Straipsnių ciklas „Muzika iš rūsio“ toliau „nardo“ po lietuviškos nekomercinės muzikos gelmes, pristatydamas Jums pačius geriausius lietuviškos muzikos „perliukus“.

Šį kartą – „Žalvarinis“ – ekspresyvsios folkloro muzikos grupė, sujungianti praeities palikimą ir šiuolaikinę muziką. Susibūrę 2001-ųjų vasarą, praeitais metais  „Žalvarinis“ išleido jau trečiąjį albumą.

Tačiau tegu muzikantai kalba patys už save – į „Bernardinų“ klausimus atsakė „Žalvarinio“ narė Ineta Meduneckytė Tamošiūnienė.

Pristatykite „Žalvarinį“?

Žalvarinis - tai folkroko muzikos grupė, ieškanti naujų liaudies dainų ir roko muzikos išraiškos formų.

Koks buvo grupės susikūrimas: buvote draugai, kurie tiesiog turėjo tokią pačią/panašią muzikinę viziją, ar susirinkote, taip pasakant, pagal skelbimą?

Buvome draugai. Kartu leidome dienas ir vakarus. Merginos eidavo pasidainuoti į „Kūlgrindos“ repeticijas, domėjosi lietuvių liaudies papročiais, kultūra, istorija. O vaikinai turėjo savų pomėgių - vieni tuo metu mokėsi Vilniaus konservatorijoje, kiti tiesiog šiaip domėjosi sunkiąja muzika. Na, ir kartu bevakarojant, beklausant merginų dainavimo, kilo idėja pabandyti sujungti „sunkiai" skambančias elektrines gitaras ir švelnias liaudies dainas. Idėja kilo ir toliau buvo generuojama grupės lyderio Roberto galvoje.

Iš pradžių projektą pavadinome „Ugnėlakis“ ir „Kūlgrinda“ ir išleidome albumą „Žalvarinis". Roko grupės muzikantų sudėtis buvo standartinė, o dainininkų turėjome šešiolika. Skambėjo neįtikėtinai rimtai ir užtikrintai, bet dėl įgarsinimo sunkumų teko vokalistų skaičių mažinti. Ir taip, po truputį, grupės sudėtis nusistovėjo - liko trys vokalistės.

Gal galite pasakyti, kuriame Lietuvos regione yra pats turtingiausias folkloro lobynas? Kuris yra Jūsų asmeninis favoritas?

Visi Lietuvos regionai yra turtingi. Ir gražios visų regionų dainos. Labiau dėmesį traukia lyriškos ir ypač melodingos Dzūkų dainos. Žavi dėl savitos šnektos žemaitiškos. Bet visuose regionuose galima rasti „perliukų". Rinkdami dainas albumams niekada nebuvome pasirinkę vieno kurio nors krašto. Mūsų kūryba vyksta dažnai pagal nuotaiką. Kuriai dainai „ateina" laikas, kuri pradeda „persekioti" ir suktis galvoje, tą ir „aprengiam" muzikiniu rūbeliu.

Kaip manote, ar lietuviai vertina savo palikimą?

Vieni lietuviai vertina, kiti - ne. Vieni renkasi ir klauso lietuvišką muziką, kiti - rusišką, vieni - klasiką, kiti – „popsą". Labiausiai, manau, tai priklauso nuo žmonių išsilavinimo, visapusiškumo, draugų rato. Bet džiaugiuosi, kad vis daugiau jaunimo klauso rimtesnę muziką, patys kuria folkroko, roko grupes, interpretuoja. Didelę įtaką tam turi mokyklos ir kitos švietimo įstaigos, televizijos ir radijo įtaka populiarinant lietuviškąjį palikimą.

Ar patys esate patriotai?

Tikrai taip.

Kai pradėjote kurti grupę, ar nebijojote žmonių reakcijos? Visgi ėmėtės groti naują stilių...

