Dievas į Ruandą grįžta naktį
Filmas apie lietuvių misionierių kunigą Hermaną Šulcą
1978 m. kunigas Hermanas Šulcas atvyko į Ruandą. Norėdamas padėti skurstantiems šalies vaikams, jis įkūrė Jaunimo sodybą našlaičiams, vaikams ir jaunimui. Vėliau šalia įsteigė ir gimnaziją, kurią lanko apie 400 moksleivių.
Sodybos gyventojai savo reikmėms augina gyvulius ir daržoves, jaunimas mokosi amatų. Ji padeda išsilaikyti ir aplinkiniams – jie čia gauna darbo, būtiniausių reikmenų ir gali parduoti savo užsiaugintus produktus. Keletą kartų per mėnesį auklėtinių lydimas kunigas aplanko labiausiai vargstančius parapijiečius ir kaip galėdamas jiems padeda.
1994 metais Ruandoje 100 dienų trukusio ir 800 000 žmonių gyvybių nusinešusio genocido metu sodyba buvo nusiaubta, išžudyti beveik visi joje gyvenę vaikai. H.Šulcas per laimingą atsitiktinumą išliko gyvas ir ją atstatė. Dabar kunigas čia nuolat nebegyvena, nes sodybos jaunimas moka tvarkytis savarankiškai.
Filmo kūrybinė grupė: Vitalijus Kiselius, Hokšila Andrade, Vilma Balčiūnienė, Lauras Lučiūnas.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Žinote p.Seksai, Jūs mane jau irgi iš kantrybes išvedate. Iš kur toks Jūsų nepateisinamas ribotumas? Šiuo aspektu Jūs analogiškas ValduiV. Prieš padarant tokias paaugliškas išvadas, reikia nors truputelį pagalvoti. Ar buvote susitikęs kada nors su kun.Šulciu? Ar žinote, kad jį už pagalbą žmonėms turėjo žiauriai nukankinti. Ar žinote kiek jis yra iškentęs? Nors kiek pasidomėkite, prieš išliedamas savo pagiežą.
Lietuvoje truksta panasiu iniciatyvu. Skurstantys zmones visur susiduria su panasiomis problemomis. Aisku, lyginti Lietuva su Ruanda tiesmukai negalima. Musu zmones bet kuriuo atveju turi daugiau galimybiu isgyventi. Idomus pastebejimas - tie ruandieciai nevertina geliu kaip estetinio objekto.Jos neteikia jokios praktines naudos, tad ju skurdo kulturoje nera suvokiamos kaip estetinio pasigerejimo objektas. Daug ka pasako. Apskritai, filmas geras. Kunigui Sulcui didelis aciu.
Puikus filmas. Aisku, yra trukumu (kuriam galui tiek kartu rodoma, kaip jis dalina pinigus, uztektu vieno karto, be reikalo nepletota jo nusovylimo tema po zudyniu). Bet mane zavi kunigas Sulcas. Apie ji per mazai kalbame Lietuvoje
Manau, kad ir Lietuvoje gyvenančiam žmogui, kuris negali sočiai pavalgyti, kuris miršta sušalęs nėra nė kiek lengviau kaip tiems žmonėms, badaujantiems ar nuo ligų, peršalimų mirštantiems Afrikoje. Nors ir vieni, ir kiti žino, kad netgi jų kaimynystėje gyvena ne tik sotūs, bet ir persisotinę, visko pertekę žmonės.
Galbūt, Ruandos žmonių nevargina depresija dar ir todėl, kad jie, kiek akys užmato, mato irgi tokius pačius varguolius. Visi vienodai vargsta, visi kartu ir džiaugiasi, kad Dievas leido išgyventi dar vieną dieną. O lietuviui, nusmukusiam ar nustumtam į skurdą dėl to yra dar sunkiau, kad jis jaučiasi ir pats kaltas, jog negyvena pasiturinčiai, nes aplink tik ir girdim - kovok, dirbk, stenkis, melskis, tai ir tu viską turėsi. Tai kaip jaustis tada, kai ir dirbi, ir stengiesi, ir meldiesi, bet bėda neaplenkia? Tai ir varo į depresiją, į neviltį, į apatiją. Todėl negalima sakyti, kad visi Lietuvoj vargsta tik dėl savo tingumo ar kvailumo, apsileidimo. Kad skundžaisi be pagrindo ir tie, kurie neturi kur gyventi, iš ko mokėti už būstą ar nusipirkti sotesnio, vertingesnio maisto, vaistų.
Idomu, kur tas kunigelis buvo genocido metu, ir ar isgelbejo nors viena seima? Ruandoje krikscioniu radijas prisidejo prie zudyniu skatinimo, jei ka.. geda peleda..
Skurdas irgi yra realiatyvi sąvoka. Bet juk ir Afrikoje jau ateina 2010-ieji metai, ten irgi seniai viešpatauja tie patys gudručiai baltieji, kurie atvyksta iš visai kitokio pasaulio, iš šalių, kuriose tvarkomasi (ir seniai) ne kaip vergovinėj santvarkoj. Tik tiek, kad tiems valdantiesiems (ir saviems, ir atvykėliams) teberūpi tik savi reikalai, sava kišenė, o vietinai gyventojai ir toliau nelaikomi žmonėmis.
Ar yra galimybių kunigui H. Šulcui kaip nors paveikti valdžios žmones, kad jie keistų savo sprendimus vietinių gyventojų atžvilgiu, kad ir ten įsigalėtų socialinė lygybė, teisingumas? Šio kunigo širdis yra begalinio dydžio ir kupina meilės savo artimui, bet kol nėra valstybinės politikos, žabojančios skurdą, tai tokia atskirų žmonių, organizacijų labdara yra tik laikinos, atsitiktinės laimės dalykas kai kuriems žmonėms, kuriuos kada ne kada pasiekia labdara, pagalba. Afrikoje būtina valstybinio požiūrio į žmones revoliucija. Todėl tai yra ir pažangių šalių (taip pat ir Lietuvos) valstybių (ne tik atskirų žmonių, visuomeninių oganizacijų) reikalas. Pasaulis mažas ir mes visi esam susieti, todėl negalime būti laimingi ir sotūs, kai šitiek žmonių žemėje miršta nuo peršalimo, nuo alkio.
nejuciomis lygini su Lietuva, kokia gauni pagalba ligoje, kiek maisto ismetama, kiek savizudziu, kiek amzinai ir viskuo nepatenkintu.... turetu buti geda mums
Įdomu vis naujai prisiminti šiuos Afrikos vaizdus ir skurdą, kai pats tai mačiau. Naktys ir gamtos vaizdai kaime. Kas yra mūsų krizė? Sėkmės ir sveikatos kun. Hermanui. Juozas
Broliai kapucinai
Vasari, del sio kunigo as nieko kategoriskai nesakiau, tik isreiskiau abejone. Bet visas pasaulis zino, kad Ruandos genocidas nera tai, kur krikscionys pasidarbavo i geraja puse.. Taip kad krikscionims kalbant apie Ruanda, pirmiausia ka reiktu padaryti tai ATSIPRASYTI.