Šis mėnuo Vilniuje turtingas gerų personalinių parodų. Ne išimtis ir ši savaitė. Nuoširdžiai rekomenduočiau dvi – jauno grafiko Tado Gindrėno ir puikiai žinomo tapytojo Algio Griškevičiaus – parodas.

T. Gindrėnui pristačius pirmuosius kūrinius, komplimentų negailėjo nei kritikai, nei žiūrovai. Apsilankius po ilgokos pertraukos surengtoje personalinėje parodoje galerijoje „Kairė-dešinė“ galima pasidžiaugti – pagyros jauno menininko nesugadino – nauji kūriniai paveikūs, drąsūs ir charakteringi.

Ryškiausia formali T. Gindrėno kūrinių išskirtinė savybė – pasirinkta linoraižinio technika. Bent jau mano kartai linoraižinys pirmiausia asocijuojasi su pseudoliaudiškais sentimentaliais motyvais, šiandien ši technika apskritai nebepopuliari. T. Gindrėno darbuose ji atgyja su nauja jėga – spaustas ant drobės linoraižinys prabyla dideliais, estampui nebūdingais formatais ir bene visomis šios technikos suteikiamomis išraiškos galimybėmis – aštria linija, sunkiasvore forma, kontrastais. Drobės pagrindas grafikos aštrumui suteikia papildomo švelnaus virpesio.

Parodos pavadinimas „Miestiečiai ir miestovaizdžiai“ atspindi darbų temas. Tai – šiandienio miestiečio įspūdžiai ir aplinkos refleksijos. Neišvengiamai ironiškos, pastabios, nepatiklios, socialios, jautrios išorei. Komikso leitmotyvas, lydintis daugumą paveikslų, gali būti suvokiamas kaip vaizduojamo veiksmo laikinumo požymis. Taip pat šis langelis, užpildytas ne tekstais, o linijomis ar vaizdais, kelia minčių apie ribotumą, uždarumą aplinkoje, kurioje kasdieną deklaruojama laisvė, tačiau laisvės gyvenimuose likę tiek nedaug.   

Nepaneigsi – retas menininkas taip mėgstamas publikos kaip Algis Griškevičius. „Stebukladarys Algis Griškevičius“, „Griškevičius – virtuoziškas vertėjas, sugebantis taupiai ir tiksliai įvaizdinti tiek žodį, tiek sąvoką“, „Griškevičius – niekad nepailstantis viduj šypsotis, menininkas su kone mirtinu ironijos užtaisu“, – tai tik keli iš daugelio epitetų, kritikų skirtų šiam menininkui. Šią savaitę galerijoje „Meno niša“ atidaryta A. Griškevičiaus tapybos ir objektų paroda „Yra šalis“. Taip pat čia buvo pristatytas naujas jo fotografijų albumas „Mikališkių stebuklai“.

Kalbant apie parodoje eksponuojamą tapybą – A. Griškevičius lieka ištikimas sau. Paveiksluose – artimi tikrovei, kiek siurrealistiniai vaizdai. Kurį laiką turėjau malonumo gyventi su vienu šio menininko paveikslų, todėl su šia tapyba mano santykis tapo kiek subjektyvus. Pirmasis paveikslų įspūdis greičiausiai bus dekoratyvus. Vertikalių ir horizontalių raštas, kartais susisukantis į lengvus apskritimus, akiai malonus koloritas – jei nenori kalbėtis, pasitreniravęs į paveikslą gali žvelgti kaip į dėmių rinkinį, negalvodamas apie tai, kas vaizduojama.

Vaizduojamasis (pasakojamasis) paveikslų sluoksnis – siurrealistiškai stebinantis, tačiau galutinai neatitrūkęs nuo tikrovės. Dažnai – ironiškas (ironiją dažniausiai nurodo pavadinimai).

Tačiau bene vertingiausia tai, kad A. Griškevičius moka ironizuoti nepiktai, su lengva šypsena. Tiek „apartamentai“, tiek apleistos fermos griuvėsiai, tiek neutralūs namai ar vietovės sukelia prisiminimo nuotaiką. Tokį švelnų, trapų ilgesį, kuriame dangūs ir vandenys lygūs ir ramūs, kuriam paklūsta šviesos, linijos ir spalvos. Kažkas iš vaikystės, paauglystės, pirmųjų pasimatymų ar tylos šilto pavakario šviesoje. „Mano, kaip menininko, uždavinys – išmokti sustabdyti laiką“, – sako autorius. Stabdomas laikas neišvengiamai kinta. A. Griškevičiaus paveiksluose jis įgauna dar daugiau tylos, kuri atveria erdvių ilgiems pasivaikščiojimams.


Tadas Gindrėnas „Miestiečiai ir miestovaizdžiai“, galerija „Kairė-dešinė“, Latako g. 3, iki gruodžio 30 d.

Algis Griškevičius „Yra šalis...“, galerija „Meno niša“, J. Basanavičiaus g. 1/13, iki sausio 8 d.