santykį? Nežinau. Bet man patinka pienas.