Gruodžio 4 d. Kauno valstybiniame lėlių teatre buvo pristatyta dokumentinio filmo apie režisierių Stasį Ratkevičių „Mėlyniesiems katilėliams aidint“ premjera. Įsivaizduoju, kad ją pristatant filmo režisierę Enriką Striogaitę galėjo apimti dvejopi jausmai. Dar net neperžiūrėjus filmo buvo taip entuziastingai krykštaujama dėl vertingo archyvų eksponato, istorinio, muziejinio dokumento ateičiai. Žinoma, filmas apie išskirtinę asmenybę, kitokio likimo vargu ar gali tikėtis, tačiau labai norėtųsi, kad prieš atsidurdamas archyvų lentynose jis bent kurį laiką pagyventų ekranuose.

O S. Ratkevičius džiaugėsi, kad jam pavyko sutikti pačią geriausią gyvenimo raštininkę, todėl filme nuo šiol liks užfiksuota tai, kas pamažu traukiasi į užmarštį. Režisierius jame pamatė save. Jis prisipažįsta, jog ir dabar jau daug kas užmiršta, tarsi užstrigę atminties siete. Todėl prisiminti ir papasakoti ypač svarbu. Režisierius ir teatro įkūrėjas visų savo darbų suskaičiuoti tikriausiai ir negali, nes įvairesnį, labiau permainingą gyvenimo kelią sunku įsivaizduoti. Punktyriškai ir greitai jis perbėgtas filme svarbiausiu geležinkelio motyvu. Neužbaigto tiesti geležinkelio pylimo, apaugusio mėlynais katilėliais, filosofines prasmes S. Ratkevičius sau atrado dar vaikystėje vaikščiodamas juo į muzikos pamokas.

Judrus ir dinamiškas filmas supynė režisieriaus prisiminimus ir archyvinius kadrus, kurie sugrąžino Valerijos Ratkevičienės atminimą, senąją lėlių teatro dvasią ir visus jo jaunus aktorius. Aktorė Elena Žekienė, vedusi filmo pristatymą, prasitarė, kad matant save jauną apima ypač jaudinantis ir keistas jausmas. S. Ratkevičius, žvelgdamas į praeitį, sakė, jog šiandienos teatrui reikia išsaugoti jausmingumą, stengtis visą laiką kreiptis į jaunų žmonių jausmus.

E. Striogaitė teigė sulaukusi ypač daug nuostabos kupinų klausimų, kodėl apskritai ėmėsi šio filmo. Tačiau atsakymas buvo labai paprastas: „Tiesiog negalėjau to nedaryti.“ Tada ir paaiškėja, kaip filmai gali atsirasti beveik vien iš entuziazmo. Tiesa, mums dar liko klausimų, kuriuos norėjome užduoti naujojo dokumentinio filmo režisierei E. Striogaitei:

Kas tau yra Lėlių teatras?

Vaikystėje Lėlių teatre nebuvau, tiesiog niekas į jį nenuvedė, nežinau, ką jaučia ten apsilankęs vaikas, galiu tik spėti. Man atrodė, kad ten pasakiškai gera, iš vaikystės labai daug ką atsimenu, net savo vaikiškas mintis ir liūdesį.

Pirmą kartą Lėlių teatre apsilankiau jau augindama sūnų, nuvedžiau jį ten kaip į šventovę. Nežinau, ką jis jautė ir patyrė, buvo gana mažas, vienu metu atidžiai stebėjo, kiek vėliau ėmė muistytis, o paskui išsigandęs tamsos pravirko. Teko palikti salę nepabaigus žiūrėti spektaklio. Atsimenu, viduje pykau ant sūnaus, nes labai norėjau žiūrėti toliau, man viskas buvo taip gražu, atrodė, vaikas čia tikrai turi ką regėti ir atrasti.

