Nenoriu eglutės, kuri būtų plastmasinė arba vogta iš jaunuolyno. Ne iš humanizmo, iš kažkokio privalomųjų darbų ir simbolių nuovargio. Štai vienas Vokietijos vyskupas net Kalėdų Senelio atsižadėjo, visiems primindamas, jog jo įvaizdis tėra Coca-Colos rinkodara, nieko bendra neturinti su šventuoju Mikalojumi. Bet pamėginkime iš vaikų jį atimti – kaip ir tas pabaisas lėles ar konstruktorių transformerius – užaugę sakys, kad atėmėme iš jų laimingą vaikystę. Prekybos centrų propaganda bandoma maskuoti vadinamaisias mažmenininkų turgeliais: čia prekiaujama imbieriniais žmogeliukais, paršiukų ar mėnulių formos meduoliais ir kitomis rankų darbo smulkmenomis, turinčiomis suteikti Kalėdoms jaukumo. Nepasitikiu ir šia gražia intencija: tiesiog ten nėra daiktų, be kurių neišgyvenama; nėra net tokių, kurie skausmingai temptų į nesveiką ir nepageidaujamą optimizmą.

Kol pusvalandį sėdi pašte ir laukdama eilės lyg terapinio delfinų krykštavimo klausaisi lipnių juostų plėšymo bei vyniojamo popieriaus čežėjimo garso, prisimąstai apie būtį. Suvoki, mintyse medituodama Rubliovo ikoną: Dievas yra bernai. Juk galėčiau įrodinėt, kad abejojimas bent jau nėra toks tingus, kaip daugelio tikėjimas; tačiau man gana svarbu neginti savęs ir pozicijų, kurios turbūt man naudingos. Iš pradžių tik abejojama, vėliau dažniausiai einama prie vis agnostiškesnių pažiūrų, o tada arba patiriamas tas didysis ,,atsivertimas“ (neleidžiantis pasidaryti net tatuiruotės), kurio Katalikų Bažnyčia visiems taip linki, arba judama link neišpažįstamo ateizmo. Ironiška, bet nuoseklus ir įdėmus Šv. Rašto skaitymas ir bridimas filosofijon, o ne primygtinės Bažnyčios išraiškos prie to priveda – esu įsitikinus, jog Kristus daug didesnis už tokius menkniekius. (Vien paskaičius Liuterio biografiją panašu, kad tai buvo itin neurotiška asmenybė: vis dėlto ji man įdomiausia iš visų krikščionybės istorijoje.) Tikėjimas yra dovana, bet kartais juk gauname dovanų, kurių mums visai nereikia. Filosofija – irgi ganėtinai panašiai - yra pašaukimas; tai duota ne kiekvienam. Klysta tie, kurie galvoja, kad filosofijai nereikia ypatingų pastangų, gebėjimų, talento; kad jie ,,patys sau filosofai“ (beje, tos pačios nuomonės kai kurie nebepalavinami plebėjai būna ir apie menininkus). Dialogas baigiasi ten, kur prasideda svaidymasis psichologizmais (,,nelaiminga vaikystė”, ,,kompleksai”, ,,infantilumas“). Kuo dažniau vadiname vieni kitus mulkiais, debilais ir idiotais – kad ir viso labo tik reikšdami emocijas - tuo labiau į juos patys panašėjam. Keista, kai išeini iš oponentų metakalbos – pajunti nepelnytą laisvę, ir nebeerzina besiplūstantys paaugliai gatvėje, laikraščių chamizmas, televizijos demagogija. Nes supranti, kad kalbą kiekvienas turės susikurti, išaugti iš keiksmažodžių, slengo, internetinio folkloro arba ne; išmokti kalbos kaip savęs įvertinimo. Nebeerzina net Dievo vyriškumas, taip atkakliai imituojamas bažnytinėje hierarchijoje ir apskritai gyvenime.

Tik neseniai tarsi naujai atmerktomis akimis pastebėjau, kad sniegas... blizga. Šit iš kur tas blizgučių kultas, nesąmoningai puoselėjamas visą gruodį – anksčiau maniau, kad žioplam bele blizga, ir dėl to mes tais blizgalais apsikarstom. Puošiama eglė, vaikystėje kėlusi romantiškus jausmus, šiandien tėra banalus daugybės neromantiškų vietų aksesuaras. Viename Juliaus Janonio vaizdelyje vaikams, pamenu, mokykloje skaičiau, kaip eglutės ,,deginimo“ tradicija atkeliauja iš Lenkijos: tame kontekste ji atrodo kaip prabangos, tuštybės, manieringumo ir tikros vaikiškos šventės priežastis. Kokia gūdi ir nelaiminga tuomet atrodė tos protėvių kartos vaikystė; sklidina skurdo, alkio, šalčio, vargo, mirties. Šiandien visa tai nebekelia tokio tyro gailesčio; eglutės nepuošiu labiau iš solidarumo su tinginiais, be to, netikiu jos galiomis prišluoti galvon dygaus emocionalumo. Jau žinau, ką pasakysite, ir žinau, ką atsakysiu jums: tik žmonės su kitų primesta ,,nelaiminga vaikyste“ man apskritai vis dar yra įdomūs.