Prieš keletą metų mūsų šeima dalyvavo tarptautinėje šeimų konferencijoje Vilniuje. Joje dalyvavo kelios lietuvių šeimos bei šeimos iš Vokietijos ir Austrijos. Mūsų širdis patraukė šios poros, būtent tai, kaip jos bendrauja tarpusavyje. Nors dauguma porų buvo jau garbingo amžiaus ir susilaukę po 3–6 vaikus, buvo nuostabu matyti jų švelnumo apraiškas, gebėjimą klausytis vienas kito, pasitikėjimą ir bendradarbiavimą – gyvą nuoširdų tarpusavio santykį. Šioje konferencijoje pirmą kartą išgirdome apie apaštališkąjį Šonštato judėjimą, beveik visos šeimos daugiau ar mažiau dalyvavo jame.

Kitais metais buvome pakviesti į konferenciją Austrijoje, kur apsistojome Šonštato judėjime dalyvaujančių šeimų įkurtuose ir išpuoselėtuose bendruomenės namuose. Turėjome laiko išgirsti, pamatyti ir pajusti, kuo jie gyvena – turėjome progų vis daugiau sužinoti apie tėvą Juozapą Kentenichą ir jo pradėtą Šonštato judėjimą. Tiesą sakant, neturėjome noro gilintis į kažką naujo, nes ir taip aplinkui daug pasiūlymų ir iki galo neišsemtų lobių. Bet mūsų širdis labai patraukė tai, kad dalyvavimas šiame judėjime taip gražiai paveikė mūsų tėvų kartos (40–70 metų) sutuoktinius. Kiek teko klausytis savo draugų liudijimų – daugumą jų tikėjimą atrado patys, o čia mes matėme, kad tikėjimą praktikuoja visa šeima – tėvai su jau paaugusiais vaikais. Lietuvoje mūsų tėvai dažniausiai santūresni, sunkiai parodo vienas kitam švelnumą, išlaiko dialogo kultūrą ir gyvą santykį. Tose šeimose mes tai matėme ir tai buvo tarsi kažkokia besipildanti vaikystės svajonė. Taigi, atsiradus specialiai lietuvių šeimoms išleistai knygelei apie tėvą Kentenichą, negalėjau jos neperskaityti jau vien dėl to, kad rūpėjo, kas taip gražiai veikia mūsų regėtų šeimų santykius. Ir, žinoma, kaip ir kiekvienos iškilios asmenybės, taip ir tėvo Kentenicho, gyvenimas ir pasišventimas negalėjo nesužavėti.

Gyvenimo apmatai

Keletas nuotrupų apie tėvo Kentenicho gyvenimą pagal M. Kley knygelę „Tėvas Juozapas Kentenichas“.

Tėvas Kentenichas gimė 1885 lapkričio 18 d.

1910 liepos 8 d. įšventintas kunigu.

1912 metais tėvas Kentenichas paskiriamas dvasios tėvu naujai atstatytame Šonštato mokymo centre. Šonštatas – tai vietovė Vokietijoje, esanti netoli Koblenzo miesto, nuo šios vietovės vardo ir kilo judėjimo pavadinimas. Išvertus į lietuvių klabą Šonštatas reikštų – graži vieta.  

Šiame ugdymo centre tėvas Kentenichas visą save atiduoda jauniems žmonėms. Jis pasirenka tam laikmečiui naują jaunimo ugdymo kelią – ne versdamas studentus griežtai paklusti autoritetui, bet kviesdamas į vidinę laisvę ir iš jos kylančius asmeninius atsakingus pasirinkimus. Jaunimas patiki ir seka juo.

1914 metais dauguma studentų drauge su tėvu Kentenichu sujungė savo ir Dievo Motinos širdis, sudarydami su Ja „meilės sąjungą“ sekdami šūkiu „Niekas be Tavęs – niekas be mūsų“. Ši „meilės sąjunga“ tapo Šonštato kūrimo pagrindu. Būtent iš čia naujojo religinio gyvenimo banga ir malonės išplito po visą pasaulį.