Bet viskam savo laikas, aš tikrai sūnų nuvedžiau per anksti. Ir dabar dažnai stebiu, kai į spektaklį atvedami tokie mažuliukai, kurie tikrai nieko nesupranta ir dažniausiai tik trukdo kitiems, nes ima garsiai niurgzti ir verkti. Pykstu truputį ant tų mamų, nes kiti vaikai negali susikaupti, pasinerti į spektaklio gelmę, bet drauge jas ir suprantu – jos tuos mažuliukus atsiveda, nes nori kuo anksčiau savo vaikui duoti dvasinio peno.

Beje, mano sūnus, kuriam ne už kalnų aštuoniolika, mielai apsilanko praktiškai visose Lėlių teatro premjerose.

Nežinau, kas man yra Lėlių teatras, nerandu atsakymo, kaip ir į visus esminius gyvenimo klausimus.

Galbūt dabar, kai šiek tiek pažinai S. Ratkevičių, žinai, koks žmogus gali sugalvoti ir įkurti Lėlių teatrą?

Taip, kai pažinau S. Ratkevičių, žinau, kad Lėlių teatrą gali įkurti tik nuolat savęs ieškojęs žmogus. Jis paprastai nueina margą, nelengvą gyvenimo kelią, išragauja, kaip sakoma, ir šilta, ir šalta. Pavyzdžiui, S. Ratkevičius, dar visai vaikas, dirba psichoneurologinėje ligoninėje, dalyvauja skrodimuose, o vėliau... dainuoja vienoje scenoje su Kipru Petrausku, studijuoja mediciną ir ją meta, pasuka Konservatorijon. Svarbiausia, toks žmogus žino tai, į ką aš nerandu atsakymo.

Kažkas tavo dokumentinio filmo kūrimą prilygino avantiūrai. Nesuklydo?

Nė kiek. Pirmą kartą gyvenime prašiau paslaugos (operatoriaus, montažo režisierės) žadėdama nors ir menkutį atlygį už darbą, bet neįsivaizdavau, iš kur tos manos (pinigų) paimsiu. Kai operatorius Antanas Budrys ėmė filmuoti, jaučiausi kaip aferistė: mano kišenės buvo tuščios, nesimatė jokios kitos perspektyvos, o jis – sukaupęs patirties profesionalas – ištaiko tarp darbų valandėlę ir dirba man. Dėl ko? Jis gi nepažinojo S. Ratkevičiaus. O aš dar prašau to ir ano. Bet nesuklydau kreipdamasi į jį ir į savo darbo asę Svetlaną Gužauskienę – jie patikėjo, kad tai, ką darome, tiesiog turime daryti. Ačiū Dievui, mano balsą išgirdo Kauno miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas Sigitas Šliažas ir skyrė šiek tiek pinigų šiam projektui, nesuabejojęs nei idėja, nei mano kompetencija. Jei ne tie, kad ir visai maži pinigėliai, šio filmo greičiausiai taip ir nebūtų buvę – man jau sviro rankos. Manau, kas jį matė (turiu galvoje S. Ratkevičiaus atsiskleidusią asmenybę ir Lėlių teatrą) žino, kiek būtume praradę.

Kokių keistenybių patyrei, sužinojai, kurdama dokumentinį filmą? Kokias sąlygas jis tau padiktavo ir kaip su jomis susidorojai?

Kokios sąlygos gali diktuotis, kai kišenėse švilpauja vėjai? Turint galvoje, kad dokumentinis filmas nesukuriamas už tris litus. Tiesa, gelbėjo VšĮ Kauno televizija, kuri už savo kabinetuose naudojamą techniką nepaprašė nė cento. Taigi keistenybės nuo visiško vienišumo iki kažkokio dangiško palaikymo, tačiau sąlygos buvo daugiau nei minimalistinės, jei jas atskleisčiau, niekas nė nesiimtų žiūrėti filmo, numotų ranka arba pasukiotų pirštą prie smilkinio. Apie jas truputėlį sužinoję, žmonės užduodavo normalų klausimą: kodėl tu tai darai? Bet aš nežinau atsakymų į esminius gyvenimo klausimus.