Panevėžio literatai, dailininkai, fotomenininkai, kaip ir dauguma Lietuvos menininkų, užsispyrusiai nenori susitaikyti su nesibaigiančiu sunkmečiu. Ir ne vien todėl, kad šis metų laikas palankus bent šiek tiek užsidirbti. Vyksta daugybė nemokamų kultūros ir meno renginių, kurių organizatoriams ir autoriams vienintelis atlygis – jų gimtojo miesto žmonių: žiūrovų, klausytojų, lankytojų dėmesys.

Dar prieš atšąlant ir pasningant, mieste porą dienų smagiai karaliavo jau devintoji „Panevėžio literatūrinė žiema“. Kalbama, kad tiek dalyviams, tiek poezijos mėgėjams šiųmetė patiko labiausiai.

Pagrindinėje miesto Dailės galerijoje, pristačius kiek vėluojantį krašto dailininkų metų katalogą, prasidėjo kalėdinė muzikos savaitė.

Galerija XX taip pat nepasidavė. Kas dvi-trys savaitės sukusi margą įvairiausių ekspozicijų karuselę, surengė tradicinę nuotaikingą Dailininkų sąjungos miesto skyriaus narių miniatiūrų parodą.

G.Petkevičaitės-Bitės biblioteka susikurti šventinę nuotaiką miestelėnams pataria, skambant „Lopšinei iš Šiaurės“. Pasakas suaugusiesiems šį ketvirtadienį skaitys jauna J.Miltinio dramos teatro aktorė Toma Razmislavičiūtė, kalėdines giesmes giedos Modernaus dainavimo studijos solistės Simona Jakubėnaitė ir Jorūnė.

Aš siūlau kiek ilgiau užtrukti ir atidžiau pasižvalgyti miesto Fotografijos galerijoje atidaromoje taip pat jau tradicinėje kolektyvinėje Panevėžio fotomenininkų kūrybos parodoje „NeFORMAtas“.

Ne žodis, o tikra paletė. Vien didžiosiomis-mažosiomis raidėmis, skyrybos ženklais ir spalva gali išgauti daugybę prasmių: neFORMAtas, neFORMATAS, ne/formatas, neforMATAS...

Galerijos direktorė Marija Čičirkienė parinko vieną iš jų, tačiau ir to pakako, kad Lietuvos fotomenininkų sąjungos Panevėžio skyriaus nariai bei kandidatai, ruošdamiesi kolektyvinei, šventinei, o drauge paskutinei metų kūrybos apžvalgai savarankiškai dirbančioje miesto Fotografijos galerijoje, galėtų rinktis tarp daugybės nuorodų, krypčių ir galimybių.

Tuo pačiu šioje parodoje nesunku įsitikinti, kaip nelengva kūrėjui apsispręsti ir kiek daug pavojų slypi tokiame „išplaukusiame“ pasirinkime. Sunku prikibti net prie akivaizdžios tradicijos, kičo ar pigaus išsidirbinėjimo, nes visa tai gauna savotišką (apsi)draudimo polisą – nekaltas, kol neįrodyta kaltė. O ją šiuo atveju kažin ar pavyktų įrodyti.

Toli gražu ne visiems pritariant, nuo ateinančių metų pradžios Fotografijos galerijos erdvė ir trejetas darbuotojų taps tik nedideliu miesto Dailės galerijos padaliniu. Kita vertus, net iš labai skausmingos reorganizacijos norisi tikėtis gerų permainų, pažangos ir naujovių.

Tarkim, jau senokai, gal net visada, norėjosi turėti Fotografijos galerijoje rengiamų parodų kuratorių. Dabar gi ekspozicijos „sukrenta“ kažkaip savaime ir, panašu, šiek tiek stichiškai. Praktiškai nėra jokios darbų atrankos, net tuos darbus kabinasi patys autoriai, kaip kuris išmano. Todėl įstaigos direktorė neretai atsiduria gana dviprasmiškoje situacijoje – lyg ir atsakinga už parodos meninį lygį, lyg ir ne.

Kaip pagrindiniai aptariamos ekspozicijos simboliai man į akis krito Evaldo Ivanausko „Veidrodis“ ir pačios Marijos Čičirkienės „Prisiminimų etažerė“. Imponuoja santūrumas, jautri neformalios fotografijos esmės paieška, prasmingas turinio ir estetiškos formos santykis bei dermė.

Kitus ekspozicijos autorius suskirstyčiau į bandančius užfiksuoti netikėtą (neformatinį) siužetą ir į besistengiančius, kad ir banaliausią siužetą pavaizduoti netikėta forma, ant netikėtų daiktų ir medžiagos.

Net puikiai suprasdami, kad XXI amžiuje vargu ar bėra netikėtų siužetų, dar nepapasakotų istorijų, o išraiškos formas, medžiagiškumą nebent galima varijuoti ir jais žaisti, vis tiek smagu, kada tai daroma profesionaliai, įkvėptai, preciziškai.

Pastariesiems autoriams neabejotinai priskirčiau nepamainomą dvasingo stiliaus meistrą Saulių Saladūną su jo fantasmagoriškuoju „I Pasaulinio karo portretu“, poetą Alį Balbierių su jo adamsiškaisiais ciklopais, visur esantį Virginijų Benašą su jo „kinetinėmis fotografijomis“, o taip pat Alvydą Ivoškų su paprastu drobiniu rankšluosčiu, ant kurio, pasirodo, lieka kiekvieno mūsų veido atspaudai.

Kiti parodos dalyviai gali suintriguoti egzotiška (vietine socialine ar kokio svetimo krašto) detale, aliuzija, kontrastu, gal šiek tiek komercine išmone ar net žodine kūryba, pavyzdžiui, perdėtai realistiniu atviruko su šaržuota nuotrauka tekstu arba pačiame kadre užfiksuotais, į šiek tiek komišką pasaulio matymą susidėliojančiais vardais ar pavadinimais.

Šio to daugiau tikėjausi iš technologijų srities. Nors... Gal visai gerai, kad dar nesame pernelyg technologiški, racionalūs ir pragmatiški.

Pastaruoju metu realiame gyvenime vykstant neretai iš visų sveiko proto ir logikos rėmų, už bet kokių mokslo teorijų ir žmogaus supratimo bei pažinimo ribų iškrentantiems įvykiams, procesams, nutikimams, meninė kūryba šiek tiek atsilieka. (Dokumentinė, deja, dar labiau.) Atsilieka ta prasme, kad nepaprastai sunku sukurti ką nors labiau netikėto, originalaus ar pranašiško už tai, kas jau atsitiko arba vyksta tikrovėje, čia ir dabar, minios akivaizdoje ir masiškai.

Viena vertus, panevėžiečiams fotografams pasiūlyta šiųmetės parodos tema laiko ir istorinių aplinkybių atžvilgiu pataikė kaip pirštu į akį. Kita vertus, proga nelabai išnaudota, ir puikus laimikis (meninis rezultatas), atrodo, liko girioje. Belieka viltis, kad pavyks jį parsinešti kitais, galgi į normalų formatą sugrįšiančiais, metais.