Kai viešojoje erdvėje netyla kalbos apie šalies aukštąsias mokyklas kamuojančias bėdas, o studentai lėtai, bet užtikrintai mutuoja į „krepšelius“, nevalia išleisti iš akių ir pačių mažiausiųjų – pradinukų. Ne pirmą dešimtmetį Kauno Senamiesčio pagrindinėje mokykloje plušanti pradinių klasių mokytoja J. Grigaitienė sutiko pasidalyti mintimis apie savo auklėtinius. Bendravo Valdas Kilpys.

Kodėl nusprendėte tapti mokytoja?

Iš tikrųjų norėjau būti medicinos sesele ir būtinai vaikų darželyje. Tačiau taip jau susiklostė, kad pasirinkau mokytojos profesiją. Negalvojau apie vyresniųjų klasių mokytojos darbą, nes turėjau puikią pradinių klasių mokytoją. Ji buvo man pati gražiausia ir geriausia. Pradinukų mokytojos anuomet buvo rengiamos Kapsuke (dabar Marijampolė – aut. past.). Ir dabar su didžiausia pagarba prisimenu savo kurso kuratorę Ireną Dambrauskienę. Pedagoginių ir metodinių žinių bagažą, meilės vaikams, darbo su tėvais subtilybių tuo laiku mus mokė nuostabus pedagogų kolektyvas. Kas penkerius metus visas kursas susitinkame su garbiais mūsų mokytojais. Paskui dar įstojau į Pedagoginį universitetą Šiauliuose.

Kiek metų jau dirbate šį darbą?

Trisdešimt dvejus metus mokau pradinių klasių mokinukus. Dirbti pradėjau Maironio gimnazijoje (tuometinėje 2-ojoje vidurinėje mokykloje). Prieš penkiolika metų, sumažėjus rusakalbių vaikų skaičiui, persikėlėme į Nemuno gatvėje esančią mokyklą. Tad nuo pat pradžių dirbu vienoje darbovietėje su puikiomis kolegėmis.

Koks jausmas, kai po ketverių metų tenka išleisti mokinukus į aukštesnes klases? Ką galvoja mokytoja Rugsėjo pirmąją ateidama į šventę susitikti su pradinukais, su kuriais teks „draugauti“ kitus ketverius metus?

Paskutiniais ketvirtaisiais mokslo metais pradedu vaikus ruošti permainoms. Kalbu jiems, kad nebus taip paprasta kaip buvo, kad teks bendrauti su auklėtoja ir dar keliais mokytojais, daug dirbti savarankiškai, jog niekas nebevedžios už rankučių. Man pačiai sunku išsiskirti ne tik su užaugintais mokiniais, bet ir su jų tėvais. Savos sugalvotos tradicijos, ekskursijos, renginiai, kuriuose neatsisakydavo dalyvauti, labai suartina.

O aiškios ribos dėl mokslo metų pradžios nėra. Čia ne šaka, kurią nukerti ir užmiršti. Išleisdama ketvirtokus žinau, kad su jais dar susitiksiu, bendrausime. Per Mindaugo karūnavimo dieną mano šeimos sodybėlėje renkasi įvairių kartų mano išleistų klasių tėvai su vaikais. Žaidžiame, pramogaujame, tiesiog būname kartu. Tuomet apie sodybą išdygsta palapinių miestelis. Dažnai vienas ar keliese užsuka į buvusią mokyklą aplankyti, džiaugiasi pamatęs save nuotraukoje ant klasės sienos. Birželio mėnesį, kai mokyklos direktorė man duoda sąrašus su pirmokėlių nuotraukomis, vardais, aš sėdžiu, vartau juos, susipažįstu. Ir nuo to momento viskas – jie jau mano! Į Rugsėjo pirmosios šventę ateinu pasirengusi, visus juos jau myliu, pažįstu, žinau vardus. Nėra geresnių ar blogesnių klasių, kiekviena kitokia. Nuo pirmųjų dienų tenka labai daug dirbti, kol tuos atskirus pasaulėlius sujungi į vieną darnų kolektyvą. Pirmaisiais mokslo metais svarbus ne tik ugdymo(si) procesas, bet ir mokyti draugiškai sutarti ir bendradarbiauti. Pirmokų mokytojos dažniausiai užjaučiamos, sulaukia kai kurių lengvatų (atleidžiama nuo budėjimo) iš kolegių. Bet tai tik pradžia. Antra, trečia, ketvirta klasė – jau džiaugiamės vaikų savarankiškumu, gebėjimais, asmenybės formavimosi pasikeitimais. Jie tave supranta iš pusės žodžio, iš žvilgsnio. Nors ir apgauti gali „iš pusės žvilgsnio“ (juokiasi).

Filosofas A. Šliogeris yra pasakęs, kad atėjęs į paskaitą tarp studentų regi tik kelis „šviesius veidus“. Visa kita – pilkoji masė. Jis sako, kad yra priverstas dėstyti daugumai, taip nuskriausdamas tuos gabiuosius. Ar nesusiduriate su panašia problema?

