Tarnas ir draugas

„Jėzaus Kristas tarnai!“: šis titulas niekada neturėtų būti taikomas atskirai nuo kitų; visada bent jau savo širdies gilumoje jis turėtų šlietis prie kito titulo: draugas!

Visos šventimo tarnystės kyla iš vienos šaknies – vieną dieną Jėzaus pasirinktų Dvylikos. Kalbant apie kunigystės įsteigimą, šis aspektas siekia istorinius Jėzaus laikus. Tiesa, liturgija kunigystės įsteigimą nukėlė į Didįjį ketvirtadienį, dėl žodžių, kuriuos Jėzus ištarė po Eucharistijos įsteigimo: „Tai darykite mano atminimui“. Tačiau ir šie žodžiai suponuoja Dvylikos išrinkimą, nekalbant jau apie tai, kad, paimti atskirai, jie pateisintų kunigo kaip aukotojo ir liturgo vaidmenį, tačiau ne tiek pat esmingą – Evangelijos skelbėjo.

Taigi, ką anuomet pasakė Jėzus? Kodėl išsirinko Dvylika, prieš tai meldęsis visą naktį? „Jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio“ (Mk 3, 14–15). Būti su Jėzumi ir skelbti žodį: būti ir eiti, gauti ir duoti – šitaip trumpai nusakoma esminė Kristaus bendradarbių užduotis.

Būti „su“ Jėzumi, aišku, nereiškia vien fizinio artumo; čia jau galime apčiuopti visą tą turtingumą, kurį Paulius sudės į stiprią formulę „Kristuje“ arba „su Kristumi“. Tai reiškia viskuo dalytis su Jėzumi: ne tik jo nuolat keliaujančio gyvenimu, bet ir jo mintimis, tikslais, dvasia. Žodis „draugas“ – compagno kyla iš viduramžių lotynų kalbos ir reiškia žmogų, kuris dalijasi viena duona: con (su) – panis (duona).

Atsisveikinimo kalbose Jėzus žengia dar vieną žingsnį į priekį, sakydamas: „Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs“ (Jn 15, 15).

Negali nesujaudinti šis Jėzaus meilės pareiškimas. Visada prisimenu momentą, kai ir man buvo duota patirti šio jaudulio akimirką. Maldos susitikime kažkas atvertė Bibliją ir perskaitė šią Evangelijos pagal Joną ištrauką. Žodis „draugai“ palietė mano gelmes kaip niekada anksčiau; kažką giliai manyje tiek, kad visą likusią dieną nuostabos ir netikėtumo kupinas nuolat sau kartojau: „Pavadino mane draugu! Jėzus iš Nazareto, Viešpats, mano Dievas! Pavadino mane draugu! Esu jo draugas!“ Man atrodė, kad su tokiu įsitikinimu širdy galima skraidyti virš stogų ir pereiti ugnį.

Šv. Paulius, kalbėdamas apie Jėzaus Kristaus meilę, visada, atrodo, „susigraudinęs“: „Kas mus atskirs nuo Kristaus meilės?“ (Rom 8, 35), „Pamilo mane ir paaukojo save už mane!” (Gal 2, 20). Esame linkę nepasitikėti jauduliu ar net gėdytis jo. Nežinome, kokio turto atsisakome. Jėzus „susigraudinęs“ verkė Naino mieste sutiktos našlės (plg. Lk 7, 13) ir Lozoriaus seserų (plg. Jn 11, 33, 35) akivaizdoje. Kunigas, gebantis susigraudinti, kalbėdamas apie Dievo meilę ir Kristaus kančią arba atvira širdimi priimdamas jam patikimą didelį skausmą, įtikina daug geriau nei nesibaigiantys išvedžiojimai. Susigraudinti nebūtinai reiškia pravirkti; tai kažkas, ką pastebi akyse, balse. Biblija yra pilna Dievo pathos.

Kiekvienos kunigystės siela

Pasitikėjimu ir bičiulyste persmelktas asmeninis santykis su Jėzaus asmeniu yra kiekvienos kunigystės siela. Kunigų metų proga dar kartą perskaičiau Domo Chautard‘o knygą „Apaštalavimo siela“ (L’anima di ogni apostolato), kuri padarė daug gero ir supurtė daug sąžinių metais prieš Vatikano II susirinkimą. Tuo metu su didžiuliu entuziazmu suklestėjo „parapinė veikla“: kinas, pramogos, socialinės iniciatyvos, kultūriniai būreliai. Tad autorius savo svarstymuose ėjo tiesiai prie problemos esmės, įspėdamas apie tuščio aktyvizmo pavojų. „Dievas nori, rašė jis, kad Jėzus būtų veiklą įkvepianti gyvybė“.

