Šimtas dvylika. Tiek dienų Lietuvos žemės nemindė mūsų pėdos, mat suviliotos pasakojimų iš Vakarų, keturios studentės, menotyrininkės ir politologė, degančios jaunatvišku optimizmu, pratęsė aukso ieškotojų legendą, įrašydamos ir savo vardus po Amerikos dangumi.

Kelionės į Jungtines Valstijas tikslas buvo ne pasiekti šią šalį, bet ją pamatyti. Žinoma, norint įgyvendinti tikslą teko beveik tris mėnesius dirbti po penkiolika valandų per parą. Daugiau nei po trijų mėnesių tokio darbo rytinėje pakrantėje įsikūrusiame Ocean City miestelyje, kuriame, dideliam mūsų nustebimui, sėkmingai gyvuoja „sausasis“ įstatymas, laisvos kaip vėjas pradėjome savo keliones ir nuotykius.

***

Aštuonios valandos kelio nuo savu tapusio Ocean City miestelio, ir štai vienu svajonės laipteliu pakilome aukštyn – garsusis Niagaros krioklys prieš mūsų akis. Jis padalintas į dvi dalis: vienas, pavadintas Amerikos vardu (American Fall), yra Niujorko valstijoje, o kitas, esantis Kanados pusėje, vadinasi Arklio pasaga (Horseshoe Fall).

Dėl turistų, nešančių milžinišką pelną, čia pasistengta. Visur tvarkinga, aplinka kruopščiai prižiūrima ir puoselėjama. Tik atvykusios gavome po keturis bilietėlius, su jais galėjome apsilankyti keturiose atrakcijose. Kaina kukli – 30 dolerių. Pirmasis bilietas buvo į nedidelį jūros gyvūnų sodą, kuriame bene daugiausia dėmesio sulaukė jūrų liūtas, atliekantis neva itin šmaikščius triukus. Su antruoju bilietėliu nuskubėjome į centrinį parko pastatą žiūrėti pusiau dokumentinio filmo apie šią energija trykštančią vietą. Filmas vertas dėmesio: tai tikrais faktais paremtas pasakojimas apie krioklių istoriją, įvykusias nelaimes. Trečiasis bilietėlis nuvedė garlaivio link. Nusileidusios liftu gavome po juokingą mėlyną polietileninį lietpaltį. Garlaiviui priartėjus prie pat krioklių, jais itin džiaugėmės, mat vandens purslai tiško ant garlaivio keleivių. Paskutinieji bilietėliai – į „Cave of the Winds“. Gerokai nusileidusios liftu žemyn, su dar juokingesniais, šįkart geltonais polietileniniais lietpalčiais gavome progą palaipioti šalia urvų, kuriais iš taip aukštai krinta Niagaros upės vanduo. Sutemus kriokliai apšviečiami vaivorykštės spalvomis.

***

Filadelfija –tai judrus miestas su daugybe parkų, fontanų ir statulų. Keista, bet jauki nuotaika sklido iš garsiojo prancūzų skulptoriaus Auguste’o Rodeno muziejaus. Tai nedidelis pastatas su prabangiu nemokamu tvenkiniu kiemelyje. Tačiau jis nemokamas tol, kol prieina pasitempęs darbuotojas ir įtikinamai informuoja, jog muziejus priima aukas: mažiausiai penkis dolerius.

Filadelfijos dailės muziejus (Philadelphia Museum of Art). Turtingos ekspozicijos, žymiausios XIX a. Europos dailininkų pavardės, didingumu dvelkiantis pastatas, gausybė lankytojų. Itin daug žmonių su fotokameromis prie Rokio statulos. Kad ir išgalvotas herojus, vis dėlto tai vienas Filadelfijos simbolių. Meilės parke niekada nemieganti, meilei dedikuota statula (I love you) bei skulptūra, plačiau žinoma kaip „skalbinių segtukas“ ar garsusis perskilęs Laisvės varpas (Liberty Bell) – turistus ypač masinantys objektai.

***

Vašingtonas – tai miestas muziejus. Čia vienas šalia kito išdėstyti įvairių koncepcijų muziejai. Viename jų eksponuojami visų Amerikos pirmųjų ponių (prezidentų žmonų) portretai, kitame – uoliena iš mėnulio. Kontrastingi pavyzdžiai, bet tokia jau ta Amerika!

