Buvo laikai, kai baltų kraštuose žmogus be duonos vargiai galėjo išgyventi. Šiais laikais maisto produktų pasirinkimas – didžiulis, mes tikrai galime išgyventi ir be duonos. Be duonos tiesiogine šio žodžio prasme. Tačiau ir šiandien negalėtume išgyventi be to, ką duona simbolizuoja.

Manoma, kad duona gimė dar ankstyvojo neolito laikais, kai buvo išrastos girnos. Šveicarijoje rasta duonos, keptos prieš 4000 metų, Egipte – prieš 3500 metų. Lietuvoje duona vartojama nuo pirmųjų amžių po Kristaus. Lietuvos kaime ruginė duona iki dvidešimto amžiaus buvo pagrindinis valgis.

Apie tai, kaip lietuviai duoną mylėjo senovėje

Pagonybės laikais lietuviai taip labai mylėjo duoną, kad turėjo net duonos dievaitį.

Jie iš žalvario išdegindavo duonos dievaičio statulėlę. Tai būdavo bandelės formos žalvarinis gabalėlis, kurį žmonės bučiuodavo ir naudodavo kaip vaistą nuo įvairių ligų. Pagonybės laikais ir vėliau duona buvo aukojama deivei Gabijai, žemės deivei Žemynėlei, vandens dievybėms.

Etnografiniai šaltiniai kalba apie buvusią net duonos rūgšties dievybę ir dvasią, deja, jos vardas dar neišaiškintas.

Duona buvo aukojama prieš pirmąjį arimą, sėją, pradedant ir baigiant kirsti rugius, nuimant derlių ir baigus kūlę. O dievams aukojama tik tai, kas tikrai vertinga.

 Stebuklingas paprastumas

Duona – tokia paprasta, visiems, net ir didžiausiems varguoliams, prieinama, visų valgoma kone kasdieną. Tačiau ta pati kasdieninė mūsų duonelė kartu ir stebuklinga – nuo seno žmonės jai priskiria ypatingų, magiškų galių.

Kaip simbolis ji sudėtinga, nes turi daug prasmių. Kažkuo ji net primena alchemikų taip ieškomą filosofinį akmenį, apie kurį sakoma, kad tai pats brangiausias akmuo pasaulyje ir kartu tai paprastas pakelės akmuo.

Duona – tai visų pirma gyvenimo simbolis. Teigiama, kad mąslus žmogus, ragaudamas duonos kasdieninės, savo burnoje jaučia gyvenimo skonį. Duona nuo seno buvo gerovės, laimės, vaisingumo simbolis, magiška priemonė apsisaugoti nuo pikto.

Ji buvo ypatingai gerbiama ir tausojama. Nuo stalo nukritęs duonos kepalas laikytas nelaimės ženklu, nes „ant jo velnias joja, todėl angelas verkia“, vadinasi teks laukti barnių, nes pažeista tvarka.

Pagal liaudies papročius kiekvienas šviežiai kepamos duonos kepalas žymėtas kryžiaus ženklu.Valgyti kryžiumi paženklintą duoną reiškia pačiam priimti palaiminimą. Duona kepama iš rugių arba kviečių.

Tam, kad ant stalo būtų padėtas duonos kepalas, turi būti nueitas ilgas kelias: grūdo sėjimas, jo „mirimas“, augimas, pjovimas, kūlimas ir t. t.

Toks nelengvas duonos gimimo kelias primena žmogaus gyvenimo, dvasinio tobulėjimo kelią, todėl duona tokia sava. Apie ją net kalbama lyg ji būtų pusiau žmogus. Pavyzdžiui, sakoma „verkia duonelė tinginio valgoma“.

Dar teigiama, kad duona slepia gyvenimo ir mirties paslaptį. Ji – tarpininkė tarp dviejų pasaulių, padedanti žmonėms „susikalbėti“ su protėvių vėlėmis. 

Pasėtas grūdas turi pirmiausia numirti tam, kad vėl atgytų ir iš jo išaugtų daigelis. Todėl buvo manoma, kad rugio daigas atneša žinią iš mirusiųjų pasaulio. Štai kodėl iki dabar išlikęs paprotys po Kūčių vakarienės nakčiai ant stalo palikti duonos vėlelėms vaišintis.

Duona, anot liaudies išminties, dar simbolizuoja stiprybę, protą, susivaldymą, ištikimybę, gerumą, nuolankumą. Sapnuoti duoną, kaip sako senieji išminčiai, visada geras ženklas.

Šventoji duona

Per vestuves jaunavedžių valgoma ruginė duona, papuošta rūtų vainiku, buvo vadinama karvojumi. Karvojus buvo laikomas šventa duona, kupina simbolių ir magiškų ženklų. Ji simbolizavo jungtį, perėjimą į naują gyvenimo etapą.

Atėjus krikščionybei duona tapo paties šventumo simboliu. Krikščioniškoji tradicija nemažai duonos simbolinių prasmių perėmė iš pagonybės ir judaistinės tradicijos. Tačiau krikščionybėje duona kaip simbolis užėmė ypatingą, centrinę vietą. Švenčiausiasis yra eucharistinė duona.

Kristus yra ne tik tas, kuris duoda žmonėms dangaus maistą – gyvybės duoną, bet jis ir pats yra gyvenimo duona. Kristus –  logos – sąmonės grynumo simbolis. Tad duona krikščionybėje tapo nušvitimo, aukščiausio sąmoningumo simboliu.

Štai kodėl ji yra balta (Švenčiausiasis, komunijos paplotėliai, kalėdaičiai yra baltos spalvos). Šventos duonos valgymas, komunijos priėmimas simbolizuoja atsivėrimą dieviškai išminčiai ir malonei. Duona krikščionybėje dar yra meilės laidininkė. Dalinimasis duona – agape – svarbus artimo meilės liudijimo ritualas.

 Kūčiukai

Kūčiukai – tai dar vienas iš duonos pavidalų. Įdomu, iš kur jie pas mus atkeliavo ir ką jie reiškia?

Juk kūčiukai mums, lietuviams, vienas svarbiausių Kūčių vakarienės patiekalų. Žinomi trys pagrindiniai kūčiukų simbolinės prasmės paaiškinimai. Pirmas – kūčiukai simbolizuoja paskutinės vakarienės duoną, taip pat agapę – meilės vakarienę.

Antras – kūčiukai yra panašūs į komunikatus (komunijos paplotėlius), kokie pastarieji buvę pirmaisiais krikščionybės amžiais. Trečias – kūčiukas vaizduoja duonos kepaliuką protėvių vėlėms vaišinti. Taigi, kūčiukai turi savo paslaptį.

Šiame straipsnelyje kalbėjau apie ne vieną stebuklingą duonos savybę, tačiau neaptariau dar vienos visiems žinomos magiškos duonos ypatybės.

Taip ir neatsakiau į klausimą: kodėl sviestu užtepta duonos riekė, iškritusi iš rankų, visada nukris ant sviestinės pusės? Deja, surasti atsakymą į šį Didįjį Egzistencinį Klausimą paliksiu jums patiems.