Skelbiame tėvo Raniero Cantalamessos, OFM Cap. Šventojo Tėvo namų pamokslininko, mintis apie kunigystę. „Ką reiškia būti Kristaus veiklos tęsėju?“ – klausia t. Cantalamessa. Tai dalis pirmosios Advento meditacijos, kurią jis parengė Apaštališkuosiuose rūmuose gruodžio 4 d. rekolekcijoms. Jose dalyvavo ir popiežius Benediktas XVI.

1. Prie kunigystės ištakų

(…) Šventojo Rašto žodžiai, kurie taps mūsų apmąstymo aukso gija, yra 1 Korintiečiams 4, 1: „Tegul žmonės laiko mus Kristaus tarnais ir Dievo slėpinių tvarkytojais“.

„Kristaus tarnai!“ (šauktukas išreiškia šio titulo didybę, kilnumą ir grožį): šie žodžiai turėtų paliesti mūsų širdį ir suvirpinti ją šventu pasididžiavimu. Nekalbėsime čia apie praktinius patarnavimus ar tokias tarnystės užduotis, kaip administruoti Dievo Žodį bei sakramentus. Kitaip tariant, kalbėsime ne apie tarnystę kaip veiksmą, bet apie tarnystę kaip būseną, kaip pamatinį kunigo pašaukimą ir tapatybę. Būtent šitaip ir tokia pat dvasia tai suprato apaštalas Paulius, kuris savo laiškuose visuomet prisistatydavo: „Paulius, Jėzaus Kristaus tarnas, pašauktas būti apaštalu“.

Jei paimtume į rankas nematomą kunigo pasą, su kuriuo jis kasdien prisistato Dievo ir žmonių akivaizdoje, skiltyje „profesija“ turėtų būti parašyta: „Jėzaus Kristaus tarnas“. Be abejo, visi krikščionys yra Jėzaus Kristaus tarnai. Tačiau kunigas juo yra labai savitu būdu ir prasme. Taip kaip visi pakrikštytieji yra kunigai, tačiau šventimus priėmęs asmuo, juo yra kitoks ir aukštesniu būdu bei prasme.

2. Kristaus veiklos tęsėjai

Pagrindinis patarnavimas, kurį kunigas yra kviečiamas atlikti Kristui – būti jo veiklos tęsėju pasaulyje: „Taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21). Popiežius šv. Klemensas garsiajame savo Laiške korintiečiams taip komentuoja: „Kristus yra Dievo pasiųstas, o apaštalai Kristaus… Jie visur pamokslaudami, tiek kaimuose, tiek miestuose, paskyrė savo pirmuosius įpėdinius, Šventosios Dvasios išbandytus, būti vyskupais ir diakonais“. Kristus yra Tėvo siunčiamas, apaštalai – Kristaus, vyskupai – apaštalų: tai pirmoji ištarmė tiesiogiai kalbanti apie apaštalinę įpėdinystę.

Tačiau šių Jėzaus žodžių reikšmė nėra vien formali ir juridinė. Kitaip tariant, jais pagrindžiama ne vien įšventintųjų teisė kalbėti, turint Kristaus „pasiuntinių“ statusą; jie nurodo ir tai, koks yra šios pasiuntinystės motyvas bei turinys. Jis tas pats, dėl kurio Tėvas į pasaulį siuntė Sūnų. O kodėl Tėvas siuntė Sūnų į pasaulį?

Nemėginsiu pateikti globalių, išsamių atsakymų – tam reikėtų perskaityti visą Evangeliją; užsiminsime čia tik apie keletą Jėzaus nurodymų.

Pilotui jis iškilmingai teigia: „Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą“ (Jn 18, 37). Vadinasi, tęsti Kristaus veiklą kunigui reiškia liudyti tiesą, parodyti tiesos spindėjimą. Tačiau reikia atsižvelgti į dvejopą žodžio tiesa, aletheia, reikšmę evangelisto Jono raštuose. Ji svyruoja tarp dieviškos tikrovės ir tos tikrovės pažinimo, tarp ontologinės arba objektyvios prasmės ir gnoseologinės arba subjektyvios. Tiesa, anot H. Doddo, yra „amžina tikrovė apreikšta žmonėms, nurodanti tiek į pačią tikrovę, tiek į jos apreiškimą“.

Tradiciškai „tiesa“ buvo suprantama apreiškimo bei tiesos pažinimo prasme; kitaip sakant, kaip dogminė tiesa. Be abejo, tai esminė užduotis. Bažnyčia, savo visumoje, ją vykdo per Magisteriumą, susirinkimus, teologus, o pavienis kunigas – skelbdamas tautai „sveiką mokslą“.

Tačiau nereikia pamiršti kitos Jono raštijoje sutinkamos tiesos reikšmės: tai – pažintoji tikrovė, labiau nei tikrovės pažinimas. Šioje šviesoje, Bažnyčios ir pavienio kunigo užduotis neapsiriboja vien tikėjimo tiesų skelbimu, bet turi padėti jį patirti, užmegzti artimą ir asmeninį santykį su Dievo tikrove, per Šventąją Dvasią.

„Tikėjimas, rašė šv. Tomas Akvinietis, nesustoja prie skelbimo, bet prie paties dalyko“. (“Fides non terminatur ad enuntiabile sed ad rem”). Lygiai tikėjimo mokytojai negali pasitenkinti vien vadinamųjų tikėjimo tiesų mokymu, jie turi padėti žmonėms pasiekti patį „dalyką“. Padėti, kad žmonės turėtų ne vien Dievo idėją, bet ir jo patirtį, kaip tam skatina biblinė pažinimo samprata, kuri, kaip gerai žinoma, skiriasi nuo graikiškos ir filosofinės.