Vašingtono nacionalinė dailės galerija (Washington National gallery of Art). Italų renesanso meistrai Sandro Botticelli, Leonardo da Vinci, Perugino, Andrea Mantegna, Raphael; nyderlandų bei flamandų garsenybės Jan van Eyck, Hieronymus Bosch, Peter Paul Rubens, Anthony van Dyck, vokiečiai Albrecht Durer, Matthias Grunewald, Arnold Bocklin, ispanas El Greco, olandas Johannes Vermeer, impresionizmo pradininkas J. M. W. Turner, Paul Cezanne, Vincent van Gogh, amerikiečių taip mėgstami impresionizmo grandai, garsiausi prancūzų menininkai. Šias pavardes vardiju, kad skaitytojas suvoktų, kokia čia didžiulė į pasaulio meno istoriją įėjusių asmenybių koncentracija. Visi jie triumfuoja Vašingtono nacionalinėje dailės galerijoje. Čia apsilankiusios iš pagrindų pasikartojome du menotyros kursus. Išties, vaikščiodamos po galeriją patyrėme ekstazes, nirvanas ir visas kitas aukščiausias sielos palaimos būsenas, nes kūriniai, kuriuos neseniai sėdėdamos niūriose auditorijose analizavome, žiūrėdamos į prastos kokybės fotografijas, dabar atsivėrė tokie, kokius menininkai juos sukūrė.

Baltaisiais rūmais sužavėtos nelikome. Nieko ypatinga nepajutome žvelgdamos pro metalinę tvorą į nors ir gražią, tačiau tuščią veją. Kur kas geresnę aurą skleidė daugybės Amerikos vėliavų juosiamas Vašingtono obeliskas. Kaip tik tuo metu netoli minėtojo objekto vyko mokyklos sporto šventė, tad obeliską tiesiog gaubė jaunų žmonių energija.

Gausūs turistų būriai išduoda, jog artėjame Lincolno memorialo link. Gerai, kad čia atėjome jau temstant, nes vakariniame „dangaus gaisre“ sėdintis Abrahamas Lincolnas atrodė tarytum gyvas, tarytum sveikino atvykusias į Jungtinių Valstijų sostinę.

***

Tik išėjus iš oro uosto, Majamis pasveikino stulbinančiu tvankumu. Didelė dalis vietinių gyventojų – ispanakalbiai, o ir vasarai atvykusių studentų čia kur kas mažiau nei rytinėje pakrantėje. Paplūdimio smėlis – it patalas, vanduo – lyg krikšto. Pagrindinės gatvės tarsi naktinių klubų alėjos, prie kurių įėjimų būriuojasi nusiteikusieji naktinėti. Mes, ieškodamos romantinio polėkio, naktį sugalvojome eiti prie vandens, į gelbėtojų bokštelį. Sėdėjome ten ir bandėme suvokti, atrodė, nejudantį ir bekraštį Atlanto vandenyną ties Majamiu... Tai didelis ir bene labiausiai besidžiaugiantis miestas. Majamis miega tik porą valandų per parą. Mes ten būdamos – irgi.

***

Pirmasis įspūdis Niujorke – greiti metro! Nuolatos skubantys „įvairaus plauko“ niujorkiečiai ir nedrąsūs miesto svečiai įsisuka į požeminių stočių tvankią ir karštą atmosferą. Štai čia ir verda gyvenimas!

Apsistojome vakariniame Manhetene, kuriame eidamas gatvėmis, banaliai tariant, jautiesi kaip kine. Žavi nedidelės krautuvėlės, kalbūs jose šeimininkaujantys azijiečiai.

Vienas vasaros atradimų – roko grupė „Kings of Leon“ (Leono karaliai). Bilietus į koncertą turime, vyksmo vietą žinome, kaip iki ten nusigauti – ne. Sušokę šešiese į keturvietį taksi važiuojame apie pusantros valandos ir netrukus jau klausomės savo dievaičių didžiulėje arenoje. Paryčiais grįžome į viešbutį, tačiau ten neužsibuvome: valanda miego – ir vėl į miestą. Juk nesinori pramiegoti Niujorką! Pasitelkusios turistines knygutes, pagaliau priėjome aukščiausią mieste ir antrą pagal aukštį visose Jungtinėse Valstijose Empire State pastatą. Čia prie įėjimo daugybė jaunų vyrukų aktyviai agitavo nusipirkti kelialapį ir užkilti ant stogo. Mūsų per daug įkalbinėti nereikėjo – ir taip jau buvome suplanavusios ten kilti. Didžiai mūsų nuostabai, ant stogo dar kokios keturios lietuvaitės dairėsi į Niujorką!

Saulei leidžiantis keltu praplaukėme miesto simbolį – Laisvės statulą. Pasijunti, lyg pats įkūnytum laisvę... Vėliau aplankėme turistų pamėgtus mažąją Italiją ir kinų kvartalą, tai itin didelių įspūdžių nepaliko, netgi, priešingai, pasijutome kiek nejaukiai.