Anaiptol jis nesiekė sumenkinti sielovados veiklos, tačiau tvirtino, kad, be gyvenimo su Kristumi, įvairi veikla tėra „ramentai“, arba kaip ją apibūdino šv. Bernardas, „prakeikti užsiėmimai“. Jėzus sakė Petrui: „Simonai, ar myli mane? Ganyk mano aveles“. Sielovadinė kiekvieno Bažnyčios tarno, nuo popiežiaus iki paskutinio kunigo, veikla yra ne kas kita, kaip konkretus meilės Kristui parodymas. Myli mane? Tuomet ganyk!

Meilė Jėzui atskiria valdininką ir vadybininką nuo kunigo, Kristaus tarno ir Dievo slėpinių dalytojo.

D. Chautard‘o knyga būtų galėjusi puikiausiai vadintis „Kiekvienos kunigystės siela“, kadangi visame veikale praktiškai kalbama vien apie kunigą, kaip pagrindinį atsakingą Bažnyčios sielovados veikėją. Anuometinis pavojus, į kurį buvo norima reaguoti, buvo vaidinamasis „amerikonizmas“. Abatas išties dažnai remiasi Leono XIII laišku „Testem benevolentiae“, kuriame ši „erezija“ pasmerkiama.

Šiandien ši erezija, jei apie ereziją galima kalbėti, nebėra vien „amerikietiška“, ji tapo grėsme, iškylančia ir dėl sumažėjusio kunigų skaičiaus ir apimančia visą Bažnyčią: jos vardas – nežabotas aktyvizmas. (Beje, daugybė idėjų, kurios tuomet subrendo tarp JAV krikščionių ir ypač Dievo tarno Isaaco Heckerio, Paulist Fathers įkūrėjo, inicijuotame judėjime, ir kurios ilgai buvo pravardžiuojamos „amerikonizmu“, pavyzdžiui, sąžinės laisvė ir dialogo su šiuolaikiniu pasauliu būtinybė, buvo ne erezijos, o pranašiškos idėjos, dalį kurių vėliau perėmė Vatikano II susirinkimas!).

Pirmas žingsnis, siekiant, kad Jėzus taptų mano kunigystės siela, – pereiti nuo Jėzaus personažo prie Jėzaus asmens. Apie personažą galima kalbėti kiek kam patinka, bet niekas netrokšta kalbėti jam ir su juo. Galima kiek tik nori kalbėti apie Aleksandrą Didįjį, Julijų Cezarį, Napoleoną, bet jei kas pasiūlytų pasikalbėti su vienu iš jų, tuoj būtų pasiųstas pas psichiatrą.

Kol Jėzus lieka žinių, dogmų ar erezijų rinkinys, dalykas, instinktyviai siejamas su praeitimi, atmintimi, o ne artumu, yra tik personažas. Reikia įsitikinti, kad jis yra gyvas ir esantis, ir, užuot kalbėjus apie jį, daug svarbiau kalbėti su juo.

Vienas iš gražiausių rašytojo Guareschi sukurto personažo don Kamilo bruožų, žinoma, atsižvelgiant į pasirinktą literatūrinį žanrą, yra tai, kad šis kunigas apie viską, kas vyksta parapijoje garsiai kalbasi su Nukryžiuotuoju. Kiek daug dalykų pasikeistų mūsų kunigiškame gyvenime, jei įprastume taip daryti tiesiog spontaniškai, savais žodžiais! Pastebėtume, kad niekada nekalbame į tuštumą, bet kažkam esančiam, besiklausančiam ir atsakančiam, nors gal ir nebalsu, kaip don Kamilo.

Pasirūpinti „didžiausiais akmenimis“

Taip kaip Dieve visa jo kūrinija išsilieja iš jo vidinio gyvenimo, „iš nepaliaujančios jo meilės tėkmės“, ir kaip visas Kristaus veikimas kyla iš jo nenutrūkstamo dialogo su Tėvu, lygiai taip pat visi kunigo darbai turėtų būti jo vienybės su Kristumi tąsa. „Taip kaip Tėvas siuntė mane, taip ir aš jus siunčiu“, reiškia taip pat ir: „Aš atėjau į pasaulį, neatsiskirdamas nuo Tėvo, jūs eikite į pasaulį, bet neatsiskirkite nuo manęs.“

Kai šis kontaktas nutrūksta, atsitinka taip, tarsi namuose išsijungtų elektra: viskas sustoja ir skendi tamsoje. Jei tai būtų vandentiekis, iš čiaupų nebetekėtų vanduo.