Viską labiau darėme dėl savęs, o ne dėl kitų. Ir kai pirmą kartą buvom pakviesti koncertuoti į baikerių festivalį ir pamatėm tiek žmonių dainuojančių kartu, buvo nerealu. Visi palaikė, žavėjosi. Tai ir tapo pagrindine varomąja jėga.

Prisimenu pirmąją „Gatvės muzikos dieną“, apie jus buvo susispietęs tikrai didelis žmonių būrys, nors grojote gan nuošalioje vietoje. Tiesą sakant, kiek teko pabūti Jūsų koncertuose, visada susirenka plati auditorija. Kaip patys tai vertinate? Per kiek laiko pavyko pritraukti tiek klausytojų?

Kiek atsimenu nuo pat pradžių turėjom daug klausytojų. Mus iškart pamėgo jaunimas. Gal dėl to, kad visi turėjom daug draugų, kad grojom sunkiosios muzikos festivaliuose, kur renkasi tik tokios muzikos gerbėjai. Po to labai daug tapti žinomiems padėjo „LTV“ laida „Dainų dešimtukas", koncertai miestų ir miestelių šventėse, per Jonines ir kitas lietuviškas šventes. Ir taip ta auditorija vis plėtėsi ir gausėjo.

Kaip atrenkate dainas? Turite kokių savo kriterijų?

Dažniau ne mes renkamės dainas, o dainos mus pasirenka. Aišku norisi, kad visas repertuaras nebūtų per daug liūdnas ir lyriškas, tad tenka paieškoti linksmesnių, trankesnių ritmų.

Ar yra tekę groti užsienyje? Jei taip, kaip Jūsų muziką pasitinka užsieniečiai?

Užsienyje grojame gana dažnai ir, atrodo, kad užsieniečiai mūsų muziką vertina labiau nei lietuviai. Daug kartų vykome į įvairius festivalius ir koncertus Lenkijoje, Latvijoje, Austrijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje kur mus pasitikdavo, mumis rūpinosi daug geriau nei Lietuvoje, kur koncertų aparatūra ir pasiruošimo sąlygos buvo nepalyginamai aukštesnės kokybės ir klausytojų palaikymas buvo tikrai nemažesnis, nors jie netgi nesupranta apie ką dainuojame.

Ar sunku Lietuvoje nekomercinės muzikos atlikėjams? Kokie pagrindiniai sunkumai?

Na, pirmiausia, tai niekada Lietuvoje nepragyvensi grodamas nekomercinę muziką. Daugelis mūsų turime darbus, o repetuojame ir koncertuojame dėl malonumo. Ir tai nėra lengva suderinti.

Kaip apskritai vertinate Lietuvos underground‘o sceną?

Visada už. Palaikome šimtu procentų.

Kokie Jūsų ateities planai?

Kol kas jokių planų neturime. Neseniai išleistas albumas „Folk n'Rock", tad turime laiko atsipūsti, nudirbti savus darbus. Karts nuo karto susirenkame parepetuoti, pasišnekėti, susiorganizuojame kokį koncertėlį, kad publika labai neliūdėtų.

Kokius kitus Lietuvos atlikėjus galėtumėte rekomenduoti?

Labai mylime ir gerbiame savo kolegas, folkroko grupę „Atalyja“, labai smagius ir didelį įspūdį palikusius „Liūdnus slibinus", „Žalvarinio“ buvusių muzikantų suburtą grupę „Kielwater“. Na, ir aišku visus atlikėjus su kuriais dirba mūsų muzikantai - tai Marijonas Mikutavičius, Jurga Šeduikytė, „ŽAS“ ir t.t.

Kurią savo dainą duodate paklausyti?

Paklausyti duodame vieną naujausių kompozicijų „Stinta pukis", sukurtą Lietuvos televizijos ir kino apdovanojimams „Sidabrinė gervė".

Žalvarinis „Stinta pukis"

Kalbino Goda Raibytė