Tolesniais metais vis labiau ryškėja Dievo pašaukimas skirtas tėvui Kentenichui – jis vis labiau ir labiau tampa Dievo Tėvo įvaizdžiu. Ir būtent tai daugybei jį pažinojusiųjų darė neišdildomą įspūdį. Žmonės likdavo sužavėti jo būdo, jo gerumo, meilės ir  išmintingumo. Jis sugebėjo antgamtines tiesas pateikti naujai, įdomiai, savitai. Ypač ryški jo savybė buvo ta, kad jis pasiūlydavo įvairius būdus, kaip svarbius dvasines ir psichologines tiesas panaudoti praktinėje veikloje.

Daugelis kunigų ir pasauliečių, kurie priklausė tėvo Kentenicho įkurtai Šonštato

draugijai, išgyveno tėvo Kentenicho mokymą „kuris dvelkė galybe“ (Lk 4,32), nuo ko žmonės pasijusdavo Dievo vaikais, trokšdami sekti Kristumi sąjungoje su Marija.

Tėvas Kentenichas daug dirbdavo, buvo visiškai atsidavęs Dievo ir žmonių tarnybai. Pas jį nuolat plūsdavo žmonės dvasiniams pokalbiams. Jis suprasdavo kiekvieną ištiktą vargo ir buvo pasiryžęs jam padėti. Jam nebuvo menkų ir nereikšmingų dalykų. Jo amžininkai liudijo, kad jis stengdavosi kiekviename įžvelgti unikalią asmenybė ir unikalų Dievo planą tam žmogui ir tuo žavėdavosi, skatindavo išpildyti savo asmeninį, tik jam vienam būdingą pašaukimą.

Visa jo pastanga buvo patraukti žmones gyventi tikėjimu kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką, ugdyti širdies ryšį su Dievu ir asmenine pastanga kasdien atsiliepti į Jo kvietimą.

Įkvėpimo versmė

Tėvas Kentenichas apie tai, iš kur jis sėmėsi jėgų: „1914 metų spalio 18 dieną Dievo Motina atvėrė man savo motinišką širdį... Jai esu už viską dėkingas“.

Tėvo Kentenicho gyvenime netrūko sunkių išmėginimų ir kančios, kurią jis drąsiai priėmė. Jam teko kalėti Dachau koncentracijos stovykloje, buvo Bažnyčios atskirtas nuo Šonštato šeimynos Vokietijoje ir išsiųstas dirbti į Jungtines Amerikos valstijas. Tokiu būdu Bažnyčia norėjo ištirti, ar šis judėjimas yra iš Dievo. Tačiau jam išvykus pasimatė, kad judėjimas be lyderio nesugriuvo, o atvirkščiai plėtėsi ir ne tik Europoje,  bet ir JAV, o ypač Pietų Amerikoje. Po keturiolikos metų tėvas Kentenichui buvo leista grįžti atgal ir toliau vykdyti Dievo darbus. 1964 m. Bažnyčia patvirtina Apaštališkąjį Šonštato judėjimą. Per tuos metus tėvas Kentenichas ne tik kad nenusisuko nuo Bažnyčios, bet kaip tik stiprina meilę jai. Mus labiausiai sužavėjo tai, kad savo abi tremtis jis priėmė kupinas ramybės, jį palaikė nuostata, kad Dievas juo nepaliaujamai rūpinasi.

1968 rugsėjo 15 dieną, sekmadienį, Sopulingosios Marijos dieną, ant Šonštato kalno naujai pastatytoje Šventosios Trejybės bažnyčioje tėvas Kentenichas pirmą ir paskutinį kartą aukojo Šv. Mišias. Jo žodžiai „Ite, Missa est“ – „Telydi jus Viešpaties malonė“ – buvo paskutiniai. Jis mirė bažnyčios zakristijoje, kur ir yra palaidotas. Žodžiai iškalti ant jo sarkofago: „Dilexit Ecclesiam“ – „Jis mylėjo bažnyčią“.

Apaštališkais Šonštato judėjimas apima tiek šeimas, tiek jaunimą, tiek nevedusius. Į jį įsitraukę vienuolės ir kunigai, tiek dirbantys konkrečiose parapijose, tiek tarnaujantys pagal Šonštato judėjimo poreikius.

