Prie lentos pakvietė dvidešimt trečiąjį. Atsakinėti sekėsi ne kaip, tad gavo trejetą ir grįžo į suolą prie penkioliktojo. Tačiau dešimtasis pamoką buvo išmokęs, todėl gavo penketą.

Mįslinga, ar ne?

Tada prisiminkime, kaip prieš kelias dešimtis metų mokyklose, klasės žurnaluose, buvo surašomos mokinių pavardės. Su eilės numeriais. Šie būdavo geriau matomi, negu pačios pavardės, todėl mokytojai mokinius šaukdavo numeriais.

Man tai buvo šiurpoka. Mat buvau skaitęs, kad žmonės buvo sunumeruoti lageriuose ir koncentracijos stovyklose.

Tiesa, kartais koks nors mokytojas įtikinėdavo mus, kad taip demokratiškiau ir bešališkiau. Esą, nežinant mokinio pavardės, neturint apie jį jokio išankstinio nusistatymo, nemėgstami mokiniai atsakinėti kviečiami ne dažniau negu kiti.

Vieną dieną prieš vieną pamoką žurnale netyčia pamačiau iš anksto pažymėtus tuos, kurie bus kviečiami prie lentos.

Taip šia įtarimą kėlusia naujove nustojau tikėti visiškai.

Gyvenimas nuo tada pasikeitė keletą šimtų kartų, ir numeriai užgriuvo mus kaip lapų liūtis po spalio šalnos.

Numeruojami tenisininkai (Vardenis Pavardenis – trys šimtoji pasaulio raketė), meilės (Vardytė Pavardenytė – septintoji meilė gyvenime), eilėse laukiantys žmonės (numeris trisdešimt du – prie septintojo langelio).

Skaičiai užplūdo viską. Balais ir taškais televizijose renkami dainininkai, šokėjai, kalbėtojai, tylėtojai. Jie, tie balai tokie galingi, kad tampa neatskiriama žmogaus pavardės ir vardo dalis. Lietuvos televizijoje per „Triumfo arką“ girdi: „Balsuokite už numerį nulis devyni“ arba „Pirmauja numeris nulis šeši“. Visa laimė, kad niekas nesugalvojo numerio „nulis nulis“.

Sako, taip patogiau. Kalba, kad taip lengviau suprasti. Dėsto, kad prisiminti numerį lengviau negu vardą ir pavardę.

Ko gero, tai tiesa. Ten, kur nebesvarbu, kaip žmogus gyvena ir ar kvėpuoja, dėl ko linksminasi ir ar prasivardžiuoja, ten, kur nesvarbu, kad žmogus apskritai gyvena, vardai ir pavardės vis labiau ir labiau miršta. Kaimynus vadiname „kaimynais iš dvyliktojo“, sūnų ir dukrą – „trečiuoju sūnumi“ arba „mūsų vyriausiąja“.

Apie paraštėse atsidūrusius žmones – benamius, beglobius, vargšus – nė nekalbu. Visiems atrodo, kad tokie žmonės vardų ir pavardžių neturėjo niekada. Tiesiog neturi teisės jų turėti.

Matyt, todėl įvairiausiose vietose galima rasti pamestų vardų ir pavardžių. Gulinčių pakrūmėse ir pernykščiuose lapuose, įsipainiojusių į elektrinio piemens vielas, apdraskytų šunų ir suplotų automobilių. Jie ten kantriai laukia, kada jų vėl prisireiks ir kas nors juos paims, ištrauks, pagydys ir vėl naudos.

Vargšai naivuoliai. Neprisireiks. Nes kiekvieną žmogų puikiai apibūdina asmens kodas. Dar puikiau, negu vardas ir pavardė, lytis, gimimo data, veido apvalumas ir kojų pailgumas kartu sudėjus.

Puikiau dar ir dėl to, kad pavardę gauname gimdami, o vardą duoda tėvai, tetos, ekstrasensai ir visokie kitokie atsitiktiniai žmonės. Žodžiu tie, kurių skoniai gali skirtis nuo tavojo.

O kas, jei tas vardas užaugus nepatiks? Arba jis nepatiks tavo mylimajai? Arba viršininkui?

Jeigu nepatinka mylimajam ar mylimajai, jie sugalvos kokią nors pravardę – katytę, žuvytę, saulelę ar žuvelę.

O jeigu nepatiks viršininkui? Ir jis sumažins už tai atlyginimą?

Beje, apie viršininkui nepatinkantį vardą aš ne šiaip sau. Teko girdėti, kad Stasį vadina Stanislovu, o Kazį – Kazimieru. To priežastį man paaiškino paprastai – esą, tie žmonės dirba perdaug rimtą darbą, kad būtų vadinami nesolidžiais vardais.

Kada nors bus sukurtas artimų žmonių bendravimo standartas. Gal net tarptautinis. Jame bus nurodyta, kad žmogus savo tėvus turi vadinti pirmuoju ir antruoju, sutuoktinį – trečiuoju, skaičiais iki dvidešimties – vaikus. Skaičių turėtų būti nemažai: numeruoti reikės anytas ir uošvius, senelius ir tėvukus, tetas ir dėdes, pusbrolius ir pusseseres…

Ir įdiegti šį standartą bus nesunku. Nes jau daugiau kaip pusė jo jau įdiegta.