Pirmoje klasėje per įvairias užduotis, bendraudamas su mokiniais, pamatai realią klasės situaciją. Kam reikės skirti diferencijuotas užduotis iš matematikos, kam lengvesnį tekstą skaityti, o dėl kurio ir su mokyklos logopede pasitarti. Tarkim, dabartinėje klasėje yra trys keturi vaikai, kurie nespėja kartu su bendraamžiais. Anksčiau tokių būdavo beveik trečdalis. Su jais reikia individualiai dirbti arba tik papildomai išsiaiškinti užduotį. Nuostabiausia yra tai, kad visi džiaugiasi įveikę užduotį ar atlikę kartu kūrybinį darbą. Niekada neakcentuoju, kuris lengvesnių užduočių gauna. Taip neatsiranda vaikams nepasitikėjimo savo jėgomis jausmas.

Užsiminėte apie pokyčius. Kaip keičiasi pradinukai jei lygintumėme su tais, prieš keliasdešimt metų?

Pokyčiai yra tikrai dideli: daugelis drąsesni, judresni, pasitikintys savo jėgomis, protingesni, net kai kurie labai apsiskaitę, pakeliavę po pasaulį. Bet labiausiai išryškėja – noras lyderiauti. Dažnai tarp vaikų įvykstantys konfliktai ir kyla dėl noro vadovauti. O jei tuo metu susirenka 5–6 ,,vadai“! Labiausiai džiugina vaikų vaizduotės išlavėjimas. Lengva ne tik repetuoti kokią nors pjesę, bet kiek daug gauni originalių pasiūlymų, kaip suvaidinti ar perteikti kokį nors personažą. Per dailės ir technologijų pamokas atsiskleidžia vaikų kūrybiškumas, vidiniai išgyvenimai, svajonės. Dėkinga mokinių tėvams, nes jie daug dėmesio skiria vaikų meniniam ir sportiniam lavinimui. Klasėje yra dvidešimt penki vaikai, o tik keturi nelanko jokio būrelio.

Bet ar tai galima pasakyti ir apie blogus dalykus?

Taip. Jie žino ir apie narkotikus, smurtą. Apie pedofiliją dar nekalbėjom. Atskiria fizinį smurtą nuo psichologinio. Štai visai neseniai viena mergaitė skundėsi, kad bendraklasis smurtauja. Klausiu, kas yra, o ji atsakė, kad jis ją ,,varške“ pavadino. Vaikams labai patinka, kai pasakodama pavartoju sąvokas, kurias dažniau sako vyresnieji, arba: ,,Kai jūs pernai dar buvote maži...“, patys sau protingesni atrodo.

Vidutinis dabarties pirmaklasis – koks jis?

Atėjęs į mokyklą jis neturi motyvacijos. Jiems viskas atrodo kaip žaidimas. Protingai jį nukreipus vaikas net nepajunta kaip pereina į ugdymo(si) procesą. Po truputį atsiranda pareigos jausmas, noras išmokti įdomių dalykų, pabūti su draugais ir tobulėti. Žodį „tobulėti“ jie gerai supranta, nes kiekvienas analizavo per pasaulio pažinimo pamokas ir jautėsi labai pakylėti, kai suvokė skirtumus, kaip jie pasikeitė per metus. Dalis vaikų sunkiai susikoncentruoja, susikaupia, nes gyvenimo sąlygos, tėvų užimtumas ar vidiniai konfliktai šeimoje labai greitai (net per pirmą pamoką) pajaučiami mokytojos. Pertraukos metu, o kartais ir per pamoką man vaikas daug pasako. Turime ir savo paslapčių.

Kaip tai įveikti?

Norėčiau gyventi nevaldoma skambučio. Šiais metais pradėjome dirbti pagal atnaujintas ugdymo programas. Tai suteikia galimybę laisviau planuoti atskirų temų aiškinimą pagal savo klasės pajėgumą. Daug gerų idėjų ir netradicinių ugdymo metodų esu pasisėmusi iš ,,Geros pradžios“ projekto, kurį Lietuvoje vykdo Soroso fondas, bendradarbiaudamas su Tarptautiniu vaikų tyrimo institutu. Lankiausi Šveicarijoje ir susipažinau su Valdorfo ugdymu dalykų epochomis. Panaudoju tuos mokymo būdus, kurie paįvairina pamoką. Gaila, kad vaikai, lankantys netradicinę ugdymo įstaigą, neturi tęstinumo baigę pradinę mokyklą. Žinau pavyzdį, kai tėvai pirmąjį vaiką leido į Valdorfo mokyklą, tačiau antrąjį jau į bendrojo lavinimo. Ir ne dėl to, kad ten buvo blogai, o todėl kad išėjęs vaikas sunkiai pritapo gimnazijoje, kilo problemų.

Ar dabartiniai vaikai yra pakankamai fiziškai išsivystę?