Šonštato šeimų bendruomenė Vokietijoje pradeda burtis 1942 metais, o 1968 įsteigiamas Šonštato šeimų institutas, kuris išplinta po Europą ir Šiaurės bei Pietų Amerikos žemynus. Šio judėjimo tikslas yra stiprinti katalikiškas šeimas, nes tiek ateities bažnyčia, tiek visos visuomenės ateitis priklauso nuo šeimos. Todėl šeimos įsitraukusios į šį judėjimą lanko tam tikrus kursus, kurių dėka įsilieja į bendruomenę, įpranta reguliariai susitikinėti su kitomis šeimomis, taip pat pasiryžta eiti kasdienio šventumo keliu pagal savo pašaukimą. Ir tam pasiekti naudoja tam tikrus įrankius:

- namų „šventyklėlė“, vieta, kur visa šeima susirenka melstis,
- Eucharistijos šventimas,
- reguliarus poros pokalbis,
- dvasinis skaitymas,
- reguliari asmeninė refleksija,
- reguliarūs susitikimai su kitomis šeimomis.

(pagal http://www.schoenstatt-familien.de/en)

Sutuoktinių dvasingumas

Mūsų šeima ir kitos šeimos iš Lietuvos yra  labiau susipažinusios su austrų šeimų sukurta Šonštato šeimų bendruomene. Austrijoje Šonštato šeimos pradėjo ir įkūrė „Šeimos ugdymo akademiją“ – dviejų metų trukmės kursai sutuoktiniams, skirti sustiprinti jų tarpusavio santykius. Per šiuos metus įvyksta 12 savaitgalinių porų susitikimų ir po vieną savaitės trukmės stovyklą dvi vasaras. Šie kursai skirti tikintiems sutuoktiniams, kurie nori pagerinti tarpusavio santykius, kol dar nėra pasiekę gilios santykių krizės. Jų tikslas – padėti sutuoktiniams sukurti dialogo kultūrą, geriau įsisąmoninti savo, kaip vyro ir žmonos, kaip tėvo ir mamos pašaukimą, atrasti naujų būdų ir metodų kaip vediniems ir globojamiems Švč. Mergelės Marijos puoselėti tarpusavio meilę.

Pagrindinė šios akademijos žinia, jog sutuoktiniai, vyras ir žmona, turi reguliariai skirti laiko giliam pokalbiui apie save ir tarpusavio ryšius. Toks pokalbis turi vykti bent kartą savaitėje.

Svarbus ugdymo principas yra tas, kad ne kunigai ar vienuolės, bet sutuoktiniai ugdo sutuoktinius ir ta saviugda bei kitų porų ugdymas tęsiasi visą gyvenimą. Baigusios akademiją, poros toliau susitikinėja savo grupelėse, pasitarnauja naujai ateinančioms poroms. Mums teko bendrauti su šeima, kuri jau daugiau nei keturiasdešimt metų susitikinėja su savo grupelės šeimomis. Manau, apie tokią draugystę, ištikimybė ir jos teikiamas dovanas reikia svajoti. 

Šeimos akademijoje pateikiama nemažai psichologinių aspektų, kurie siejami su dvasinėm tiesom. Tačiau psichologinių žinių perdavimas nėra savaiminis tikslas, o greičiau, pasitelkiant jas, mokyti žmones „gyvenimo meno“, tai yra pasiūlyti žmonėms praktinius įrankius, kurie padeda geriau sutarti tarpusavyje. Čia svarbus tėvo Kentenicho šūkis: „Laikyti ausį prie Dievo širdies, uždėjus ranką ant laiko pulso“, t.y. klausytis, ką Dievas kalba šiandien, šioje realybėje. Taigi akademija nukreipta daugiau į praktiką – mums nauja buvo tai, kad po kiekvieno pranešimo yra skiriamas laikas sutuoktiniams, kurio metu jie kalbasi apie tai, ką iš tos temos atpažįsta savo ar šeimos gyvenime. Po to vyksta pasidalijimas su kitomis šeimomis.

Tokiu būdu sutuoktiniai ne tik išgirsta, bet iškart bando savo gyvenime pritaikyti išgirstus dalykus. Vėliau sutuoktiniai mokosi patys atrasti jiems svarbią temą ir pagal ją sukurti bendrą pranešimą, kad vėliau galėtų apaštalauti kitiems. Girdėjome ne vieną liudijimą, kaip ši Akademija yra gerokai pagerinusi tarpusavio santykių kokybę.

Atgarsiai Lietuvoje

Šį Šeimos ugdymo akademijos modelį yra perėmusios ir kitos Europos šalys, tarp jų Vokietija, Vengrija, Šveicarija, Kroatija. 

