Popiežiaus Benedikto XVI laiškas Kunigų metų proga, rašytas birželio 16 dieną, buvo tiesiogiai susijęs su šv. kun. Jono Marijos Vianėjaus 150-ųjų mirties metinių minėjimu. Šiais metais Šventasis Tėvas nesyk į krikščioniško tobulumo aukštumas kėlė Arso kleboną ir viso pasaulio dvasininkams priminė, jog šis šventasis yra išties sektinas pavyzdys.

Daugelis žinome, jog kunigystės siekimo pradžioje Jonui Marijai sunkiai sekėsi mokslai. 1998 m. „Katalikų pasaulio“ leidyklos išleista knygelė apie Arso kleboną liudija, jog Jonas Marija, sulaukęs dvidešimties metų, nors buvo beveik beraštis, tačiau labai troško tapti kunigu. Jis net sukorė šimtą kilometrų pėsčiomis (elgetaudamas!) į šventą Prancūzijos vietą, kad Dievas atvertų jam protą mokslui, o visų pirma – lotynų kalbai. Tiesa, nors po šio sveikatą alinančio žygio jis vos vilko kojas, bet Dangus jam vėliau buvo mielaširdingas: kai baigdamas kunigų seminariją Jonas Marija per egzaminą atsakinėjo prancūziškai, o ne lotyniškai, tada, pasak dominikono Marko Žuleno, apie teologinius dalykus jis kalbėjo aiškiai ir nuovokiai.

1815 metais rugpjūčio 13 dieną Grenoblyje vienintelis kandidatas Jonas Marija buvo įšventinamas kunigu. Kai tądien kažkas Grenoblio vyskupą Simoną paklausė, kam jis varginasi dėl vienintelio kandidato, vyskupas atsiliepė: „Argi gaila vargo geram kunigui įšventinti?“ Galime sakyti, kad tai buvo pranašiški žodžiai, nes per šio kunigo įšventinimą Bažnyčios mistinis Kūnas patyrė naują gyvybės antplūdį, ir didžiai buvo pradžiuginta Viešpaties Širdis, kuri iš anksto žinojo šio kunigo šventumą bei jo būsiantį išaukštinimą, paskiriant jį visų pasaulio dvasininkų bei klebonų Globėju.  

Benediktas XVI, kviesdamas kunigus sekti Arso klebono pavyzdžiu, priminė jiems, jog pirmiausia Kristus deda į juos viltis, ir paragino: „Leiskitės būti Jo pagaunami, o tada šiandieniniame pasaulyje ir jūs būsite vilties, susitaikymo ir taikos šaukliai!”

Tai nelengva užduotis, bet esame kviečiami šiame gyvenime pasiekti tokią vidinio gyvenimo pakopą, kai sąmoningai kiekviena savo intencija ir poelgiais stengtumės teikti pirmenybę Jėzaus mokymui (dėl Jo atsisakant net ir kai kurių pomėgių, ypač tų, kurie nors kažkiek susiję su laiko gaišatimi). O, kad pirmiausia kiekvienam kunigui Šventoji Dvasia suteiktų didžią malonę trokšti visu gyvenimu patikti Viešpačiui Jėzui. Be abejo, šis troškimas yra vis artimesnio bendravimo su Juo vaisius, kurį ragaudami gebame vis dažniau atmesti savojo ego įnorius. Pripažįstame, kad šis vidinis augimas yra tikroji Dievo pagalba.

Hagiografai, tyrinėdami Arso klebono gyvenimą, rašo apie jo radikalų neturtą ir užsimena apie jo kelių šimtų tomų biblioteką. Neabejotina, kad dauguma knygų buvo krikščioniškos. Iš jų kun. Jonas Marija sėmėsi išminties, skelbdamas Dievo žodį, ir vis gilino savo vidinį pasaulį. Nėra abejonės, kad tos knygos (su Šventuoju Raštu priešakyje) Arso klebonui padėjo tapti šventuoju.

Todėl verta ir mums susimąstyti bei sau tokį ar panašų klausimą užduoti:„O aš, gyvendamas konformizmo siekiančioje sekuliarioje visuomenėje, negi nepajėgčiau, pavyzdžiui, nors savaitę laiko atsisakyti per televizorių rodomų visų pramoginių laidų, internetu naudotis tiek, kiek man būtinai reikia, neklausyti vien jausmus virpinančios – perdėm triukšmingos – muzikos? Juk šį sutaupytą laiką galėčiau panaudoti pirmiausia krikščioniškos lektūros skaitymui, kuris praplėstų mano teologinio pažinimo horizontus ir mane skatintų ieškoti artimesnio bendravimo su savuoju Viešpačiu.“

Manau, iš tiesų būtų verta mokėti šią pastangų kainą pirmiausia tiems, kurie dėl kažkokių priežasčių dar delsia ryžtingiau taisytis, nes iš tiesų pajutę dvasinio atsinaujinimo vaisių skonį, galėtų sau pripažinti, kad jei Dievas jau dabar palaimino jų triūsą tobulėti, tai tuomet kokie nemaži laimėjimai dar jų laukia ateityje.

Jėzus mums liepė „mylėti Viešpatį, mūsų Dievą, visa širdimi, siela ir protu“. Kad kiekvieno mūsų širdis galėtų nuolat panašėti į Jėzaus Širdį, mums būtina krikščioniškai ugdyti proto veiklą, idant sugebėtume į nelaisvę paimti kiekvieną mintį, kad ši paklustų Kristui (2 Kor 10, 5).

Arso klebonas malda, klusnumu ir ypač dieviška meile stengėsi tobulai visas savo mintis pajungti Jėzui. Kadangi jis gebėjo viską krikščioniškoje šviesoje vertinti, todėl jo kalbėjimas bei visi poelgiai buvo nuosekli tąsa tų dieviškų dalykų pažinimo, kuriuos jis labai brangino bei mylėjo. Kaip Jėzus mokė ir gyveno, taip ir kun. Vianėjus labai panašiai mokė ir gyveno. Jis buvo alter Christus.

Jei kaip Arso klebonas stengsimės Jėzų mylėti protu, tuomet Jį mylėsime širdimi ir gyvenimo darbais. Šventoji Dvasia, kaip ir šv. kun. Joną Mariją, mus ves tolyn ir išmokys, „ko dar trūksta Kristaus vargams dėl Jo Kūno“ (Kol 1, 24), tolydžio ryžtingiau savo kentėjimus aukoti už įvairiomis nuodėmių ligomis sergančius mūsų brolius bei seseris.