Artėja Kalėdos. Netrukus visi sėsime prie balto Kūčių stalo, dalysimės kalėdaičiu, linkėsime vieni kitiems gerumo, ramybės, paprastumo, ištvermės. Ir vėl kaip kasmet, ir vėl kaip visada. Ko gero, visa tai dar kartą liks tuščiais žodžiais, formalumu, ištirpstančiu lygiai taip pat, kaip tirpsta sniegas. Deja, tenka atsidusti. Šiandien reikia gelbėti Kalėdas.

Šiandien jos niekuo nesiskiria nuo paprastos, pilkos kasdienybės. Atėjo šventės, pašventėm, dar dovanų gavom. Žinoma, ypatingų, paprastas dalykas – ne dovana. Ir vėl viskas į savas vėžes... Ir Kalėdos, ir jokių Kalėdų. Panašų vaizdą tenka matyti iškišus galvą į gatvę: lėkimas, skubėjimas lyg  kažkam ir dėl kažko, bet kartu ir niekam. Tas paslaptingas žodis Kalėdos. Deja, šiandien jau tampantis manding nuogu žodžiu. Ką jau kalbėti apie tradicijas, šieną, ėdžias, Kūdikėlį.

Nemadinga ne tik švęsti gimimą, bet ir kalbėti apie tai. Kyla grėsmė pažeisti kažkieno teises, kažkieno sąmonę sužaloti. Juk grynas paprastumas ne tik žeidžia, bet ir žudo. Taip teigia vadinamoji sveikoji visuomenė. Visuomenė, kuriai reikia dovanų, bet ne Dovanos, kuriai reikia duonos ir žaidimų, bet ne Dievo, gimsiančio duonos namuose – Betliejuje. Kalėdos be Kalėdų atrodo novatoriškai. Tiesa, galbūt čia labiau tiktų pasakymas analfabetiškai. Atrodo, visa tai suprantama: Kalėdos be Kalėdų, prasidedančios rudens pabaigoje – įprastas dalykas. O kas bus, kai visuomenė, žmogus ims gyventi be žmogaus? Kažin, ar į šią bedugnę nesiritame, ieškodami prasmės ten, kur pigiau, kur nuolaidos. Kalbu apie vertybes, tikėjimą, moralę, žinoma.

Apie Kūdikėlį kalbėti kartais atrodo net beprasmiška. Deja, pasaulis nepažįsta Šviesos, nemato gyvybės. Jeigu bent vienas žmogus iškeltų Jėzų į savo gyvenimo centrą, ko gero, kada nors kai kas ir būtų pasikeitę. Reikia tikėtis, ateityje – irgi taip pat. Tačiau dabar Kūdikėlio rankos lieka tik dar vienu akmens luitu kasdienybės grindinyje, per kurį keliaujame pirkti Kalėdų nunarinę galvas. Švenčiame, nežinodami ką. Dalyvaujame pamaldose tik todėl, kad girdime gražius giesmių žodžius, kad galime paganyti akis į bažnyčių bokštus, kad reikia daryti taip, kaip daro kiti. Nori ar nenori, tirpdom savo tapatybę, tapdami vis labiau anoniminiais žmonėmis, įsispraudžiančiais save į saldainių popieriuką. Liūdna, kai gyvenimo sakraliąja prasme vis labiau tampa Coca Colos, nežabotų teisių ir geismo kultūra. Tuomet Jėzaus klausimas, ar dar kartą į žemę atėjęs Išganytojas beras tikėjimą?

Kalėdos skatina tikėti. Stebuklas turi gyventi širdyje. Tuomet širdis iš tiesų bus laisva. Kalėdos išlaisvina, bet neapriboja. Iki šių didžiųjų švenčių beliko kelios dienos. Belieka tikėti, kad šiemet jos bus Kalėdos didžiąja raide.