Dar viena lankytina vieta – „Time Square“. Atrodo, kad čia jau esi buvęs. Taip, tai tikrai puikiai iš reklamų, televizijos šou ir kino juostų atpažįstama miesto dalis. Gausybė reklaminių stendų nušviečia žmonių bei automobilių pilnas gatves, todėl kartais suglumsti: diena dabar ar naktis?

Vis dėlto mums, kaip meno mylėtojoms, svarbiausias buvo žymusis Metropoliteno dailės muziejus (Metropolitan Art Museum), kuriame, atrodė, galėtum praleisti dienų dienas stebėdamas genealių autorių genealius kūrinius. Kaip ir visada, atėjusios pirmiausia darbuotojų klausėme, ar čia eksponuojami originalai ir, kaip visada, sielą atgaivino išgirsta frazė: „Visame muziejuje – originalai.“ Muziejus toks didelis, kad nors ir skubėjome, pamatėme tik nedidelę dalį eksponatų, tačiau savo mylimų kūrėjų – A. Renoiro, V. van Gogho, P. Gauguino, P. Cézanne’o, H. de Toulouse-Lautreco, P. Picasso – darbais pasidžiaugėme, o bevaikščiodamos po salę prisiminėme, jog čia eksponuojama laikinai atvežta J. Vermeerio „Pienininkė“, kurią vos suspėjome pamatyti, nes muziejaus darbo laikas jau buvo pasibaigęs.

***

Nepakeliamas Nevados karštis ir dykumoje įkurtas, kalnų apsuptas nuostabusis Las Vegasas! Šiame populiariai vadinamame nuodėmių mieste padarėme išimtį ir į muziejus nėjome. Išsinuomojome legendinį amerikietišką automobilį Doge Challinger ir startavome. Tikslas – Ramusis vandenynas ties San Francisku. Pakeliui norėjome aplankyti keletą parkų, tačiau nuolatos jutome į nugaras kvėpuojantį priešą – laiką. Vis dėlto stabtelėjome Fire State nacionaliniame parke. Ant raudonų kalnų išraižyti petroglifai rodė indėnų buvimo vietas. Užlipusios ant kalno regime neaprėpiamas dykumas, tolumoje skraidančius erelius, girdime... nieko negirdime. Tikra tyla, visiškas kontrastas neseniai aplankytų miestų triukšmui.

Sustojusios šalikelėje numigome kelias nakties valandas ir jau ankstyvą rytą kopėme į vieną iš daugybės „Mirties slėnio“ kalnų. Norėjome aušrą sutikti viršukalnėje, tačiau ji mus užklupo pusiaukelėje. Kopti buvo ne taip sudėtinga, kaip leistis, kai tiesiog slysti akmenuotu paviršiumi. Ši kelionė mums kainavo keletą nubrozdinimų, bet argi tai svarbu?!

Dar viena stotelė – Kalifornijos valstijoje esantis Josemičio parkas. Ten beklaidžiodamos pasijutome beviltiškai: žmonės čia atvažiuoja ir praleidžia keletą dienų, kad pamatytų gamtos stebuklus, o mes užtrunkame vos porą valandų.

Prieš vidurnaktį jau važiavome rūke skendinčiu Golden Gate tiltu. Pasiekėme tikslą – įbridome į Ramųjį, kuris pasirodė nesvetingai šaltas. Nesvetingas, bet tikras ir laukinis. Ir mes kartais per tas šimtą keturiolika Amerikoje praleistų dienų pasijusdavome laukinės.

Didžiuokitės arba smerkite, girkite arba peikite, džiaukitės ar pavydėkite – bet, jeigu galite, nuvykite ten. Nuvykite į Vakarus. Amerika keičia žmones. Mus pakeitė. Tapome drąsesnės, išmintingesnės, labiau patyrusios. Būdavo momentų, kai, garbės žodis, jautėmės laimingos.

Dangų siekiantys Niujorko pastatai, vertingiausios meno kolekcijos, daugybė renginių, raudoni Nevados kalnai, dusinantis Las Vegaso karštis, spalvingasis Manheteno metro, stingdantis Kalifornijos šaltinių vanduo, žibantis kalnų viršūnėse sniegas bei jausmas, kad skrendi. Kad gyveni.

Tokią Ameriką šia vasarą atrado studentės. Aukso kupinomis širdimis, įrėžusios savo vardus žemėje kitapus Atlanto, pasiekusios net Ramųjį ir prisijaukinusios svetimą dangų – grįžome be dolerio kišenėse, bet turtingesnės nei kada nors anksčiau.