Kūno kultūros pamokos – tai ne tik žaidimai. Rytinės mankštos pratimai, šoklumo, ėjimo, bėgimo ir kitos užduotys ne visiems patinka. Lėtesni vaikai daugiau linkę pasėdėti ir stebėti draugus. Ypač mergaitės bijo kamuolio, nenoriai dalyvauja estafetėse. Vaikus išjudinti vis sunkiau. Kad ir šiandien – net aštuoni vaikai nedalyvavo fizinio lavinimo pamokoje. Vienam tas, kitam kitkas ir sėdi sau, tinginiauja. Mamytės ne visada priežastį nurodo, kodėl atleisti nuo kūno kultūros.

Kiek įtakos vaikui daro tėvai ir kiek mokykla?

Tėvai ir mokytojai kartu turi atsakyti už visapusišką kiekvieno vaiko sėkmę. Mokytojas privalo kartu su tėvais siekti, kad vaikas norėtų eiti į mokyklą. Kai vaikai mato savo tėvus, įsitraukusius į klasės gyvenimą ir dirbančius su mokytoja, išauga jų pasitikėjimas. Man tėvai yra geriausi patarėjai, padedantys geriau suprasti vaiką. Jau pirmoje klasėje kviečiu tėvelius į pamokas kaip pagalbininkus. Tarkim, vieno berniuko mama vedė užsiėmimą apie dantukus, nes ji – odontologė. Kita mama – dailininkė, todėl padėjo per darbelių pamoką, dar kita – dainavo muzikinėje programėlėje. Vaikai didžiuojasi savo tėvais, nori būti į juos panašūs. Paklausus ,,Ar nori užaugti?” sulauki netikėčiausių atsakymų. Pateiksiu keletą pavyzdžių. ,,Nes noriu turėti didelę šeimą ir būti mama“, – Marija. „...Nes turėsiu vaikų ir daug sužinosiu, galėsiu keliauti po pasaulį“, – Rimtė. „Nes turiu labai gerus tėvus ir noriu būti krepšininkas“, – Mantas. „Nes noriu eiti į darbą, į kiną su vaikais“, – Nomeda, „Nes svajoju būti veterinare, o jeigu neužaugčiau, tai tik žaisčiau ir nieko nesužinočiau. Manau, smagu augti“, – Sofija.

Ar tėvai noriai bendrauja su mokytojais?

Žiūrint iš laiko perspektyvos, anksčiau privalėjome rengti daugiau visuotinių mokyklos susirinkimų. Pirmaisiais metais ateidavo beveik visos klasės mokinių tėvai, ketvirtoje sulaukdavome tik trečdalio. Tačiau dabar, kai susirinkimai būna dukart per metus, tėvai susirenka visi, net ir abu ateina. Tada viską sprendžiame konkrečiai, be „pilstymo iš tuščio į kiaurą“. Daug geriau individualias vaiko problemas spręsti bendraujant neformaliai. Anksčiau viską reikėdavo dar ir protokoluoti. Komedija. Individualus bendravimas šiuo požiūriu vertingesnis. Labai dažnai konsultuojuosi su tėvais telefonu, susirašinėjame elektroniniu paštu, keičiamės nuotraukomis. Manau, jauni tėveliai mokytojos nebijo, vieni į kitus kreipiamės vardais. Tai suteikia nuoširdumo ir leidžia atsipalaiduoti.

Ar Jums priimtina privačių pradinių mokyklų idėja?

Aš už. Net pati norėjau tai daryti, bet nebespėjau į tą „traukinį“. Kartais pasvajoju, kaip organizuočiau vieną ar kitą veiklą. Jau dvylika metų, kai vykdoma mokyklų reforma. Dabartinė sistema dar nėra paslanki, daug biurokratijos, neaiškumų (pasiekimų vertinimo ir informavimo). Tyrimai rodo, kad tėvai pageidautų žinoti, kaip šiandien vaikui sekėsi mokykloje, bet informacijos jis negauna, nes pasiekimų knygelėje ji įrašoma ne kasdien. Aprašomasis vertinimas fiziškai neįmanomas mokytojai tą pačią dieną. Tai, kad balais vertinti negalime pradinėje mokykloje, yra daugiau pliusų vaiko atžvilgiu, tačiau baigęs jis susidurs su vertinimu balais. Ketvirtokai jų nori, jiems tai suprantama.

Ką keistumėte, jei būtų Jūsų valia?

Labai norėčiau, kad klasėse būtų mažiau vaikų, nes dabar kartais nebespėji visiems skirti reikiamo dėmesio. Eini namo ir galvoji: „O su tuo tai nepakalbėjau, o tas vėl liko nuskriaustas, nepastebėtas.“ Žinoma, džiaugiamės, kad mūsų mokykla yra tokia populiari ir mokinių stygiaus nejaučiame.

Mėgstate savo darbą?

Taip, labai. Aš juo gyvenu. Pasvajoju, kad kas ketveri metai galėtume turėti ilgas (1 metų) kūrybines atostogas, o paskui – vėl į klasę.