Kartais girdisi sakant: kaip galima ramiai sau melstis, kai būtina patenkinti šitiek skubių poreikių? Kaip nebėgti, jei namai dega? Tai tiesa, bet įsivaizduokime, kas nutiktų, jeigu su visomis sirenomis gesinti gaisro atskubėjusių gaisrininkų komanda, atvykusi į vietą pastebėtų, kad savo rezervuaruose neturi nė lašo vandens. Mes esame tokie, kai bėgame pamokslauti ar atlikti kitų tarnysčių, nepasipildę malda ir Šventąja Dvasia.

Kažkur perskaičiau istoriją, kurią, man atrodo, galima puikiausiai pritaikyti kunigams. Vieną dieną senas profesorius buvo pakviestas keleto Šiaurės Amerikos kompanijų aukščiausio lygio personalui pakalbėti apie tai, kaip geriausia planuoti savo laiką. Pastarasis nusprendžia padaryti eksperimentą. Atsistojęs iš po stalo ištraukė didelį stiklinį indą. Kartu paėmė tuziną stambių teniso kamuoliuko dydžio akmenų ir atsargiai vieną po kito sudėjo į stiklinį indą. Kai daugiau akmenų nebetilpo, profesorius paklausė klausytojų: „Kaip jums atrodo, ar indas pilnas?“ Visi atsakė: „Taip!“

Pasilenkęs išraukė iš po stalo dėžutę, pilną žvirgždo, ir užpylė jo ant didžiųjų akmenų, dar pakratydamas indą, kad žvirgždas subyrėtų giliau. „Ar dabar indas pilnas?“ Dabar mokiniai jau buvo atsargesni ir pradėję suprasti atsakė: „Gal dar ne visai.“

Senasis profesorius vėl pasilenkęs šį kartą ištraukė maišelį smėlio, kurio įpylė į indą. Smėlis užpildė erdves tarp akmenų ir žvirgždo. Tada vėl paklausė: „Ar dabar indas pilnas?“ Visi užtikrintai atsakė: „Ne!“ Išties profesorius paėmė vandens ąsotį, stovėjusį ant stalo ir kupinai pripildė indą.

Tada paklausė: „Kokią didelę tiesą mums įrodo šis eksperimentas?“. Drąsiausias atsiliepė: „Tai įrodo, kad netgi tada, kai mūsų darbotvarkė visiškai pilna, turint geros valios, visada dar galima kažką įterpti, galima rasti laiko dar kažkam“. „Ne“, – atsakė profesorius.

„Eksperimentas įrodo, kad jeigu pirmiausia į indą neįdedami didžiausi akmenys, niekada paskui nepavyks mums to padaryti.“ „Kokie yra jūsų gyvenimo didieji akmenys, prioritetai? Svarbu būtent juos pirmiausia įrašyti į savo darbotvarkę.“

Šv. Petras vieną kartą visiems laikams nurodė, kas yra tie apaštalų bei jų įpėdinių, vyskupų ir kunigų didieji akmenys, absoliutūs prioritetai: „O patys toliau atsidėsime maldai ir žodžio tarnybai“ (Apd 6, 4).

Mums, kunigams, labiau nei kam kitam kyla pavojus paaukoti svarbius dalykus dėl skubių. Malda, pasiruošimas pamokslui ar Mišioms, studijos ir saviugda visa tai yra svarbūs dalykai, bet ne skubūs; savaime suprantama, jei juos atidėsime, pasaulis nesugrius, tuo tarpu čia pat yra daugybė mažų dalykėlių – susitikimas, telefoninis pokalbis, materialus darbelis – kurie yra skubūs. Galiausiai sistemingai atidėliojame svarbius dalykus neapibrėžtam „rytojui“.

Pirmiausia į indą sudėti stambiuosius akmenis kunigui galėtų labai konkrečiai reikšti dieną pradėti malda ir pokalbiu su Dievu, kad veikla ir įvairūs įsipareigojimai neužimtų visos erdvės.

Pabaigti norėčiau abato D. Chautard‘o malda: „O Dieve, suteik Bažnyčiai daug apaštalų, bet atgaivink jų širdyje degantį artimo bendravimo su Tavimi troškimą, o kartu ir norą darbuotis artimo labui. Suteik visiems kontempliatyvios veiklos ir veiklios kontempliacijos“. Amen – tebūnie!

Pagal Zenit.org parengė S. Žiugždaitė