Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandros Kašubienės laiškai (1988-1992). Sudarė Aleksandra Kašubienė. Vilnius: Baltos lankos, 2008.

Semiotikos teorijos pradininkas A. J. Greimas ir skulptorė, keramikė A. Fledžinskaitė-Kašubienė: graži, senoviška jų korespondencijos kultūra. Santūriai intymūs, bet ir intelektualūs dialogai. Jausmo elegancija, kai laiško pabaigoje prirašoma: ,,Kuss die Hand“ (bučiuoju ranką). Kaip keista: mes neberašom tokių ilgų ir vientisų laiškų, nebeturime jiems laiko. Nežinomas Greimas, kuris išpažįsta: ,,Penkiolika metų tikėjau į Tėvynę, ar tik maniau, kad tikėjau? Ir kitus įtikinėjau. Trisdešimt metų tikėjau į Mokslą, į mokslo reikalingumą ir naudingumą žmonijai. Ir kitus įtikinėjau. Kas iš tų burbulų liko? Tėvynė eina savo keliu, o mokslas – velniop“ (p. 80). Atsižvelgiant į rašymo laiką (rašyta 1988-1992 metais) – skaityti malonu ir dėl to, kad susirašinėtojai beveik nekomentuoja politinių įvykių Lietuvoje; pokalbiui palaikyti imasi daug gilesnių, egzistencinių matmenų. Kažkas iš bičiulių palygino jų laiškuose fiksuojamus nusivylimus su V. Kubiliaus dienoraščiais: vis dėlto toji jų neviltis, netikėjimas būties prasme ir savimi padeda man gyventi. Pavyzdžiui, tyli, bet išmintinga A. Kašubienės ,,aukso vidurio“ laikysena: ,,Tarp winners & losers dar yra survivers – prie jų save priskaitau“ (p. 100). Arba siunčia Greimui savo rankraštį ir prirašo: ,,Nevark jį skaitydamas – priimk prašau, kaip gėlių bukietą“. Koks puikus autografas bet kokiam skaitytojui.

Liudvikas Giedraitis Sąjūdžio pakylėti. Ekologinio žygio dviračiais LIETUVA – MANO NAMAI metraštis. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009

Bandau įsivaizduoti knygos adresatą: Sąjūdžio dalyvis, nostalgiškai žvelgiantis į praėjusį laiką. Arba jaunas žmogus, tyrinėjantis tą laikotarpį, remdamasis knyga kaip dokumentu. Taip, tai vienas iš rašytinių dokumentų, bet man asmeniškai jis nėra labai įdomus; tik tiek, kad fiksuoja kai kurias mažiau žinomas tų istorinių dienų detales, pikantiškus nutikimus ir yra papuoštas retesnėmis nuotraukomis. Bet toji egzaltacijos sklidina retorika... Galbūt suvokėjui, dalyvavusiam tuose įvykiuose, ji natūrali ir lengvai priimama, tačiau daug kam jau sunkiai bepaskaitoma. Na, nebent nejauti jokios distancijos tarp pompastiškų Tūkstantmečio sukakties kalbų ir šiandienos realybės.

David Ogilvy Reklamos žmogaus išpažintis. Iš anglų k. vertė Milda Morkytė. Vilnius: Baltos lankos, 2009.

Labai džiaugiuosi, kad skaičiau: asmeninio santykio su kultūros vadyba juk niekaip nesugebu nusistatyti. Vis dėlto, kai išsamiai susipažinau su instrukcija, kaip turi funkcionuoti gera reklamos agentūra, dėkojau Dievui, kad neturiu polinkio į darbą grupėse, vadovavimą, personalo vadybą. Be to, dingtelėjo (grynai iš darbinės patirties) – jog net ir tie, kurie visas šias savybes turi, nebūtinai, perskaitę šį opusą, jį tinkamai suprastų. Įdomiausia, jog knyga parašyta ir išleista prieš keturiasdešimt penkerius metus, vadinasi, tai jau yra nusistovėjęs, kanoninis rinkodaros tekstas, šiandien vadintinas chrestomatiniu. O rašo žmogus taip, jog net nesupratau iš pradžių, kad jis ne šiomis dienomis visa tai parašė – su briliantiniu humoro jausmu. Toks verslo daktaras Housas. Akivaizdu – autorinė charizma, ir tiek. Charizma – ne tik versle, bet kurioj srity - retai pasitaikantis gyvis. Tai ne tas pats, kas talentas. Ir bijau – versle dažniausiai lošia charizma, o ne talentas. Todėl sėkmė intuityviai siejama su autobiografija: ir neapsirinkama. Labiausiai patiko kulinarinis pasakojimas, kaip autorius dirbo virėju Paryžiaus viešbučio restorane. Perskaičius pagalvoji, kad vadyba nėra mokslas. Tai gudrybė, apsukrumas, naudojimasis žmonių naivumu ir patiklumu. Skaitydama taip pat suvokiau, jog vengiu vartoti reklamuojamus produktus. Ir nieko nuostabaus: tik aklas daugelyje reklamos audio-vizualizacijų nepastebėtų gilios demagogijos. Kūrybingai parašyta lektūra, nors savaiminis kūrybingumas dar niekad nereiškė kokybės. Manykime, daug kam pasitarnaus kaip nenuobodus rinkodaros (tam tikra prasme ir etiketo) vadovėlis, kuriame su daug kuo nesutinku. Prieš skaitydama nežinojau, bet dabar jau tiksliai žinau, jog kaip ir Kazlas, nekenčiu reklamos.