Lietuvos katalikai taip pat galėjo susipažinti su šio Šeimų ugdymo akademijos idėjomis.

Viešpats leido mums arčiau susipažinti ir  su vienu iš Šonštato judėjimo Austrijoje kunigų – tėvu Elmaru Busse. Jį pakvietėme apsilankyti Lietuvoje, pristatyti, kaip Šonštato judėjimas tarnauja šeimoms. Lietuvoje kunigas Elmaras viešėjo jau du kartus. Įvyko nemažai neformalių susitikimų su poromis, tėvų grupelėmis, šeimomis. Pernai kunigas Elmaras Pal. J. Matulaičio parapijoje vedė seminarą šeimoms apie konfliktų įveikimo strategijas. Buvo labai įdomu sužinoti apie mūsų skirtingumus ir kaip kartais dorybe atrodanti sutuoktinio savybė gali pradėti tave erzinti.

Neseniai vykusioje  Pal. J. Matulaičio šeimos centro organizuotoje Šeimų konferencijoje „Dievas, šeima ir pasaulis“ tėvas Elmaras kalbėjo apie šeimoms svarbią temą – unikalų kiekvienos šeimos pašaukimą, apie sutuoktinių dvasingumą. Lietuvoje dažniausiai tekdavo girdėti tik apie asmens asmeninį dvasingumą ir jo kelią į Dievą, o šioje konferencijoje buvo kalbama apie tai, kaip visai šeimai keliauti kartu. Šios konferencijos pranešimų įrašai yra Marijos radijo archyvuose, tad tikiuosi, kad daugiau Lietuvos šeimų turės galimybę apie tai išgirsti.  Šie ir kiti klausimai kaip tik ir pristatomi Šeimų ugdymo akademijoje.

Nors save laikome praktikuojančiais katalikais, dalyvaujame įvairiose stovyklose, rekolekcijose, konferencijose, neteko sutikti tokio kunigo, kuris turėtų tiek patirties, psichologinių žinių apie poros gyvenimą, vaikų ugdymą. Jo dėka mūsų šeimoje atsirado šeštadienio pokalbiai, kai sumigdę vaikus dviese dalijamės savaitės išgyvenimais, ką mums kalba Viešpats ir kaip mes į tai atliepiam.

Šių metų vasarą Lietuvoje taip pat viešėjo ir sutuoktiniai iš Austrijos Šeimos ugdymo akademijos. Norėjome, kad su šios akademijos stiliumi susipažintų didesnė auditorija. Tad pakvietėme šią šeimą į šeimų stovyklą Pakutuvėnuose. Konferencijų metu jie pasakojo apie vyro ir moters bendravimo ypatumus, apie vyro ir moters skirtingumų pažinimo, suvokimo svarbą. Pirmą kartą stovyklos programoje atsirado laikas, skirtas sutuoktinių pokalbiui dviese! Ir nors pirmąją dieną poroms sunkoka buvo prisiversti „įžengti“ į šį pokalbį, kitomis dienomis dažna pora gerokai vėluodavo pasiimti maisto pietums.

Bendraudamas ir būdamas su šeimomis, kurios yra įsitraukusios į Šonštato judėjimą, stipriai jutau, kiek žmonės yra toli nukeliavę, daug nuveikę kurdami tarpusavio santykį, supratau, jog norint, kad ryšys tarp vyro ir žmonos būtų gyvybingas, ugdantis ir gilus, reikia iš tiesų nemažai paplušėti.

Galimybė prisijungti

Šiuo metu Šv. Jono teologo ir Pal. J. Matulaičio bendruomenės šeimos organizuoja susitikimą su už Šeimos ugdymo akademiją atsakingais sutuoktiniais iš Austrijos. Kviečiame sutuoktinius iš visos Lietuvos, kurie norėtų investuoti dvejus metus darbo į savo tarpusavio santykius, o vėliau padėtų kitoms poroms. Kursai būtų vedami pagal austrų sukurtą Šeimos ugdymo akademijos modelį, šiuos kursus vestų lektoriai iš Austrijos. Pirmas susitikimas numatomas 2010 m. balandžio mėnesį. Jei susidomėjote, rašykite Vilmai el. adresu vilmadaug@gmail.com