Rhino Records, 2009

1999 metų liepos trečiosios vakarą Italijoje, Palestrino miestelio soduose, tvyrojo kaitra. Markas Sendmenas stovėjo ant scenos po atviru dangumi ir į italų kalbą vertė seną savo kūrinėlį – „Mona's Sister“. Taip ir neperskaitęs paskutinės eilutės, jis krito ant grindų. Po poros valandų gydytojai konstatavo muzikanto mirtį nuo širdies smūgio. Jam buvo keturiasdešimt šešeri. Buvo kalbama, kad prieš dvidešimt metų M. Sendemnui dirbant taksistu Bostone sykį kažkas pamėgino jam įbesti peilį į pilvą – dėl to, matyt, ir širdis jo buvo silpna. Buvo kalbama, jog jis nebaigė mokyklos, kad buvo giliai tikintis krikščionis ir ne kartą plaukė žuvauti.

Kalbėjo visi, išskyrus jį patį. M. Sendmenas nekalbėjo apie praeitį.

Grupė „Morphine“ nustojo egzistuoti 1999 metų liepos trečiąją.

Tenka pripažinti, kad tai buvo ne itin rokenrolinė mirtis; ne itin rokenrolinis gyvenimas; ne itin rokenrolinė grupė. „Morphine“ apskritai viskas vyko nekanoniškai, kažkaip ne taip kaip būtų įprasta – ko gero, dėl to prie šios grupės niekaip nelimpa (nors ir be abejonės pelnytas) būdvardis „didi“.

Turbūt puse visų straipsnių apie „Morphine“ būdavo pradedami mintimi, jog tai roko grupė be gitaros – tik bosas „be ladų“ ir vienos stygos, sausi būgnai ir saksofonas. Kita pusė straipsnių prasidėdavo nuo žurnalistinių klišių: „Įsivaizduokite, kad jūs vienišas sėdite pritemdytame triukšmingame bare, geriate jau nebe pirmą taurę brendžio ir bandote pamiršti savo nelaimingą meilę, – štai taip skamba grupė „Morphin“. Tiek pirmas, tiek antras teiginiai buvo teisybė tik iš dalies; tačiau nei nei vienas, nei kitas – nei visa kita, kartu paėmus, – nebuvo gryna tiesa.

„Morphine“, pradėję nuo eksperimentavimo instrumentais (juk iš tikrųjų bosas ir saksofonas pernelyg artimi dažniniu diapazonu, kad galėtų sklisti po visą garsinę erdvę, ištobulino naujausios bliuzo organikos išraišką iki maksimalaus tikslumo. „Morphine“ turėjo savyje kažkokio neįtikėtino svingo; tikrovė, kurioje viskas yra ne taip, kaip atrodo, o tai, kas kalbama, atrodo niekingai menka palyginus su tuo, kas turima galvoje.

„Jūsų paslaugoms!“ – taip Markas Sendmenas pradėdavo kiekvieną koncertą, Būtent taip pavadintas ir grupės rinkinys, išleistas praėjus dešimtmečiui po grupės lyderio M. Sendmenas mirties. Šiame albume trylika niekada anksčiau neišleistų kūrinių,  alternatyviosios jų versijos ir jų koncertiniai įrašai.

Rinkinys nieko nauja turbūt nepasako apie šį kolektyvą – panašiai, matyt, nieko naujo tau negalėtų pasakyti ir atsitiktinai rasta sena, kadaise mylėto ir mirusio žmogaus fotografija.

Tačiau šis albumas daug ką primena. Primena, kad, nors ir savo ribose, bet instrumentinė grupė „Morphine“ mokėjo keistis, kol neįžengė į afrikietiškų ir arabiškų tradicijų teritorijas. Primena, kad jie mokėjo ne tik įkaitinti atmosferą ir didinti įtampą, bet ir kurti didingas dainas – tarkim, „It’s Not Like That Anymore“, ar orientalistinę, visiškai leonid-fiodorovišką (Leonidas Fiodorovas – legendinės rusų roko grupės „Aukcyon“ lyderis, dabar dažnai  kuriantis solinius muzikinius projektus su kontrabosistu ir kompozitoriumi Vladiimiru Volkovu) melodiją „Lilah II“, arba minimalistinį biuzą „Women R Dogs“, arba senąją, bet vis dar neišvengiamai veikiančią „ The Saddest Song“.

Ir dar primena, kad visame tame ūkanotame vidurnakčio džiaze svarbiausias ko gera yra balsas. Markas Sendmenas dainuoja neįsitempęs, be dejonių, be gergždesių; jo balse nėra griežto kategoriškumo, tačiau jis pasmerktas pasitikėjimu savimi. Jis kalba balsu žmogaus, kuris  gali gauti viską, bet jau niekada nieko nebeprašys. Ir visos jo kalbos galų gale baigiamos keliomis amžinomis, bet veiksmingomis frazėmis. Parodyk man artimiausią barą, kur įpila viskio, – tik neklausk kodėl... Parodyk man artimiausią gražuolę – tik neklausk kodėl...

Morphine „Good“