Kitą programinį savo užmojį Jėzus paskelbė kalbėdamasis su Nikodemu: „Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3,17). Šią frazę reikia skaityti turint omenyje ankstesnį sakinį: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Jėzus atėjo atskleisti žmonėms Tėvo gelbstinčią valią ir gailestingąją meilę. Visas jo skelbimas telpa žodžiuose, pasakytuose savo mokiniams per Paskutinę vakarienę: „Tėvas jus myli!“ (Jn 16, 27).

Būti Kristaus veiklos tęsėjais reiškia užimti būtent tokią pamatinę laikyseną žmonių, net labiausiai nutolusiųjų atžvilgiu. Ne smerkti, o gelbėti.

Neturėtume pro pirštus žiūrėti į tas žmogiškąsias savybes, kurias labiausiai pabrėžia Laiškas žydams, apibūdindamas Kristaus, Aukščiausiojo Kunigo ir kiekvieno kunigo bruožus: gebėjimas įsijausti į kitą, solidarumo jausmas, užuojauta žmonėms.

Apie Kristų sakoma: „Mes gi turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip mėgintą, tačiau nenusidėjusį.“ Apie žmogiškąjį kunigą sakoma, kad jis ^„imamas iš žmonių ir skiriamas atstovauti žmonėms pas Dievą, kad atnašautų dovanas ir aukas už nuodėmes. Jis sugeba užjausti nežinančius ir klystančius, nes ir pats yra apgaubtas silpnumo ir dėl jo turi atnašauti aukas tiek už tautos nuodėmes, tiek ir už savo“ (Žyd 4, 15–5,3).

Tiesa, Evangelijose skaitome, kad kartais Jėzus elgiasi labai griežtai, smerkia ir pasmerkia, tačiau su kuo taip elgiasi? Ne su paprastais žmonėmis, kurie jį sekė ir ateidavo jo pasiklausyti, bet su veidmainiais, savimi patenkintais asmenimis, mokytojais ir tautos vadovais. Jėzus tikrai nebuvo panašus į tuos politikus, apie kuriuos kartais sakoma: „stiprus su silpnaisiais ir silpnas su stipriaisiais“. Visiškai priešingai!

3. Tęsėjai, ne įpėdiniai

Tačiau kokia prasme apie kunigus galime kalbėti kaip apie Kristaus darbo tęsėjus? Kiekvienoje žmogiškoje institucijoje, kokia anuomet buvo Romos imperija ir kokios šiandien yra vienuolijos bei visos pasaulietinės įstaigos, įpėdiniai tęsia veiklą, bet ne steigėjo asmenį. Kartais pastarasis būna pakoreguojamas, pranokstamas ar netgi paneigiamas. Bažnyčioje taip nėra. Jėzus neturi įpėdinių, nes nėra miręs, Jis gyvas; „prisikėlė iš mirties ir mirtis jam nebeturi galios“.

Tad kokia užduotis tenka jo tarnams? Ogi atstovauti Jam, tai yra padaryti Jį esantį, suteikti regimą formą Jo neregimam buvimui. Būtent tokia yra pranašiškoji kunigystės plotmė. Iki Kristaus pranašystės esmė buvo skelbti būsimą išganymą, įvyksiantį „paskutinėmis dienomis“. Po Jo pranašystė esmė – atskleisti pasauliui paslėptąjį Kristaus buvimą, šaukti, kaip Jonas Krikštytojas: „Tarp jūsų yra tas, kurio jūs nepažįstate“.

Vieną dieną grupelė graikų kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydama: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!“ (Jn 12, 21); su tokiu pačiu prašymu širdyje, daugiau ar mažiau suformuluotu, ateina kiekvienas, kas prisiartina prie kunigo.

Šv. Grigalius Nisietis nukalė garsiąją frazę, kuri paprastai taikoma mistikų patirtims: „Kito buvimo pojūtis“[1]. Kito buvimo pojūtis yra daugiau nei paprastas tikėjimas Kristaus buvimu; tai gyva patirtis, beveik fizinis Prisikėlusiojo artumo pojūtis.

Jei tai būdinga mistikai, vadinasi kiekvienas kunigas turėtų būti mistikas arba bent jau „mistagogas“ - mistikos mokytojas, asmuo, įvedantis žmones į Dievo ir Kristaus slėpinį, tarsi vesdamas juos už rankos.

Kunigas neturi kitos užduoties (nors ji ir subordinuota), nei ta, kurią Šventasis Tėvas savo kovo mėnesio laiške Vyskupams nurodė kaip absoliutų Petro Įpėdinio ir visos Bažnyčios prioritetą:

„Mūsų laikais, kai įvairiose pasaulio vietose tikėjimui tarsi nemaitinamai liepsnai kyla pavojus užgesti, svarbiausias prioritetas yra leisti patirti Dievo buvimą šiame pasaulyje ir atverti žmonėms priėjimą prie Dievo. Ne bet kokiam dievui, bet tam Dievui, kuris kalbėjo ant Sinajaus; tam Dievui, kurio veidą atpažįstame meilėje einančioje iki galo (plg. Jn 13, 1) – Jėzuje Kristuje nukryžiuotame ir prisikėlusiame… Vesti žmones prie Dievo, prie to Dievo, kuris kalba Biblijoje: tai yra didžiausias ir pamatinis Bažnyčios ir Petro Įpėdinio prioritetas šiuo metu.“

Pagal Zenit.org parengė S. Žiugždaitė

[1] Gregorio Nisseno, Sul Cantico, XI, 5, 2 (PG 44, 1001) (aisthesis parousias)